-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kadras iš filmo „Kanonada“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)
Kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų atsidūrusioje Lietuvoje ne kartą tvyrojo netikrumo atmosfera. Panašiai kaip bevardžiame kaime, įtrauktame į besibaigiančio karo sūkurį, viename pirmųjų A. Žebriūno darbų didžiajame ekrane pagal Vytauto Rimkevičiaus scenarijų „Mirties kaimas“. Režisierius juostą pradėjo kurti su operatoriumi Jonu Griciumi. Šis niūrią ir dramatišką scenarijaus nuotaiką perteikė vadinamaisiais juodais kadrais. Filosofinio poetinio filmo traktuotė, kaip ir buvo galima tikėtis, nepatiko valdžiai, tad darbą A. Žebriūnas užbaigė su Raimondu Vabalu, ką tik baigusiu mokslus Maskvoje. Nors šiandien „Kanonada“ gali būti pavadinta prieštaringa juosta su dirbtinai sukonstruota pabaiga, tai – neabejotinai talentingos komandas darbas.
Kadras iš filmo „Paskutinė atostogų diena“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)
„Tyras, liūdnas, bet, nepaisant nieko, viltingas tobulos formos kino eilėraštis“. Taip juostą įvertino kino kritikas Saulius Macaitis. Šis nevaikiškas filmas, sukurtas pagal Jurijaus Nagibino novelę „Aidas“, pasakoja apie vaikų draugystę, sąžiningumą ir išdavystę. Ne vienas recenzentas pripažino, kad labai sunku atpasakoti jo turinį, nes kūrėjai požiūrį į gyvenimą bandė perteikti poetinėmis priemonėmis. Jie tarsi sakė: ugdykite savyje sielos atvirumą ir skaidrumą, o tuomet pamatysite, išgirsite, suvoksite jus supantį pasaulį. Kūrinys peržengė to meto visuomenės suvokimo ribas – kai kurie pedagogai piktinosi scena, kurioje užfiksuota nuoga besimaudanti Vika (mergaitės vaidmenį sukūrė Lina Braknytė). Net bandyta uždrausti rodyti šią „nepadorią“ juostą. Filmą išgelbėjo tarptautinis pripažinimas: XVIII Lokarno (Šveicarija) tarptautiniame kino festivalyje jis apdovanotas specialiuoju „Sidabrinių burių“ prizu, o VI Kanų tarptautiniame kino festivalyje – Didžiuoju prizu vaikų ir jaunimo filmų kategorijoje.
Kadras iš filmo „Mažasis princas“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)
„Mažąjį princą“ pastačiau truputį per anksti, – apie pirmąjį pasaulyje Antoine’o de Saint Exupéry legendinio kūrinio ekranizavimą viename interviu sakė A. Žebriūnas. – Dar neturėjau režisieriaus patyrimo. Man reikėjo kokius 10 metų padirbėti ir tik tada imtis tokios literatūros kaip Exupéry. Prisimenu, „Mažąjį princą“ be galo gerbiau, bijojau išmesti žodį iš tos gražios knygutės. Tai buvo mano stalo knyga. Ir blogai! Nes kiną kuriant reikia perdaryti literatūrą į kitą formą, į kitą meno rūšį. Beje, aš ten porą scenų pabandžiau taip pakeisti, supratęs, kad vis dėlto truputį ne ten einu. Ir būtent tos scenos buvo nuostabios! Tik pora scenų… Ką darysi, buvo graužaties.“ Mažojo Princo vaidmenį sukūręs šešiametis Evaldas Mikaliūnas sulaukė palankių vertinimų, tačiau pats filmas, nors jame vaidino tokie talentai kaip Donatas Banionis ir Otaras Koberidzė, kritikų nesužavėjo.
Kadras iš filmo „Gražuolė“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)
Šedevras apie vidinį grožį, kuris tampa galingiausiu ginklu prieš banalybę ir blogį. Juostos, meniniu ir techniniu lygiu atitikusios pasaulinius to meto kino standartus, atradimu tapo Inga Mickytė. „Ji buvo toks instrumentas! Tiesiog buvo malonu dirbti – jai sakai, o ji reaguoja. Šneki ir iškart matai, kad jos veide kažkas keičiasi, jos dūšelėje vyksta tam tikri procesai… Tai retas dalykas“, – gyrė režisierius jauną aktorę, kurią taip pat buvo nufilmavęs prieš metus pasirodžiusiame filme „Mirtis ir vyšnios medis“. Ingai, vadintai mažąja Mazina (Federico Fellini žmona), pranašauta įspūdinga aktorės karjera, tačiau ji pasirinko gydytojos profesiją. Vis dėlto A. Žebriūno įamžintas talentas žavi iki šių dienų. 2009-aisiais belgų kino kūrėjas Bramas Crolsas apie tolesnį I. Mickytės likimą sukūrė dokumentinį filmą „Amžina mergaitė“.
Filmuojant „Naktibaldą“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)
Dar viena juosta suaugusiesiems apie vaikus, kurios veiksmas rutuliojasi tarp realybės, vaikiškų žaidimų ir sapnų. Pagrindinį herojų Domą vaidinęs 7-metis Darius Bratkauskas kūrybinei grupei pridarė nemažai bėdų. Jis atsisakė filmuotis vilkėdamas pižama, kol buvo įvykdytas jo reikalavimas, kad tuo metu filmavimo aikštelėje nebūtų kitų vaikų arba kad jie taip pat apsirengtų pižamomis. Kitų šalių kritikai įvertino operatoriaus Algimanto Mockaus darbą ir jo puikiai nufilmuotą Lietuvos gamtą. 1974 m. Baku vykusiame VII sąjunginiame kino festivalyje „Naktibalda“ apdovanota diplomu už kūrybines paieškas.
Kadras iš filmo „Velnio nuotaka“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)
Pirmojo lietuviško miuziklo scenarijų pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“ parašė Sigitas Geda, muziką sukūrė Viačeslavas Ganelinas. Vaidino jau išgarsėję aktoriai Vaiva Mainelytė, Regimantas Adomaitis, Regina Varnaitė, Gediminas Girdvainis, ukrainietis Vasilijus Simčičius, o jų herojams balsus suteikė profesionalūs dainininkai. „Karnavališkoje ir gaivališka energija išsiskiriančioje „Velnio nuotakoje“ išties įdomiai dera folkloro ir popmeno elementai, kičas ir lyriškas jautrumas“, – rašė kino apžvalgininkė Giedrė Vyšniauskaitė. Ji prisimena operatoriaus A. Mockaus žodžius, kad kai kurie stilistiniai filmo sprendimai atliko ir kitą, ne tokią akivaizdžią, funkciją. Jais siekta užkirsti kelią cenzūros, įtariai žvelgiančios į bet kokią religinę tematiką, keliamoms problemoms. „Auksiniai rėmai – žaibolaidis. Prikišamai rodėme: čia viskas pramanas, gražūs paveikslėliai… Nes nuo pat filmo sumanymo mus persekiojo grasinimai uždrausti, nutraukti“, – sakė operatorius.
Kadras iš filmo „Seklio Kalio nuotykiai“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)
Astrid Lindgren apysakos apie Kalį Bliumkvistą ir jo draugus ekranizacija ir šiandien stebina grotesko ir absurdo motyvais, nors komandai teko spręsti gana žemiškus klausimus. A. Žebriūno pakviestas vaidinti dirigentas Donatas Katkus laišku kreipėsi į Švedijoje gyvenantį mokslininką Zigfrydą Kalvaitį ir prašė spalvotų švedų policininko, taip pat pašto tarnautojo, jūreivio nuotraukų, „kur aiškiai matytųsi visi laipsnio ženklai, kepurės, antpečiai ir t. t.“ Jas prašyta įduoti dainininkui Kaniavai, kuris planavo koncertuoti Švedijoje. Antruoju laišku D. Katkus dėkojo už padarytą paslaugą ir pridūrė: „Apskritai šio televizijos filmo statytojai dėl lėšų ir kitų galimybių stokos negali atkurti visos švediškos provincijos miestelio aplinkos. Jau šiandien matoma stilistinė eklektika, kur tarp dabartiniais rūbais apsivilkusių veikėjų važinėja seni automobiliai ir modernūs dviračiai, kai filmuojamos taip Vilniui būdingos itališko baroko tinkuotos bažnyčios (kiek žinau, tai yra Skandinavijai visai nebūdinga) ir pan. Viską turėtų išpirkti kiek keista, pasakinė, fantastinė atmosfera filme, kur nuo vienuolės žvilgsnio gangsteriams nuleidžia mašinų padangas, sproginėja vaisiai ir šaudoma iš netikrų pistoletų. Jums gali kilti klausimas, kuo čia aš prie to filmo dėtas? Visai netikėtai mane pakvietė jame atlikti charakterinio komiško vaidmens. Iš to vaikiško noro pažaisti neišlaikiau, tai štai ir sėdžiu visą vasarą Vilniuj. (…)“
