-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jei ne klastingi gyvenimo vingiai, Panevėžyje galbūt iki šiol gyventų, klestėtų, kurtų, ramiai augintų vaikus žydų tautybės žmonės. Tačiau dabar šios tautos nuveiktus darbus liudija tik dokumentai, keli išlikę autentiški pastatai, iš kartos į kartą perduodamos tradicijos ir pasakojimai.
Verčia pamąstyti
Kadaise Panevėžys nė iš tolo nepriminė to, ką matome dabar. Iki Antrojo pasaulinio karo iš kitų Lietuvos miestų jis išsiskyrė ypač aukšta dvasine kultūra. Didžiąją gyventojų dalį tuomet sudarė žydai, o jų aktyvus gyvenimo būdas, maldos mokyklos suteikė miestui savitumo.
Jei liaudyje Vilnius buvo vadinamas Lietuvos Jeruzale, tai Panevėžys – Lietuvos Palestina.
Plačiai aprašyta žydų istorija ir juos ištikęs likimas verčia susimąstyti, o kas būtų, jeigu būtų…
Panevėžyje yra ne vienas pastatas ir vieta, kuri įdomi ne tik žydų bendruomenės žmonėms ir istorikams. Aplankyti tas vietas, kuriose gyveno žydų protėviai, apžiūrėti pastatus, kuriuose anksčiau buvo žydų ješibotas, sinagoga bei berniukų ir mergaičių gimnazijos bei pajusti tų vietų kultūros dvasią būtų smalsu istorija besidomintiesiems.
Vargu ar visi žino, kad šalia „Vyturio“ vidurinės mokyklos esančiame parke amžinojo poilsio atgulę žydų tautybės žmonės.
Saugo paslaptis
Senųjų žydiškų pastatų – gimnazijų, mokyklų, vaistinių, parduotuvių – statytojai nė neįsivaizdavo, kad bėgant metams statinių paskirtis kardinaliai pasikeis, ar dar blogiau – bus nuversti, sugriauti.
Turbūt nė vienas jų nepatikėtų, kad berniukų mokykloje bus sprendžiamas vagių, žudikų, kitokio plauko nusikaltėlių likimas, o buvusiame ješibote duris varstys ketinantieji nusipirkti saldėsių – tortų, pyragaičių, kitų skanėstų.
Ar galėjo kas patikėti, kad privačiame name vėliau bus įkurta fotografijos galerija, o vietoj žydų prekybos namų stovės kunigaikščio Aleksandro paminklas.
Šiuos istorinius faktus ir su tuosusijusius dokumentus saugo buvusioje žydų mergaičių gimnazijoje įsikūrusi Panevėžio miesto žydų bendruomenė. Šiuo metu čia vyksta bendruomenės renginiai, pamaldos, sekmadieninė ivrito mokykla, mokiniams ir mokytojams rengiami seminarai ir susitikimai, skirti žydų istorijai įprasminti.
Būstinės patalpose įkurtas Panevėžio žydų istorijos muziejus „Panevėžio žydų istorijos fragmentai“, kurį gali lankyti panevėžiečiai ir miesto svečiai.
Garsas sklido už šalies
Mūsų mieste veikė visame pasaulyje garsi žydų mokykla ješiva, kurioje mokėsi iš Lietuvos ir kitų Europos miestų atvykę jaunuoliai. Didelį kultūrinį pėdsaką paliko mieste gyvenęs ir dirbęs žydų bendruomenės rabinas Josifas Kahanemanas.
18 a. Panevėžyje žydų šeimos pastatė daug namų, kuriuose gyveno 254 žydų tautybės asmenys. Žydų pastatai buvo statomi iš plytų, o juos visus puošė Dovydo žvaigždė, tora arba menora. Panevėžyje iki šiol dar galima išvysti išlikusių šių ženklų. Tiesa, dauguma žydų statytų ir jiems priklausančių pastatų jau praradę pirmąjį pavidalą.
Tuo metu Panevėžyje ypač sustiprėjo amatų ir prekybos verslo plėtra. Jie vertėsi smulkių prekių ir reikmenų gamyba, kalvyste, medžio apdirbimu. Panevėžio žydai vieni pirmųjų Lietuvoje ėmėsi bankininkystės. Jie atidarė kontoras, kurios skolino pinigus smulkiems ūkininkams.
Atkūrė dvasinę mokyklą
Vienas didžiausių akcentų kalbant apie žydus – jų religinis ir švietėjiškas palikimas. Žydai itin rūpinosi, kad jaunuoliai būtų išsilavinę, turėtų kur mokytis, todėl nenuostabu, kad tarp jų buvo labai daug medikų, teisininkų, verslininkų.
Rabino Rabinovičiaus iniciatyva Panevėžyje, Ramygalos gatvėje, 1909 metais buvo įkurta žydų dvasinė mokykla – ješibotas. 1919 metais mirus Icalai Rabinovičiui, jo pradėtą darbą tęsė jo mokinys, baigęs Telšių rabinų mokyklą – J.Kahanemanas. Jis atkūrė Panevėžio ješibotą, kuris tapo didžiausia žydų dvasinė mokykla Lietuvoje. Čia besimokantys vaikinai buvo išlaikomi žydų bendruomenių.
1897 m. Panevėžyje Š.B.Rabi-novičiaus pastangomis veikė žydų rabinų seminarija. Patalpos buvo nuomojamos lenkų gimnazijoje, kuri buvo dabartinėje Kranto gatvėje. Norinčiųjų mokytis buvo daug, todėl mokiniai netilpo patalpose. Buvo kreiptasi į tuometinį Švietimo skyrių, gautas leidimas naujos seminarijos statybai.
Pagrindines lėšas skyrė Amerikos žydai, dalį paaukojo Panevėžio žydų bendruomenės nariai. Dvasininkų seminarijoje buvo rengiami rabinai, kurie įgydavo teologinį, juridinį ir medicininį išsilavinimą.
Ješiboto direktorius J.Kahane-manas 1919 m. išrinktas Panevėžio miesto rabinu, jo Lietuvos Respublikos Seime atstovavo ne tik Panevėžio, bet visos Lietuvos žydų bendruomenės interesams.
Kraupūs įvykiai nepalaužė
Tik dėl lemtingo atsitiktinumo rabinas su sūnumi išvengė mirties.
„Rabinas 1940 m. vykdė diplomatinę misiją – J.Kahanemanas su sūnumi Abraomu išvyko į užsienį. Ši lemtinga kelionė išgelbėjo juos nuo mirties. Panevėžyje likusi žmona, sūnūs, dukros buvo sušaudyti. Žuvo ir visi J.Kahanemano giminės, gyvenę Panevėžyje. Būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie šeimos ir visos žydų tautos tragediją, rabinas nenuleido rankų“, – „Sekundei“ pasakojo Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas.
Ješibotas, esantis Panevėžyje, pirmaisiais sovietinės okupacijos metais buvo uždarytas, dalis dėstytojų ir moksleivių ištremti, kiti tapo genocido aukomis vokiečių okupacijos metais. Negana to, ješiboto patalpose 1943 metų pavasarį buvo įsteigtas laikinas getas iš Vilniaus į Panevėžį darbams atvežtiems žydams.
„Dalis atvežtųjų vietiniams gyventojams padedant iš šio geto pabėgo, o kiti grąžinti į Vilnių ir sušaudyti. Žydai labai dėkingi tiems lietuviams, kurie jiems padėjo“, – pabrėžė G.Kofmanas.
J.Kahanemano iniciatyva Izraelyje buvo pastatyta prieglauda Lietuvos žydų vaikams, kurie per karą prarado tėvus. Jis taip pat Izraelyje pastatė ješibotą, kurį pavadino Panevėžio vardu. Nužudytų žydų atminimui buvo pastatytas įspūdingas pastatas, o jo sienose surašyti visų 18 miestų ir miestelių, kuriuose prieškario Lietuvoje veikė ješiboto seminarijos, pavadinimai.
Mokėsi ir mergaitės
G.Kofmanas sako, kad labai svarbią vietą mieste užėmė žydų ligoninė (dabar Panevėžio infekcinė ligoninė Ramygalos gatvėje). Joje tuomet buvo 60 stacionarių lovų. Šioje ligoninėje buvo chirurginis ir vidaus ligų skyriai, džiovos ir venerinių ligų dispanseriai.
Tačiau Panevėžio žydų ligoninė gana greitai, prasidėjus neramumams, buvo nugriauta. Keletą metų panevėžiečiai galėjo matyti tik ligoninės pamatus. Vėliau toje pačioje vietoje buvo pastatytas pastatas, kuriame 1982 m. įsikūrė Panevėžio infekcinė ligoninė.
Iki šiol beveik nepasikeitęs išliko religinės mergaičių gimnazijos pastatas (dabartinis Suaugusiųjų mokymo centras, kur įsikūrusi ir žydų bendruomenė). Ši gimnazija atidaryta 1928 m. Į ją buvo priimamos mergaitės, gavusios aštuonmetį išsilavinimą.
Nors krimsti mokslų galėjo ne kiekvienas, tik turtingesnių tėvų vaikai, paklausa buvo didelė. Gimnazijoje vienu metu mokėsi net 180 mergaičių. Gimnazija turėjo net savo bendrabutį, kur po pamokų moksleivės galėjo įtvirtinti dėstytojų išklausytą medžiagą.
Mokoma buvo matematikos, kitų pagrindinių disciplinų. Skirtingai nei berniukų mokyklose, mergaitės buvo mokomos dar ir choreografijos. Moksleivės taip pat studijavo torą. Prie mokyklos veikė moterims skirta sinagoga, kurios sienos fragmentas šiuo metu įsiliejo į naują Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos pastatą (Bataliono g.).
Karo metais mergaičių gimnazija virto lietuvių gimnazija. 1947 m. liepos 30 d. vykdomojo komiteto sprendimu pastatas perduotas rusų gimnazijai. 1960 m. rusų vidurinei mokyklai pastatytas naujas pastatas, buvusiame veikė vakarinė mokykla. Vėliau pastatas perėjo karinio štabo žinion. 1993 m. rugsėjo 1 d. įsteigtas Panevėžio suaugusiųjų mokymo centras.
Kaip įprasta žydų pastatams, virš įėjimo išmūryta šešiakampė žvaigždė, kurią bandyta išdaužyti, užtinkuoti.
Uždarė žydų kapines
Dabartinės Panevėžio apygardos teismo sienos saugo ne tik ten dabar teisiamų ir nukentėjusiųjų paslaptis, ašaras. Kadaise čia klegėjo berniukų juokas, skruostais byrėjo ašaros, kai šie už mokytojų neklausymą gaudavo per nagus. Tarpukario metais ten buvo atidaryta berniukų gimnazija.
„Gimnazija pastatyta už bendruomenės surinktas lėšas. Pastate buvo įrengta kanalizacija, centrinis šildymas. Pastatas išsiskyrė savita architektūrine forma“, – pasakojo žydų bendruomenės pirmininkas.
Tačiau pats skausmingiausias dalykas, išskyrus masinį žydų žudymą karo metais, žydų kapinių uždarymas.
1955 m. spalio 16 d. Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu žydų kapinės buvo uždarytos.
„Tačiau nepraėjus net dvidešimt metų, būtent tiek jos po uždarymo dar turėjo būti saugomos, 1966 metais buvo nuspręsta kapines visiškai likviduoti. Tai labai skausmingas įvykis. Žydų įstatymuose numatyta, kad kapinių uždaryti ir panaikinti negalima, nesvarbu, kad jų niekas neprižiūri ir jos želia žolėmis“, – sakė G.Kofmanas.
Likę antkapiai buvo panaudoti įvairių objektų statybose. 1940 m. kapinėse buvo priskaičiuojama apie 12,5 tūkstančio paminklinių akmenų. Po kapinių uždarymo paminkliniai akmenys buvo saugomi buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato sandėlyje. Dalis antkapinių akmenų buvo panaudoti laiptams ir dekoratyvinei sienai įrengti, kai buvo statomas Panevėžio dramos teatras.
Pastatė paminklą
2003 metais Panevėžio miesto savivaldybės Tarybos sprendimu akmenų liekanos, ant kurių dar matėsi idiš kalba padaryti užrašai, buvo išimtos iš sienos ir padėtos saugoti AB „Panevėžio keliai“ sandėliuose. Kapinių vietoje ilgą laiką buvo parkas, kuriame stovėjo skulptoriaus Alfrido Jurgio Pajuodžio skulptūra „Vėžys“ ir veikė fontanas. Pradėjus žydų kapinių atkuriamuosius darbus, skulptūra perkelta į Senvagę, o fontanas išgriautas.
Žydų kapinėse 2009 m. pastatytas paminklas „Liūdinti žydų motina“ mirusiųjų atminimui. Kadangi tiksli kapinių teritorijos vietas nežinoma, atstatyti antkapius ar kaip nors kitaip paženklinti kapus nėra galimybės. Buvo priimtas sprendimas sukurti ir įrengti bendrą žydų kapinių memorialą.
Vaida REPOVIENĖ
A.Repšio nuotr. Didžiausia
žydų dvasinė mokykla virto konditerijos cechu ir parduotuve.
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo
fondas.
.
