-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gal todėl, kad ir pačioje knygoje atsiskleidžia turtingas visokių potyrių gyvenimas, ir tokia gili asmenybė, likimo vėtyta, mėtyta, bet atsilaikiusi prieš visus vėjus.
Vyskupas J. Kauneckas prasitarė nenorėjęs rašyti apie save, bet kai galų gale apsisprendė, nutarė, kad bent pamąstymų, sugulusių į knygos įžangą, nebus.
Paradoksas, bet tie žodžiai tapo geriausia prisiminimų dalimi, giliausiai atspindinčią Jo Ekscelencijos gyvenimo esmę ir stiprybę.
Ta įžanga padarė įspūdį visiems knygą skaičiusiems. Net jaunimui, kuris paprastai išvis nelabai linkęs skaityti, o juolab dvasininko memuarų.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriaus Albino Kėlerio dėka pirmasis prisiminimų knygos „Prieš visus vėjus“ skyrius nuskambėjo kaip monospektaklis apie Žmogų, ieškantį savo šaknų pačia giliausia prasme. Savo protėvių, kurie pasakytų, kodėl jis taip skiriasi nuo kitų šeimos narių, kaimynų, net ir dvasininkų luomo žmonių.
„Trajoniškietis vaikščiojo po Niujorką, Čikagą, Torontą, Amsterdamą, Romą, Berlyną, Manilą, Maskvą… O dabar parėjo namo! Žiūrėkite, parėjo vyskupas, ar galvojote kada, ar atėjo tokia kam mintis, kad bus toks iš Trajoniškio?“
Vyskupas J. Kauneckas
„Gal paaiškėtų, iš kur nuo pat mažumės manyje, kaimo vaike, tokia karšta knygos meilė, kad iki dabar pasilikau jose paskendęs? Iš kur tas troškimas padaryti pasaulį geresnį? Iš kur tas noras visiems padėti, tarnauti? Iš kur ta Tėvynės Lietuvos meilė, iš kur tas noras laisvos Lietuvos, laisvo lietuviško žodžio? Iš kur tas žavėjimasis lietuvių sukilimais? Kodėl taip slėgė liūdesys, kad nebėra Lietuvos didybės?“ – į daugybę klausimų norėtų gauti atsakymą vyskupas.
Kodėl vaikystėje būsimasis sielų ganytojas taip atidžiai klausėsi kunigo pamokslo per mišias, nors jo sesėms tie klebono žodžiai atrodė nuobodūs? Pažįstantys Jo Ekscelenciją ir girdėję jo pamokslus galėtų pasakyti: jis – nuostabus pamokslininkas, galintis ir pravirkdyti minią, ir ją prajuokinti, ir uždegti kilnesnio gyvenimo troškimu.
„Man yra vienas žmogus sakęs, kad Dievas su manimi žaidė kaip katė su pele“, – prisiminė vyskupas Jonas Kauneckas. P. ŽIDONIO nuotr.
Gal į daugybę Jo Ekscelencijai kilusių klausimų galėtų atsakyti gimtoji sėlių žemė – Pasvalio kraštas. Ne veltui vyskupas vaikšto po buvusio kaimo laukus, čia ieškodamas ne tik atsakymų, bet ir stiprybės, dvasios ramybės. Ne veltui jam toks svarbus kiekvienas prisiminimas, susijęs su tėvais, su artimaisiais, su kaimynais.
„Bet aš parėjau namo. Vis tiek parėjau! Klausykit, klausykit visi, parėjau namo po daugelio klajonių pasaulyje. Namo parėjau! Trajoniškietis vaikščiojo po Niujorką, Čikagą, Torontą, Amsterdamą, Romą, Berlyną, Manilą, Maskvą… O dabar parėjo namo! Žiūrėkite, parėjo vyskupas, ar galvojote kada, ar atėjo tokia kam mintis, kad bus toks iš Trajoniškio? Klausykite, Tete, Mama, žiūrėkite, jūsų sūnus parėjo, kaip visada pareidavo. Rodos, girdžiu bildesį – Tetė prie varstoto. O Mama palinkusi prie duonkepio pakuros. Pasakysiu, kad niekada nebuvo tokia sunki, tokia baisi, tokia varginanti mano kelionė namo. Kam leidote taip viską išdraskyti, sunaikinti?“ – rašo vyskupas J. Kauneckas.
Knygos sutiktuves vedusi G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja, filologė Albina Saladūnaitė – vaikščiojanti enciklopedija, tik visus faktus ji sugeba pateikti ne sausai, o jautriai.
Knygos pristatymo dieną A. Saladūnaitė susiejo su žymiais aukštaičiais, vyskupui J. Kauneckui savo dvasia ir savo misija artimais asmenimis – kunigu Alfonsu Lipniūnu, vyskupu Juozapu Jonu Skvirecku, vyskupu, rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu, vienu iš paskutinių Lietuvos partizanų Jonu Krivicku.
„Vyskupas J. Kauneckas – žuvusiųjų partizanų kapelionas“, – teigė Albina.
Jo Ekscelencija, laidojęs žuvusius partizanus, apgailestavo, kad nespėjęs palaidoti vieno kovotojo už laisvę, kurio sumaitotą, išniekintą kūną naktį iš stribų išvogė pastarojo narsi sesuo, parvežė brolį vežimaičiu į namus, palaidojo savo darželyje ir per tą naktį paseno dvidešimčia metų.
P. ŽIDONIO nuotr.
„Man yra vienas žmogus sakęs, kad Dievas su manimi žaidė kaip katė su pele“, – prisiminė vyskupas.
Bet jam pačiam atrodo, kad gal taip žaidė piktosios jėgos, o Dievas visada išgelbėdavo.
Juk patys baisiausi dalykai, kad jis apaks, kad negalės mokytis, kad neįstos į seminariją ir dar kiti, neįvyko. Net atvirkščiai.
Gal tai liudija ir ypatingą dvasios jėgą, padėjusią nugalėti gyvenimo sunkumus, išbandymus, eiti prieš visus vėjus, nepabūgti sovietinės valdžios persekiojimų, lagerių, visad būti ištikimam savo tikslui ir bendražygiams.
Susipažinusieji su vyskupo J. Kaunecko biografija žino, kiek jam teko patirti gyvenime, kiek visko išbandyti, kiek mokytis, stengtis, belsti į seminarijos vartus, kol šie buvo jam atidaryti.
Teko J. Kauneckui mokytis ir tuomečiame Panevėžio hidromelioracijos technikume, o paskui melioruoti daug žemių. Tačiau filosofas dr. Marius Markuckas, dalyvavęs knygos sutiktuvėse, žodį „melioratorius“ vartojo kitu kontekstu. Pasak jo, iš lotynų kalbos kilęs „melioruoti“ reiškia „pagerinti“. Juk vyskupas visą savo gyvenimą puoselėjo dvasinę dirvą.
„Pirmasis įspūdis paėmus į rankas knygą – kokia ji sunki, fiziškai. Skaitydamas susimąsčiau, ar gali būti ji kitokia, kai aprašytas toks sunkus gyvenimas. Toks gyvenimas, kurį blaškė įvairūs egzistenciniai vėjai. Tie vėjai jūsų neparklupdė. Akivaizdu, kad Dievas buvo su jumis“, – kalbėjo dr. M. Markuckas. Jis dėkojo vyskupui savo ir visų jaunų žmonių vardu už išminties kupiną knygą ir už tai, kad turime laisvą Lietuvą, kurią galime puoselėti, auginti, gražinti.
Bibliotekos salėje vos tilpo susirinkusieji į vyskupo prisiminimų knygos pristatymą. P. ŽIDONIO nuotr.
„Tą knygą perskaičiau su tokiu ūpu per vieną naktį. Tada man iškilo toks vaizdinys, du lygiaverčiai pavadinimai apie tą knygą „Savojo savi atsiminimai“ ir „Savi Savojo atsiminimai“. Buvo pirmieji Jo Ekscelencijos vyskupavimo metai Panevėžyje, o mūsų pirmieji studijų metai Vilniaus kunigų seminarijoje. Mišios su vyskupu, galimybė sėdėti kartu prie stalo su juo, kartu valgyti, šnekučiuotis. Buvo toks jo nedemonstruojamas rūpestis mumis. Taip buvo pratęsiama jo misija per bendradarbius, per jaunus kunigus, per auklėtinius“, – prisimena kunigas Justas Jasėnas.
Pasak dvasininko, įspūdį jam padarė, kad tai jo vyskupas, to paties krašto žmogus, kad artimesnio neturėsiąs, nes artimiausias yra tas, kuris pašventino.
Beje, knygoje vyskupas J. Kauneckas irgi rašo, kad būdamas Telšių seminarijos vicerektoriumi valgęs kartu su klierikais prie vieno stalo ir dėl to ne kartą gavęs priekaištų iš vadovybės, kad elgiasi ne taip, kaip visi.
Nors, pasak vyskupo, buvęs akiplėša, visgi jam patikėdavo ypatingas pareigas, svarbius darbus, nors kartais kai kurie jo pareiškimai sukeldavo skandalą, o ir knygoje kai kas liko nutylėta.
Pasak kunigo J. Jasėno, vyskupas artimas visiems ir tuo, kad jį gali visur susitikti, visada prisišaukti. Jis garsiai kalba sode, važinėja dviračiu, eina į parduotuvę, laukia eilėje pašte. Galima prieiti ir pakalbinti. „Tai vyskupas, kuris kvepia savo žmonėmis“, – poetiškai apibūdino kunigas.
„Man dar brangus dalykas, kad tai yra knygos ir rašto žmogus, kad tokie gyvi ir gyvybingi jo pamokslai. Iš patirties, iš gyvenimo, iš to, ką jis sužinojo, perskaitė spaudoje, internete, būtinai įpins tą aktualiją. Tai ne iš tolimiausios praeities, nors kontekstų pamoksle būna įvairiausių, bet jis žiūri į dabartį, į ateitį“, – kalbėjo kunigas J. Jasėnas.
Sutiktuvių pabaiga bibliotekoje priminė paveikslą iš šventųjų gyvenimo – tokią šviesą gali pamatyti tik didžiųjų meistrų drobėse. Šįkart ta šviesa sruvo pro bibliotekos langą, apšviesdama Jo Ekscelenciją, dalijantį autografus.
Priešais stalą stovėjo kunigas Algirdas Dauknys ir grojo fleita Verdį bei Bachą. Šviesos sraute švytėjo jo plaukai lyg kokia aureolė, ir žmonės aplink šnibždėjosi, kad jis panašus į angelą.
Dvasininkas paskui juokavo, kad didžiulė laimė, jog jo muzikavimo negirdi talentingasis Justinas Mačys – profesionalus fleitininkas, per oficialią knygos sutiktuvių ceremoniją bibliotekoje grojęs Bachą. Jo muzikavimas visą renginį pripildė jausmų kalbos, kurios neišreikši jokiais žodžiais. Juk ne veltui teigiama, kad muzika yra dievų kalba.
Vyskupo emerito knygoje „Prieš visus vėjus“ atsiskleidžia turtingas visokių potyrių gyvenimas ir tokia gili asmenybė, likimo vėtyta, mėtyta, bet atsilaikiusi prieš visus vėjus. P. ŽIDONIO nuotr.
Vyskupas J. Kauneckas visada buvo ir yra G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos kiekvieno iškilesnio renginio svečias, be jo dalyvavimo, jo įžvalgų neapsieidavo nė vienas Panevėžio literatūrinės žiemos festivalis.
Šio festivalio rengėja, bibliotekos kultūrinių renginių organizatorė, poetė Elvyra Pažemeckaitė prisiminė, kaip vyskupas bendraudavo su poetais, su rašytojais. Anot jos, tai yra dėsninga, nes Jo Ekscelencija ir pats rašytojas, o geros knygos neatsiranda be talento.
Prie vyskupo knygos „Prieš visus vėjus“ atsiradimo prisidėjo bibliotekos darbuotoja Loreta Dundulienė, sudariusi asmenvardžių rodyklę. Knygos antrą viršelį puošia Giedriaus Zauros daryta fotografija. Daug darbuotojų dalyvavo ir knygos sutiktuvių procese.
Bibliotekos darbuotojams gražiausi žodžiai, vyskupo J. Kaunecko įrašyti Svečių knygoje. Jo Ekscelencija rašo: „To buvimo čia niekada nebegalėsiu pamiršti. Ko gero, ir gulėdamas kape vis dar jausiu tą bibliotekos dvasią.“
