-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Paslaptingas ir romantiškas žodis „naktigonė“ dažno šiuolaikinio žmogaus mintyse neturi konkretaus, apčiuopiamo pavidalo.
Tiesiog tai kažkokia senovinė, o dabar nei regėta, nei matyta tradicija, galbūt susieta su naktiniais pasijodinėjimais, dainavimais bei linksmybėmis.
„Linksmybių per naktigones kažin ar būdavo. Nebent tik per šventvakarius. O šiaip naktigonė buvo ūkio darbas, atliekamas taupumo sumetimais – arklius per darbymetį gerai prišerti reikia, o pašaras taupomas, dar tik bus ruošiamas kitai žiemai. Per dienas dirbusius arklius samdiniai naktimis išvesdavo pasiganyti – leisdavo jiems ėsti pakrūmių, pagriovių žoles, ganydavo tose vietose, kur buvo nepatogu šienauti. Reikėjo, kad arkliai per naktį gerai pailsėtų, paėstų, bet nesugadintų vertingų žaliųjų plotų“, – pasakoja ūkininkas iš Miežiškių seniūnijos, Liūdynės kaimo, naktigonių tradicijos žinovas ir atgaivintojas Valentinas Rapšys.
Tiesa, tose pačiose tikrosiose naktigonėse ir jam neteko dalyvauti – ne to laikmečio žmogus.
Naktigonės Lietuvoje išnyko dar gerokai prieš jam gimstant.
Tokių naktinių ganymų kasmet vis mažėjo pradėjus vykdyti 1922 metų žemės reformą, kai valstiečiai kėlėsi į vienkiemius ir nebesinaudojo bendromis kaimo ganyklomis.
Vienkiemiuose kiekvienas jau turėjo savas.
Tačiau V. Rapšio šviesaus atminimo tėvas Pranas – prisiekęs arklininkas – sūnui labai daug pasakojo ir apie naktigones, ir apie kitus su arkliais susijusius reikalus.
Jis išmokė sūnų pažinti ir mylėti arklius: kinkyti, jodinėti, prižiūrėti, rūpintis, kaustyti.
„Jau ta rimtos mergaitės vardo neturės, kuri su bernais į naktigonę jos.“
V. Rapšys
Iš tėvo išmokęs, kaustė ir savus arklius, kurių turėdavo ir septynis, aštuonis, net dar daugiau, ir aplinkiniams ūkininkams neatsisakydavo padėti.
Tėvo pamokas įsidėmėjo: kaustant arklį labai svarbu atsižvelgti į kiekvieną kanopą, taikytis prie jos, o ne aklai daryti taip, kaip kalvis ar kas kitas pamokė.
Pasak V. Rapšio, kadaise arklių daug auginta ir jie buvo gerbiami. Panevėžio apylinkėse arkliui netgi duodavo pauostyti
kūdikį, pirmą kartą išneštą laukan, taip tikintis jį apsaugoti nuo peršalimo. P. Židonio nuotr.
Arkliai visada buvo dabar jau 72-uosius metus einančio V. Rapšio gyvenime.
Kaip ir muzika bei daina.
Ūkininkas yra ilgametis Miežiškių kultūros centro kolektyvų narys – folkloro ansamblių, kapelų muzikantas.
Ir dabar jis griežia armonika kapeloje „Rudenėlis“, dalyvauja folkloro ansamblyje „Ringis“.
V. Rapšys prisimena, kad bene prieš dvidešimt metų kartu su tuomete Miežiškių kultūros centro vadove Valerija Bartuliene ir ėmėsi atgaivinti naktigonės tradiciją.
„Viskas prasidėjo lyg ir juokais. Kartą, grįžtant po koncerto, pasiūliau kurį vakarą surengti pas mane naktigonę“, – prisimena senosios tradicijos puoselėtojas.
Energingoji centro vadovė tą mintį kaipmat pasigavo ir netrukus, vieną birželio naktį laukus Liūdynės pašonėje esančiame Dvarininkų kaime sudrebino smagus renginys – su laužu, dainomis, muzika, arkliais ir pasijodinėjimais.
Sukvietusi daugybę žmonių naktigonė visiems patiko, tad tokią imtasi rengti kitais ir dar kitais metais.
Arklius ganyklon sugindavo aplinkinių kaimų ūkininkai, skambėjo dainos apie žirgus, liepsnojo laužai, rengtos vaišės, merginos burdavosi iš pievų žolynų, pindavo vainikus.
Naktigonės metu ūkininkai daug pasakojo apie arklius, rodė, kaip nuimamos ir pakeičiamos pasagos, kaip nugremžiama išpjova kanopoje.
Nors tose tikrosiose, senosiose naktigonėse Valentinui Rapšiui neteko dalyvauti, visgi, prisiminęs tėčio pamokymus, ūkininkas Miežiškių seniūnijoje atgaivino šią romantišką tradiciją.
Tai buvo bendravimo vakarai – savotiškas senosios naktigonės atkartojimas, surengtas ne iš reikalo arklius priganyti, o pramogai, prisiminimui, tradicijos pagerbimui.
Garsas apie tokį neįprastą renginį – naktigonę – pasklido plačiai.
Miežiškėnus, jų svečius ir arklius filmavo, fotografavo, apie juos pasakojo, rašė, tad sužinojo visa Lietuva.
Ir iš tiesų Miežiškių naktigonės būdavo smagios ir patrauklios, su vis naujai prigalvojamomis atrakcijomis, varžybomis, lenktynėmis, maloniu bendravimu ir muzika.
O ir arklių būdavo daug.
Prieš keliolika metų jų krašte buvo gerokai daugiau negu dabar likę.
Dabar, kaip sako ūkininkas, jau ir iš visos seniūnijos gal tik kiek daugiau nei dešimt surinktum.
Ir pats V. Rapšys beturi tik vieną.
Savo tikslą – priminti ir parodyti – pasiekusi naktigonės šventė dabar jau neberengiama.
Bet miežiškėnai nesėdi be naujų sumanymų ir idėjų.
Kultūros centro direktorė Birutė Titienė sako, kad vis dėlto naktigonių dar niekas jose dalyvavęs nepamiršo ir džiaugiasi, kad pavyko bent dvidešimt vasarų rajono žmones, o ir svečius iš kitur, sukviesti į smagias ir įspūdingas šventes.
Garsas apie smagias naktigones netoli Miežiškių sklido plačiai po Lietuvą. Tik jos rengtos ne iš reikalo arklius priganyti, o pramogai, prisiminimui, tradicijai pagerbti.
Miežiškių naktigonėje buvo prigijusi graži tradicija – pasidžiaugti naujai gimusiais kumeliukais.
Kiekvienais metais pagrindinis naktigonės organizatorius V. Rapšys šventės dalyviams parodydavo mažą kumeliuką, išdalindavo popieriaus lapelius, rašymo priemones ir paprašydavo užrašyti, kokiu vardu siūlo mažąjį pavadinti.
Iš gausiai kepurėn sumestų lapelių su vardais kumeliuko šeimininkas pats išsirinkdavo vardą ir čia pat vykdavo smagios krikštynos.
Daug visokių atrakcijų būta šventėje.
Bet daugiausia dėmesio visada būdavo skiriama pagrindiniam naktigonės veikėjui – arkliui.
Dabar tik pramogai – jodinėjimui, važinėjimui, dar prie nedidelio ūkio darbų reikalingas gyvūnas anksčiau buvo nepakeičiamas žmogaus pagalbininkas.
Ir ne tik arti laukus, vežti krovinius – buvo laikas, kai be arklių neapsieidavo ir gaisrininkai, ir policija, ir medicina, ir paštas, pasienio bei visos kitos tarnybos turėjo savo arklius – taip, kaip dabar mašinas.
Talkino arkliai ir kelininkams, ir statybininkams – jiems veždavo medžiagas.
Nebuvo srities, kurioje žmonės galėjo apsieiti be šio svarbiausio pagalbininko.
Sunkiai dirbančiam darbiniam arkliui lietuvis jautė pagarbą, vadino jį savo duonpelniu.
Valstiečiai brangino savo arklius, manydavo juos turint įvairių galių.
Pasakojama, kad Panevėžio apylinkėse arkliui duodavo pauostyti kūdikį, pirmą kartą išneštą laukan, tikėdamiesi taip jį apsaugoti nuo peršalimo.
Savo mylimus pagalbininkus šeimininkai stengėsi sočiai pašerti, švariai užlaikyti, gerai pakaustyti.
Su didele pagarba minintis savo šviesaus atminimo tėvą, V. Rapšys pasakoja, jog jis visiems diegdavo meilę arkliams.
„Jau nuo lopšio buvau mokomas jodinėti, su arkliais bendrauti. Tėvas kolūkyje prižiūrėdavo arklius ir kur nors vesdamas globotinį ar jodamas su reikalais mane kartu imdavo, ant arklio nugaros užkeldavo“, – prisimena V. Rapšys.
Daug pasakojimų jis išgirdo iš savo tėvo, taip pat ir apie naktigones.
Tų vasaros naktų – ganiavos vaizdą jis dažnai bandydavo įsivaizduoti, pajusti.
Anksčiau, pasakota, viso kaimo arklius naktimis ganydavo, prižiūrėdavo ūkininkų samdiniai – bernai, pusberniai, piemenys.
Bet kartu būtinai eidavo pasikeisdami ir vienas kuris šeimininkas.
Jauni ganytojai, būrin susiėję, be priežiūros visko galėjo prisigalvoti – net pas mergas sumanyti išjoti ar miegoti kiaurą naktį.
Tuomet arkliai liktų alkani ir pavargę.
„O štai merginos į naktigonę neidavo. Toks jų poelgis būtų palaikytas negražiu, negarbingu. Jau ta rimtos mergaitės vardo neturės, kuri su bernais į naktigonę jos“, – pasakoja V. Rapšys.
Tad ir ganydavo vien tik jaunuoliai.
Bendrose kaimo ganiavose naktigoniai iki saulei patekant ganė pasikeisdami: vieni miegodavo, kiti budėdavo.
Naktigonės tęsdavosi per visą pavasario, vasaros darbymetį.
Po rugiapjūtės, kai nebebūdavo skubių kasdieninių darbų, į tolimesnes pamiškių ganyklas išjodavo kelioms savaitėms.
Kad turėtų kur pasislėpti nuo lietaus, pailsėti, naktigoniai pasistatydavo palapines ar pašiūres.
Kai kada atsivesdavo šunis, kurdavo laužus.
Gyvulius supančiodavo, po kaklu kabindavo barškalus, kad girdėtų, kur arkliai yra.
Ganydami dažniausiai kažką dirbdavo: pjaudavo lazdas, plėšdavo karnas, tošis, droždavo grėbliakočius, botkočius, pindavo pintines, rišdavo šluotas. Naktigoniai taip pat pasakodavo pasakas, baisius atsitikimus, minė mįsles, žaidė žaidimus.
