Bebaimis. Ugniagesiu gelbėtoju dirbantis Aurelijus baimės savo tarnyboje nejaučia.

Ugniagesiui scena – baisesnė ir už ugnį

Vienuolika metų ugniagesiu dirbantis panevėžietis Aurelijus Šmigelskis tvirtina, kad gaisro ir ugnies jis niekada nebijojo. Priešingai – tokių ekstremalių darbo sąlygų Aurelijui dar maža, todėl jis dažnai miesto gatvėmis pralekia motociklu ir planuoja išmokti valdyti parasparnį. Tačiau ugniagesys turi vieną didelę baimę – sceną, kur jau trečius metus ryžtasi parodyti sportuojant pasiektus rezultatus.

Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-os komandos pareigūnui 35-erių A. Šmigelskiui dabar prasideda įtemptas metas. Ir ne todėl, kad jis kas ketvirtą parą būna pasiruošęs lėkti į gaisrą, avariją ar gelbėti skenduolio. Po keturių mėnesių Aurelijaus laukia svarbios kultūrizmo varžybos.

„Gegužę manęs laukia Lietuvos čempionatas, vėliau Europos čempionatas užsienyje. Tai – jau trečias sezonas, kai dalyvauju sporto varžybose“, – vardija klasikinio kultūrizmo kategorijoje besivaržantis panevėžietis.

Sportuoja šis A. Šmigelskis jau pusę savo gyvenimo. Dar būdamas paauglys lankė plaukimą, kai vienos treniruotės metu į baseiną atėjo tobulų kūno formų vyras. Tuomet treneris savo auklėtiniams jį parodė kaip pavyzdį – kokie stipruoliai gali užaugti iš mažų berniukų. Aurelijus prisipažino, kad tikslą tapti tokiu pat, kaip matytas nepažįstamasis, nešiojęsis širdyje ilgus metus.

„Sportuoju nuo pat pirmos klasės: žaidžiau futbolą, krepšinį. Lankiau dziudo, karatė. O štangas kilnoti ėmiau nuo paauglystės. Svajojau, kad vieną dieną būsiu toks, kaip tas vyras“, – šypsojosi ugniagesys.

Pirmosios jo treniruotės su svarmenimis, štangomis ir treniruokliais buvo dar tuometiniame aklųjų draugijos Panevėžio gamybinio mokymo kombinate. Vėliau jos persikėlė į sporto rūmus.

Išbandymas sau ir šeimai

Profesionalumo kultūrizmo srityje panevėžietis ėmė siekti sporto klube. Čia jis trenerių prieš trejus metus išdrįso paklausti, ar turi kokių nors galimybių siekti aukštumų savo pamėgtoje sporto šakoje.

Jo siekius kolegos sutiko išskėstomis rankomis. Ir jau pirmaisiais varžybų metais A. Šmigelskis laimėjo prizinę vietą Vilniaus taurės varžybose, ketvirtą vietą atvirame Lietuvos ir Latvijos čempionate. Praėjusiais metais tarp Lietuvos kultūristų jis buvo ketvirtas, o Europoje – aštuntas iš aštuoniolikos geriausiųjų, atstovavusių šešiolikai užsienio valstybių.

Siekti dar yra ko, sako pašnekovas ir nusijuokia, kad visi nori pirmosios vietos.

Tačiau iki jos laukia sunkus kelias. Jis kas kartą prasideda iš naujo likus keleriems metams iki varžybų.

Šis laikas būna didžiulis išbandymas ne tik pačiam sportininkui, kai reikia „sėsti ant dietos“, bet ir jo šeimai.

„Mano žmona pyksta, kai prasideda varžybų režimas. Šeima sako, kad tuomet manęs su jais nebelieka“, – atsidūsta sportininkas.

Nuo septyniolikos metų sportuojantis A. Šmigelskis varžosi klasikinio kultūrizmo kategorijoje.

Pakeitė šeimos įpročius

Kilogramai vištos krūtinėlių, jautienos, žuvies, daržovės ir šimtai kiaušinių – šis sąrašas ugniagesiui prieš pasirodymą tampa artimesnis nei jo šeimos nariai. O nuo dietos darosi irzlus, pavargęs, uždaras.

„Neįtikėtinai mėgstu saldumynus, – prisipažįsta vyras, – O prieš varžybas jie griežtai draudžiami. Todėl man būna labai sunku tvardytis ir kentėti. Mūsų šeimoje yra tradicija penktadieniais, žiūrint vaikams skirtą filmą, sukirsti saldumynų ir kitų skanėstų. Kai laikausi dietos, stengiuosi net nebūti tuo metu namie.“.

Sunkūs būna ir kolegų gimtadieniai darbe, kai ant stalo atsiranda šakotis ar kitas koks nors skanumynas. Alkanam sportininkui jų grožis tampa tūkstantį kartų patrauklesnis nei paprastai.

Tačiau A. Šmigelskis džiaugiasi, kad griežta dieta ir subalansuota mityba davė rezultatų ne tik jam, bet ir šeimai. Jau treji metai jo žmona ir du vaikai visiškai atsisakę kiaulienos, valgo daugiau žuvies, daržovių. Vien sportu ir aktyviu gyvenimo būdu, anot jo, gražaus kūno neįmanoma turėti.

Tačiau ir fizinis aktyvumas, pasak Aurelijaus, svarbus, ypač jaunam organizmui. Todėl tėčio pavyzdžiu užsikrėtė ir į sportą pasinėrė sūnus. Sportuoja ir ugniagesio žmona.

„Mes mėgstame aktyvų laisvalaikį: važinėjame dviračiais, žiemą slidinėjame. Toli kalnų neieškome, mums pakanka ir Latvijos trasų. Sūnų stengiuosi nuolat judinti, kad eitų į lauką, lakstytų, žaistų – šiais laikais vaikus labai sunku patraukti nuo kompiuterio ir televizoriaus“, –pasakojo A. Šmigelskis.

Sportas – narkotikas

Pats Aurelijus sportuoja penkis kartus per savaitę, o prieš varžybas – kas dieną.

Paklaustas, ar tai ne per didelė jo siekių kaina, vyras rėžia, kad jam sportas – narkotikas ir be šio pomėgio savo gyvenimo neįsivaizduoja.

Sportui ugniagesys laiko randa ir darbovietėje. Čia pareigūnams įrengta sporto salė. Paskui Aurelijų, anot jo, sportuoti pradėjo ir daugiau kolegų, vienas jų jau taip pat kalba apie pasirodymą ant scenos.

„Sportas mums reikalingas darbe, privalome būti stiprūs. Juk nuolat turime įveikti nustatytus normatyvus. Silpniems būtų per sunku padėti kitiems“, – aiškino A. Šmigelskas.

Jis dalyvauja ir stipriausio ugniagesio varžybose visoje Lietuvoje. Jose panevėžietis buvo ne kartą užėmęs prizines vietas.

Todėl kolegos Aurelijaus per daug neauklėja prieš varžybas, kai nuo dietų išsekęs sportininkas vos bepakelia ugniagesio žarną ir pakeliui į gaisrą kerta jautienos kepsnį – juk kultūristams labai svarbu valgyti griežtai nustatytomis valandomis.

Ekstremalas

Pašnekovas juokiasi, kad jokiu būdu nereiškia, jog jam sportas svarbiau nei kitų nelaimės. Į šią sunkią tarnybą A. Šmigelskį prieš vienuolika metų atvedė noras padėti. Tokia profesija atitinka ir jo ekstremalų būdą. Be pavojingos tarnybos, vyras laisvalaikiu mėgsta važinėti motociklu ir svajoja išmokti skraidyti sraigtasparniu.

„Esu baigęs kūno kultūros mokytojo studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Viskas dėl meilės sportui, bet į mokyklą eiti dirbti netraukia. Todėl baigiau kursus ir įsidarbinau ugniagesiu gelbėtoju. Gal išėjęs į pensiją pagalvosiu ir apie kitų mokymą“, – šypsojosi Aurelijus.

Dabartinis darbas vyrą žavi, jame niekada nebūna nuobodulio ir rutinos. Budint bet kurią akimirką gali nuskambėti kvietimas į įvykį ir per šimtą sekundžių pareigūnas jau turi būti automobilyje.

„Teko kartą ir iš dušo muiluotam bėgti. Apsitrini, apsirengi pakeliui į mašiną. Čia tik kitiems atrodo, kad mes sėdim ir nieko neveikiam. Kol neturim iškvietimų, tenka kas dieną mokytis ir tobulintis klasėse. Net ir poilsio valandomis mums negalima miegoti“, – aiškino ugniagesys.

Jis prisipažino, kad jau seniai įprato budėti ir niekada atėjęs į darbą nelaukia tos minutės, kai bus iškviestas gelbėti. Tokia įtampa, anot jo, būtų nepakeliama.

Baimės darbe nejaučia

Dėl tokio fizinio ir psichologinio režimo, pasak A. Šmigelsko, ir reikalinga griežta ugniagesių atranka. Panevėžiečiui stojant į tokią tarnybą, iš dešimties norinčiųjų ugniagesiais tapdavo vos pora.

„Prieš tampant ugniagesiu gelbėtoju kandidatas nuodugniai ištiriamas: tiek jo sveikata, tiek psichinė būklė“, – pasakojo pareigūnas.

Jis pats darbe nuo pat pirmų minučių niekada nejautė baimės. Nors daug kas klausia, ar vyras nesapnuoja gaisrų, avarijų, gelbėtojas tikina, kad viskas lieka už darbovietės durų.

Paprašytas prisiminti įsimintiniausią įvykį, Aurelijus teigė, kad jam nemalonu buvo matyti vienos automobilio avarijos pasekmes. Prieš vilkiką išvažiavusios mašinos vairuotojas buvo tiesiog kūno dalimis išsibarstytas ant gatvės. Tuomet iš darbo grįžęs Aurelijus dar kurį laiką nenorėjo sėsti ant savo „britvos“.

Neseniai panevėžietis pamatė visiškai sudegusį kūną – įprastai ugnis, anot jo, tiek nepajėgia sudeginti žmogaus. O liūdniausia pašnekovui, kai į kokią nelaimę pakliūva vaikai.

Scenos baimė

Tačiau tikra ir stipriausia savo baime Aurelijus vadina sceną. Kai pirmą kartą prieš trejus metus ant jos užlipo, tai iki šiol neatsimena, ką ten veikė.

„Scena man kažkoks košmaras. Iš pirmų varžybų atsimenu tik, kad treneris kažką rėkė. Nors salėje buvo ir šeima, ir draugai, nieko nemačiau ir nieko neatsimenu“, – juokiasi panevėžietis.

Šios baimės, anot jo, neįveikia jokios priemonės. Tačiau troškimas dalyvauti varžybose sportininkui didesnis už scenos baimę, ir jis šiais metais pasirodymui žada pasiruošti rimčiau. Vyras stengsis žiūrovams ir teisėjams parodyti daugiau artistiškumo. Didžiausias jo tikslas – bet kokia kaina pasiekti pirmąją vietą ir varžytis dar didesnio ūgio ir svorio santykio kategorijoje.