Tautodailės stebuklai – nuo metalo iki šiaudo

Tautodailės stebuklai – nuo metalo iki šiaudo

Įšokome į 2020-uosius, pažymėtus gražiu Tautodailės metų ženklu. Nors Panevėžio krašte senaisiais amatais užsiima keli šimtai liaudies meistrų, visgi ši tradicija, atėjusi iš senų senovės ir išskirianti Lietuvą pasaulyje, su metais irgi traukiasi.

Apie tautodailę kalbama ir rašoma nuolat, dažnai pernelyg nesigilinant, kas toji tautodailė.

Pagal oficialų apibrėžimą tai viena iš trijų liaudies meno dalių, greta liaudies architektūros ir folkloro. Tautodailė vadinama svarbia etnokultūros, tautos dvasinės ir materialinės kultūros dalimi. Ji glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, buitimi, papročiais, apeigomis. Didelę įtaką kūrinių meninei raiškai turi iš kartos į kartą perduodamos regiono meninės tradicijos.

O iš tikrųjų tautodailė nei trimis, nei trisdešimčia sakinių neapibūdinama – ji tarsi plati ir gili jūra, po kurią net visą gyvenimą nardydamas visų lobių neatrasi ir nesurinksi.

O šie metai skirti artimesnei pažinčiai su tautodaile, jos kūrėjais, tautos palikimu ir jo puoselėjimu – 2020-ieji Lietuvoje paskelbti Tautodailės metais.

Tik, kaip sako tautodailininkas, humanitarinių mokslų daktaras, lietuvių audėjas panevėžietis Gvidas Vilys, ant pastato pakabinus vėliavą viduje netampa nei šilčiau, nei gražiau. Kad tie metai tikrai būtų Tautodailės, reikia labai daug.

Tačiau kai tautodailės vėliava jau pakabinta, rezultatai priklausys ir nuo pačių tautodailininkų, jų bendruomenių, jų veiklos, įdėtos širdies, nuo visuomenės požiūrio ir reakcijos.

Tautodailė – ne saujelės žmonių reikalas. Ši meno rūšis paliečia labai platų žmonių ratą.

„Kiekvienas esame savotiškas tautodailininkas“, – tikina G. Vilys.

Juk dažnas pajunta sąsajas su liaudies menu kurdamas namų interjerą, aplinką tvarkydamas, rankdarbiais užsiimdamas, Lietuvos paveldu besidomėdamas.

Nuo profesionaliosios dailės tautodailė skiriasi tuo, kad ją kuria savamoksliai, vietiniai liaudies meistrai. Jų kūrybos dirvonai labai platūs, spektras milžiniškas – tapyba, skulptūra, grafika, keramika, tekstilė, medžio, akmens, metalo, odos, gintaro, kaulo, šiaudų, kiti dirbiniai.

Nuo profesionaliosios dailės tautodailė skiriasi tuo, kad ją kuria savamoksliai, vietiniai liaudies meistrai. Jų kūrybos dirvonai labai platūs, spektras milžiniškas – tapyba, skulptūra, grafika, keramika, tekstilė, medžio, akmens, metalo, odos, gintaro, kaulo, šiaudų, kiti dirbiniai.

Unikali pasaulyje

Tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriuje, vienijančiame apskrities ir Ukmergės krašto liaudies meistrus, šiuo metu suskaičiuojama 430 narių. Tarp jų gausiausias – tekstilininkių būrys. Visgi, pasak skyriaus pirmininko, senojo kalvystės amato puoselėtojo Sauliaus Kronio, tikrųjų tautodailinkų gretos sparčiai mažėja.

„Atsiranda netikrų, norinčių į liaudies meną įnešti kažką naujo, nematyto. O mūsų pagrindinis tikslas – saugoti tradicijas, išlaikyti buvusias prieš šimtą ir daugiau metų. Nebereikia nieko naujo išradinėti, svarbu tik nepamiršti, ką turime“, – sako S. Kronis.

Skyriaus vadovas apgailestauja, kad jaunų žmonių, perimančio senąsias tėvų ir senelių tradicijas, labai mažai. Jei tautodailininkai nesulauks ne tik žodinio, bet ir finansinio valstybės paskatinimo, S. Kronio nuomone, šios srities perspektyva – niūri.

„Liūdnai juokauju, kad kuo greičiau numirsim, tuo greičiau pradės mus gaivinti. Gal tuomet bus sukurtas fondas tautodailei remti. Lietuvoje galime didžiuotis, kad dar tebegyva net kryždirbystė, kai kitos šalys to seniai nebeturi. Pas mus galima ne tik pamatyti kryždirbio darbų, bet iš jo ir pasimokyti, ko kitur Europoje neberasi“, – sako tautodailininkas.

Kol kas Lietuvos liaudies meistrai su ilgesiu žvelgia į kolegų Lenkijoje ūkius. Kaimyninė valstybė jau pagerino sąlygas tautodailininkams, jų veiklai skirdama finansinę paramą.

„Lenkijoje paramą gaunantys tautodailininkai gali ne tik užsiimti savo amatu, nors iš jo net nepragyventų, bet ir priiminėti turistus, važinėti į parodas“, – tokio dėmesio ir Lietuvoje viliasi sulaukti S. Kronis.

Dėmesio centre – liaudies meistrai

Atsižvelgus, kad Seimas 2020-uosius paskelbė Tautodailės metais, šiais metais projekto „Aukštaitijos Senvagė“ ašimi irgi pasirinkta Panevėžio regiono tradicinio liaudies meno tema. „Aukštaitijos Senvagė“ pateiks straipsnių ciklą, kuriame pristatysime Panevėžio krašto žymiausius tautodailininkus, jų darbus, itin ryškiai atskleidžiančius regiono identitetą, atskleisime Panevėžio krašto tradicinės liaudies kūrybos savitumą.

Dienraštyje „Sekundė“ bus publikuojami straipsniai apie šiuolaikinės tautodailės tradicijas formavusių senųjų Panevėžio krašto liaudies meistrų kūrybinį palikimą, tautodailė parodoma ne tik kaip istorinio palikimo dalis, bet ir gyvas kūrybinis aktas, rengiami reportažai apie Panevėžio regiono liaudies meistrus, jų kūrybos genezę, estetines nuostatas, meno sampratą.

Tautodailės tradicijų tęstinumas dabarties pasaulyje bus pabrėžiamas pristatant ir jaunosios kartos tautodailininkus. Pasakosime ir rengsime reportažus apie įvairių tautodailės žanrų atstovus – nuo kryždirbių, medžio drožėjų iki liaudies instrumentų kūrėjų, tapytojų, liaudies tekstilininkų.

Atkreiptas dėmesys į Panevėžio regiono tradicinį liaudies meną, jo kūrėjus, tikimės, paskatins ir skaitytojus domėtis savo krašto tautodaile, o galbūt netgi ją plėtoti, taip pat sustiprins regioninę ir nacionalinę savimonę, vertybinę, etnokultūrinę tapatybę. Juk liaudies meistras, kurio kūryba remiasi tradicijomis, yra ne tik kūrėjas, bet ir visuomenės mokytojas, pilietiškumo ugdytojas.

Tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyrius vienija 430 narių. Visgi, pasak skyriaus pirmininko, senojo kalvystės amato puoselėtojo Sauliaus Kronio, tikrųjų liaudies meistrų gretos sparčiai mažėja.

Saviti ir įdomūs

Tautodailės metus Seimas paskelbė atsižvelgdamas į Etninės kultūros globos tarybos pasiūlymą, paremtą nuostata, kad tautodailė turi didžiulę reikšmę mūsų valstybei: tautodailininkų raiška sklinda per nacionalines šventes, parodas, kūrybines stovyklas, plenerus, seminarus, galerijas. Tai ypač svarbi Lietuvos etnografinių regionų kultūriniam gyvenimui sritis, ji padeda plėtoti kultūrinį turizmą ir išsaugoti regioninį savitumą. Be tautodailės būtų sunku užtikrinti lietuviškos kryždirbystės tradicijų tęstinumą. Juk 2001 m. Lietuvos kryždirbystė įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Tautodailininkų dėka visuomenė vis labiau domisi ir tautiniu kostiumu, kalvystės, medžio skulptūros ir kitomis tradicijomis.

Skelbiant Tautodailės metus atsižvelgta, kad 2020-aisiais bus minimas Lietuvos dailės istoriko ir kritiko, grafiko, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininko, nusipelniusio meno veikėjo, daug dėmesio skyrusio tautodailės plėtrai Pauliaus Galaunės 130 metų jubiliejus. Šis garsus žmogus – iš mūsų Aukštaitijos krašto, gimęs 1890 metais Pagelažiuose, Ukmergės apskrityje. Mirė 1988-aisiais Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Tokių iškilių, Lietuvos tautodailėje ryškų pėdsaką palikusių asmenybių, praeityje gyvenusių ir dabar kuriančių, gausu ir Panevėžio krašte ir apie jas „Sekundė“ pasakos visus metus.

Komentarai

  • Pijokas: Ir mano boba ta suknele turi.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų