Praėjusią savaitę Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje buvo prisiminti ir Panevėžio krašto šviesuoliai, kurie kartu su kitais signatarais pasirašė Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą.

Tarp Lietuvos didžiavyrių – ir Panevėžio krašto šviesuoliai

1918 m. vasario 16-oji – lūžio taškas, kai Lietuva sugebėjo nusimesti priespaudos pančius ir atvirai visam pasauliui pranešti, kad atkuriama šalies, kurios vardas jau buvo ištrintas iš istorijos, Nepriklausomybė.

Deja, kas buvo tie dvidešimt vyrų, kurie pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, daugeliui nežinoma iki šiol, nors kiekvienas jų – iškili asmenybė, prikėlusi Lietuvą laisvam, nepriklausomam gyvenimui. Tarp šių šviesuolių buvo ir Panevėžio krašto deimantai.

Praėjusią savaitę Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vyko atminimo vakaras Panevėžio krašto signatarams Jonui Vileišiui, Kaziui Bizauskui, Jokūbui Šernui atminti.

Kaip pasakojo leidėja Lionė Lapinskienė, Panevėžys pagrįstai gali didžiuotis, kad šio krašto šviesuolis Kazimieras Bizauskas buvo pats jauniausias Lietuvos Tarybos narys, kuriam teko garbė ir atsakomybė pasirašyti 1918 m. nutarimą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Nors į konferenciją buvo kviečiami asmenys tik nuo 25-erių metų, K. Bizauskas dėl savo neeilinių gebėjimų ir atsidavimo buvo priimtas būdamas 24-erių. Jis tapo ne tik jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu, bet vėliau buvo Steigiamojo Seimo narys, švietimo ministras, diplomatas, ministro pirmininko pavaduotojas paskutinėse dviejose nepriklausomos Lietuvos vyriausybėse. K. Bizausko kelias buvo nelengvas, anksti mirus tėvams, jis tapo našlaičiu, tačiau dėdė kunigas Algimantas Bizauskas pasirūpino, kad vaikinas įgytų europinį išsilavinimą. K. Bizauskas mokėsi Šveicarijoje, Maskvoje, Lietuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui grįžo į Panevėžį, kadangi mokėjo daug kalbų, pradėjo dirbti vertėju. Didžiausias jo nuopelnas Panevėžio kraštui – čia kartu su kitais inteligentais įkurta pirmoji lietuviška gimnazija Lietuvoje, kurioje dėsto lotynų ir lietuvių kalbą.

„Jo kelias į didžiąją politiką vingiuoja per pedagogiką. Pradėjęs dirbti mokykloje pamatė, kad labai trūksta vadovėlių ir mokymo priemonių. Suprato, kad geriau pačiam padaryti nei iš kitų reikalauti, tad imasi praktinės veiklos – pradeda rengti vadovėlius. O kartu pradeda dirbti ir miesto valdyboje sekretoriumi. Dalyvavimas miesto savivaldoje augino būsimą politiką“, – pažymi L. Lapinskienė.

Prasidėjus Nepriklausomybės judėjimui, palieka Panevėžį ir išvyksta į Kauną, kur sparčiai kyla politikos laiptais toliau. Būdamas šeštosios Vyriausybės švietimo ministru, imasi iniciatyvos vykdyti švietimo reformą remiantis Vakarų šalių pavyzdžiu. Buvo Lietuvos atstovas Vatikane, pirmasis Lietuvos pasiuntinys Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taip pat dirbo Didžiojoje Britanijoje ir Olandijoje.

„Jo misija buvo nelengva – būti ten, kur valstybei iškildavo patys sudėtingiausi klausimai. Visą savo gyvenimą jis atidavė savo tėvynei Lietuvai. Liūdna, kad politinė veikla buvo tokia trumpa. 1940 m. jis tapo sovietmečio auka – buvo sušaudytas su kitais signatarais. Deja, net jo kapo vieta liko iki šiol nežinoma“, – apgailestauja L. Lapinskienė.

Ryškios asmenybės palikimas

Dar vienas Panevėžio krašto šviesulys – Jokūbas Šernas. Kaip pasakojo Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos viceprezidentas, kunigas, Biržų reformatų parapijos klebonas Rimas Mikalauskas, nors jo gyvenimas buvo labai trumpas, mirė vos 38-erių, tačiau dvasiškai ir pilietiškai labai ryškus.

„J. Šernas iš visų signatarų išsiskiria savo įspūdingais ūsais ir tuo, kad buvo vienintelis ne katalikas. Deja, nuo sunkios ligos miršta pačiame jėgų žydėjime, palikęs žmoną ir vos dvejų metukų sulaukusį sūnų“, – pasakojo R. Mikalauskas.

J. Šernas gimė Biržų apskrityje, aktyvus jaunuolis už dalyvavimą draudžiamoje moksleivių veikloje buvo iš jos pašalintas. Bet vėliau baigė Tartu privačią gimnaziją ir Peterburgo universitetą, kur tuo metu mokėsi daug lietuvių elito, buvo lietuvybės židinys. Grįžęs į Lietuvą bendradarbiavo įvairiuose laikraščiuose. Pirmojo Pasaulinio karo metais dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, kartu su Jonu Basanavičiumi, Antanu Smetona, Jonu Vileišiu ir kitais aktyviais lietuvių visuomenės atstovais svarstė Lietuvos ateities politines perspektyvas. Išrinktas į Lietuvos Tarybą, buvo jos generaliniu sekretoriumi. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, J. Šernas buvo paskirtas ministru be portfelio, vėliau – Prekybos ir pramonės banko direktoriumi.

„J. Šernas atkakliai siekė, kad Lietuvai būtų sugrąžinta Klaipėda, visa Mažoji Lietuva. Deja, taip ir nespėjo pabaigti visų darbų“, – sakė R. Mikalauskas.

Tautos didvyris

Visuomenininkas Arūnas Povilas Paliulis signatarą Joną Vileišį pristatė kaip mūsų tautos didvyrį. Jo teigimu, sunku suvokti, kad mažytis kaimelis Pasvalio rajone gali užauginti tokį šviesų ir talentingą žmogų. Tai buvo prasmingų darbų ir drąsių idėjų žmogus. Atkūrus nepriklausomybę jis tapo antrosios, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės, vidaus reikalų ministru. O ketvirtajame Ministrų kabinete ėjo finansų ministro pareigas. Vėliau tapo Lietuvos valstybės atstovu JAV, jam pavyko sėkmingai surinkti per 1,8 mln. dolerių aukų, kurios buvo didelė paspirtis besikuriančiai Lietuvos valstybei. O visą šeštąjį savo gyvenimo dešimtmetį J. Vileišis atidavė Kaunui, eidamas Lietuvos laikinosios sostinės burmistro pareigas. Tuo metu miestas gyveno didžiausią visų sričių pažangos laikotarpį ir iškilo iki europinio lygio miesto. Deja, tragiški 1940 m. įvykiai skaudžiai palietė Vileišių šeimą – ne tik buvo okupuota Lietuva, bet ir į Sibirą ištremta apie dvidešimt Vileišių giminės žmonių, iš kurių ne visi grįžo į Lietuvą. Šie sukrėtimai taip paveikė signatarą, kad sušlubavo jo sveikata ir po dvejų metų jo gyvybė užgeso.

„Gyvenimo aplinkybės taip lėmė, kad man teko garbė bendrauti su J. Vileišio palikuoniais. Broliai Vileišiai neabejotinai yra mūsų tautos didvyriai“, – sakė A. P. Paliulis.