Asmeninio archyvo nuotr.

Tarp „geležinių žmonių“ – dar vienas panevėžietis

Beveik keturi kilometrai plaukimo, 180 kilometrų važiavimo dviračiu ir virš keturiasdešimt kilometrų bėgte – tokią distanciją saulėtoje Italijoje vykusiose fiziškai vienose sunkiausių varžybų „IronMan“ per daugiau nei dvylika valandų įveikė panevėžietis Matas Povilauskas. Dabar jį pelnytai galima vadinti geležiniu žmogumi.

Matas Povilauskas juokiasi, kad „IronMan“ varžybos jam iš pat pradžių pasirodžiusios įdomus reikalas.

Jei žiūrėtų paviršutiniškai – tiesiog labai gerai „užbrandintos“ triatlono varžybos.

„Iš vienos pusės, bet kas gali susiorganizuoti sau „IronMan“ per savaitgalį. Iš kitos – tai ir prestižo, ir bendruomenės reikalas. Todėl pirmą kartą kirtus finišą ir išgirdus: „You are an ironman!“ ( „Tu esi geležinis žmogus!“) šiurpuliukai bėgioja“, – pasakoja Matas.

Bemaž prieš dvi savaites Italijoje panevėžiečiui skambėjo: „You are an ironman!“

M. Povilauskas jėgas išbandė „IronMan“ ultratriatlone vaizdingame Emilijos-Romanijos regione, miestelyje netoli Venecijos ir Bolonijos.

Ši trasa labai populiari tarp atletų, nes greita ir nekelia daug nenumatytų iššūkių.

Turbūt todėl šįmet į varžybas susirinko solidus dalyvių skaičius. Matas skaičiuoja, kad atletų iš viso galėjo būti apie 2 tūkstančius visoje distancijoje ir apie 2,5 tūkstančio pusėje distancijos.

Sudėjus visus savaitgalio renginius, tikėtina, susirinko apie 5 tūkstančius drąsuolių.

Rekordininko mokinys

Ultratriatlono distancija yra išties ilga ir reikalaujanti ištvermės.

M. Povilauskui teko 3,8 km plaukti, tada dviračiu minti dar 180 km ir 42,2 km įveikti bėgte. Iš viso – 226 kilometrai!

„Visa tai, žinoma, reikia padaryti „vienu prisėdimu“ . Neturime laiko pailsėti tarp rungčių. Atletai trasą privalo baigti greičiau nei per 16 valandų“, – pasakoja Matas.

Jis pats užtruko kiek daugiau nei 12 valandų. Oficialus panevėžiečio laikas – 12 valandų, 58 minutės, 41 sekundė.

M. Povilausko stiprioji pusė – dviračio mynimas. Anot jo, tai daugiausia laiko reikalaujanti disciplina žvelgiant iš treniruočių pusės, bet kartu ir lengviausia.

„Tikrai daugiausia malonumo patiriu mindamas. Iš kitos pusės, trasoje reikia išlikti konservatyviam, negalima visos energijos sudeginti dviračiu, nes po jo dar laukia maratonas“, – sako atletas.

Su triatlonu M. Povilauskas pažįstamas nuo vaikystės.

Šios sporto šakos visų paslapčių jį išmokė „geležiniu žmogumi“ tituluojamas, ne kartą žmogaus galimybių ribas peržengęs pasaulio ultratriatlono čempionas ir rekordininkas panevėžietis Vidmantas Urbonas.

„Visada būsiu dėkingas jam už šitą meilę ištvermei ir „arklių sportui“, – šypteli Matas.

Nesutrukdė nė trauma

Bilietą į „IronMan“ varžybas M. Povilauskas gavo dovanų iš sužadėtinės Evelinos. Tad jokių klausimų nebekilo – iš karto prasidėjo pasiruošimas joms.

Jau tada žinojo, kad be trenerio vargu ar pavyks išsiversti.

„Net turint gerą žinių, suprantant, kaip reikia ruoštis, į ką atkreipti dėmesį – treneris vis vien beprotiškai svarbus. Reikia turėti atskaitomybės kam nors jausmą, su kuo nors pasikonsultuoti, pasitarti. Galų gale tiesiog vykdyti planą“, – sako Matas.

Netikėtumų ruošiantis didžiajam maratonui nekilo – tiesiog nujautė, jog laukia sunkus darbas.

„Nulenki galvą žemyn ir dirbi be jokių išsisukinėjimų ir abejonių“, – pasakoja atletas.

Vasaros pradžioje Matas turėjo lengvą Achilo sausgyslės traumą. Ji visiškai iškraipė vasaros treniruočių grafiką, bet ir to vaikinas nevadina dideliu iššūkiu.

Viskas įmanoma

Anot M. Povilausko, kas varžybų metu dedasi jo galvoje, dažniausiai net nepamena. Didžiąją laiko dalį, praleistą trasoje, galėtų lyginti su transo būsena.

„Tai kaip meditacija. Viską atsimenu per miglą. Žinoma, yra kertiniai momentai, kurie tikrai įstringa atmintyje. Startas, tranzitai, pokalbiai su dalyviais, su palaikymo komanda ir, aišku, finišas“, – vardija pašnekovas.

Anot Mato, įdomiausios emocijos aplanko starte ir kirtus finišo tiesiąją.

„Anksti ryte vykstant į starto vietą ir matant, kiek žmonių tam ruošiasi, suprantant viso renginio mastą, girdint muziką, apima labai didingas jausmas. Šiek tiek net gerklę užspaudžia laukiant starto“, – pasakoja atletas.

Finiše – užplūdusi euforija ir kūnu bėgiojantys šiurpuliukai.

„Norisi, kad ta akimirka tęstųsi kiek įmanoma ilgiau, bet praeina tikrai labai greitai. Ašarėlės taip ir neišspaudžiau, nors norėjosi, – juokiasi Matas. – Labai greitai organizatoriai pakabino medalį, o pamačius palaikymo komandą, mintys jau buvo nulėkusios visai kitur.“

Tuos, kurie panašiu būdu norėtų išbandyti savo galimybių ribas, M. Povilauskas ragina nedvejoti.

„Visi kičiniai pasakymai „tiesiog pradėk“ ir panašūs yra tiesa. Kad ir kaip nuvalkiotai tai gali skambėti, dažniausiai mes patys save labai stipriai nuvertiname. „IronMan“ organizacijos moto:

„Anything is possible“ (red. „Viskas yra įmanoma“). Galiu paliudyti, kad tai – tikra tiesa. Tiesiog darai ir pasidaro“, – šypsosi M. Povilauskas.

Naujakurio džiaugsmai

M. Povilauskas šiuo metu patiria labai spalvingą ir įdomų gyvenimo etapą.

Nors pažvelgęs atgal nedrįstų pasakyti, kad praėję buvo mažiau įdomūs ar spalvingi.

Gyvenimas Panevėžyje, Vytauto Žemakalnio gimnazijos laikai, studentiški metai Vilniaus Gedimino technikos universitete, prezidentavimas studentų atstovybėje ar Lietuvos studentų sąjungos reikalai, kuriuose intensyviai sukosi, Matui kelia daug sentimentų.

Visa tai atvedė M. Povilauską ten, kur jis yra dabar – į nuosavą pardavimų verslą.

Dabar jo didžiausias prioritetas – kuriama šeima bei namo įrengimo darbai. Tik jau ne Panevėžyje, o Vilniuje.

„Džiaugiuosi kiekviena diena, esu labai laimingas“, – sako Matas.

O laimingą, regis, jį daro patys paprasčiausi dalykai. Mėgstama muzika, laisvalaikis su draugais, kai žygiuoja ir, kaip pats sako, bando užsiropšti į kalnus.

„Daug keliauju, bandome kitų kultūrų įdomybes, testuojame svetingumą, – juokiasi Matas. – Veiklos man niekada netrūksta ir laiko visada norisi turėti daugiau.“