-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Užvėrus Panevėžio centre esančios Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos duris ir perėjus į kitą Respublikos gatvės pusę, iš karto patenkama į Mero gatvę.
Žinoma, jos pavadinimas skirtas ne miestui vadovaujančio asmens pareigoms apibūdinti. Priekyje įrašyta ir vardo raidė – gatvė oficialiai vadinama Š. Mero. Pradėjus plačiau domėtis šio asmens gyvenimu, jo nuopelnais, maloniai nustebina faktas, kad ir gydytojo Šachnelio Abraomo Mero (1865–1930), ir rašytojos, visuomenės veikėjos G. Petkevičaitės-Bitės (1861– 1943) vardai, daugeliui metų po jų mirties praėjus, atsidūrė vienas šalia kito.
Juk kadaise jiedu buvo bendraminčiai, dažnai bendravę ir sutardavę.
Žydų tautybės gydytojas Š. Meras, kurį laiką dirbęs Pasvalyje, pirmiausia susipažino, bendradarbiavo ir patirtimi keitėsi su kaimyninio Joniškėlio gydytoju Jonu Petkevičiumi – G. Petkevičaitės-Bitės tėvu, o vėliau ir su šviesuole jo dukra.
Panevėžio žydų ligoninė, kurioje dirbo daktaras Šachnelis Abraomas Meras. XX a. 4 deš.
Š. Mero, kaip ir Bitės, pažinčių ratas buvo platus, jo interesai – daugiaplaniai, o tikslų ir siekių skalė aukšta. Jis taip pat pagalbos ranką tiesdavo vargstantiesiems, bėdon patekusiems žmonėms, nemokamai gydydavo. Ir padėdavo ne tik savo tautiečiams, nors žydai ypač jautė jo dėmesį – juk buvo Panevėžio žydų draugijos neturtingiesiems išduoti beprocentes paskolas, Panevėžio žydų draugijos neturtingiems vaikams globoti narys.
Iš jo pagalbos galėjo tikėtis visi, nepaisant, kokios tautybės ar statuso žmogus būtų.
Padėdavo, patardavo jis ir jauniems medikams, kuriems pirmieji darbo metai nebūna paprasti ir lengvi. Užtat panevėžiečiai nesuabejojo, kad po gydytojo mirties jo vardu turi vadintis viena miesto gatvė.
„Ta gatve tapo gana plati, tik gyventojų nedaug turėjusi centrinė gatvė. 1933 metų sausio 31 dienos Panevėžio miesto tarybos sprendimu buvusi Perkūno gatvė pervadinta Š. Mero vardu. O Perkūno vardas atiduotas anksčiau Siaurąja vadintai gatvelei“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Š. Meras – tikras panevėžietis, šiame mieste gimęs, čia ir miręs. Pirmiausia jis mokėsi žydų religinėje mokykloje.
Berniukas buvo labai gabus, tad toliau mokslus tęsė Kauno gimnazijoje, kurioje iš karto įstojo į penktą klasę.
Po mokslų gimnazijoje Š. Meras studijavo ir sėkmingai baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą.
„Trumpai padirbęs Černigovo gubernijoje, 1891 metais grįžo į Lietuvą ir pirmiausia pradėjo privačią praktiką Pasvalyje. Nuo pat darbo pradžios Š. Meras buvo pažangus, medicinos naujovėmis besidomintis, gerų rezultatų siekiantis gydytojas. Dar dirbdamas Pasvalyje, domėjosi ir gydė ten esančio mineralinio šaltinio vandeniu. Apie šio šaltinio ypatybes paskelbė straipsnį medicininėje spaudoje“, – pasakoja istorikas.
Vis dėlto tais laikais siautėjusios šiltinės, choleros, difterijos ir kitos epidemijos buvo pavojingos ir medikams.
Labai nuodugniai visus ligonius apžiūrėdavęs, savęs negailėdamas dirbęs gydytojas Š. Meras pats užsikrėtė vidurių šiltine ir kelis mėnesius gydėsi.
Ana Mer.
1904 metais Š. Meras grįžo į gimtąjį Panevėžį, čia pradėjo savo privačią praktiką bei iš karto įsijungė į aktyvią veiklą.
Greitai tapo mieste žinomu, gerbiamu žmogumi, o 1918 metais atkūrus Lietuvos valstybę, liko aktyviu visuomenininku.
1919 metais rugsėjo 8 dieną gydytojas, taip pat jo žmona Ana Mer, sulietuvintai kartais vadinta Ona Meriene, išrinkti į Panevėžio miesto tarybą ir jos nariais buvo iki 1921 metų birželio. Dantų gydytoja A. Mer buvo viena iš vos dviejų moterų to meto miesto Taryboje.
Rinkimuose į antrąją Tarybą gydytojų pora nebekandidatavo, nusprendė daugiau laiko skirti medicinos sričiai.
O ir be politikos Š. Meras veiklos turėjo labai daug.
Jis pakviestas vadovauti 1920 metais atidarytai Panevėžio žydų gimnazijai, kurios vienu iš steigėjų ir buvo.
Taip pat Š. Meras sutiko tapti Panevėžio žydų bendruomenės 1919 metais atkurtos Žydų ligoninės vedėju. Dirbo be atlyginimo, bet su sąlyga, kad pusė pacientų šioje ligoninėje bus gydomi nemokamai. Be to, leido ligoninei naudotis savo privataus kabineto rentgeno aparatu, bakteriologijos laboratorija. Toje ligoninėje buvo gydomi ne vien žydų tautybės asmenys.
O dar gydytojas buvo Panevėžio dailės mylėtojų draugijos narys, 1922 metais įkurtos gydytojų draugijos pirmuoju pirmininku.
„Panevėžiečiams turėtų būti įdomu, kad Š. Meras aktyviai prisidėjo prie ligonių kasų steigimo Panevėžyje.
Jis buvo autoritetingas specialistas, rašė straipsnius medicininei spaudai, itin domėjosi profesinėmis naujovėmis ir savo iniciatyva vykdavo tobulintis į užsienį. Gydytojas turėjo modernų priėmimo kabinetą, su visais būdavo kolegiškas ir geranoriškas. Š. Meras buvo be galo kantrus, geros širdies, ligoniai juo labai pasitikėjo“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Š. Meras pagarbos vertas dar ir todėl, kad jis kartu gydytoju Antanu Didžiuliu Panevėžyje įsteigė draugiją kovai su tuberkulioze. Žinome, kokia ši liga anais laikais buvo klastinga ir pavojinga. O Panevėžyje sėkmingai veikusi draugija įkūrė tuberkuliozės dispanserį.
Daug šviesių asmenybių, siekdamos sumažinti ligos keliamą pavojų, prisidėjo prie draugijos veiklos – buvo įsteigtas moterų globos komitetas: neturtingos moterys gaudavo maisto davinį ir pinigines išmokas ar pašalpas.
Š. Merui prisidedant, Panevėžyje įsteigta ir žydų sveikatos apsaugos draugija ,,Oze“. Jis tai draugijai ir pirmininkavo.
Nuo 1923 metų silpnos sveikatos mokiniai buvo siunčiami į ,,Oze“ draugijos organizuojamas vasaros stovyklas. Jose, gamtos prieglobstyje, buvo puiki galimybė jiems sustiprėti.
„Gydytojas Meras, iš paciento gavęs dovaną – didelį sodą, jame įrengė vasarnamį, kuriame vasaromis ilsėdavosi, stiprėdavo, būdavo gydomi įvairiomis ligomis sirgę mokiniai“, – pasakoja istorikas.
Laiko permainos neleido gatvei ilgai turėti Š. Mero vardo. Jis grąžintas tik Lietuvai vėl tapus nepriklausoma. P. Židonio nuotr.
1925 metais ,,Oze“ draugija išnuomotose patalpose atidarė nemokamą visų specialybių ambulatoriją suaugusiesiems ir vaikams. Pats Š. Meras priiminėjo ligonius du kartus per savaitę.
O sveikatinamajame „Oze“ vasarnamyje sergančių vaikų vis daugėjo – tokia pagalba buvo labai reikalinga.
1927 metais jame poilsiavo 70 vaikų, o vos už poros metų, 1929-aisiais, jau šešiskart daugiau – 445.
„Iš amžininkų prisiminimų žinoma, kad Š. Meras buvo be galo kantrus, geros širdies, tauraus veido šviesi asmenybė. Tai kėlė ligonių pasitikėjimą. O namuose šis panevėžietis buvo ir labai vaišingas šeimininkas“, – sako D. Pilkauskas.
Įtemptas darbas, visiškas pasiaukojimas pasirinktai profesijai sveikatos nepridėjo.
Š. Meras labai netikėtai 1930 metų kovo 26 dieną mirė. Jis palaidotas Panevėžio žydų kapinėse. Visuomenę tokia netektis sukrėtė, o žurnalas „Medicina“ gydytojui atminti paskyrė dalį savo birželio numerio.
Po kelerių metų panevėžiečiai Š. Mero vardu pavadino gatvę.
Laiko permainos neleido gatvei ilgai turėti Š. Mero vardo. Nacių okupacijos metais viskas, kas buvo susieta su žydų vardais, uždrausta ir sunaikinta. Tad ir buvusi Š. Mero gatvė pervadinta 1941 metais nužudyto Panevėžio apskrities ligoninės direktoriaus Stanislovo Mačiulio vardu.
Atėję sovietai vėl ėmėsi pertvarkos. Šįkart gatvei suteiktas kitas – Kazio Štaro, prieš vokiečius kovojusio sovietų partizano, vardas. Tik Lietuvai vėl tapus nepriklausomai, grąžintas Š. Mero vardas.
Einant šia gatve, dėmesys krypsta į bene garsiausią čia esantį buvusio kito garsaus gydytojo Kazimiero Slieko namą, pažymėtą 12-uoju numeriu.
Ilgą laiką gydytojas K. Sliekas gyveno Kranto gatvės 14-ame name, bet paskui su žmona Stanislova Sliekiene nutarė pasistatyti naują namą.
Iš vaistininko Fulgento Šadzevičiaus tuomet dar buvusioje Perkūno gatvėje įsigijo žemės sklypą ir ėmėsi veiklos.
Šachnelis Abraomas Meras. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
1928 metų sausį į Panevėžio miesto valdybą kreipėsi S. Sliekienė, ji prašė išduoti leidimą šiame sklype statyti dviejų aukštų medinį gyvenamąjį namą ir daržinę.
Toks leidimas išduotas, o S. Sliekienė dar paprašė ją, kaip miesto gydytojo žmoną, atleisti nuo mokesčių.
Kaip teigia Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas D. Pilkauskas, yra išlikę kai kurių duomenų, įrodančių, kad pastatas projektuotas žymaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio. 1929 metais namas Perkūno g. 12 baigtas statyti. Tačiau gydytojui juo pasidžiaugti neteko.
K. Sliekas 1929 m. gruodžio 16 dieną mirė.
Jo name per ilgą laiką kambarius nuomojosi įvairūs nuomininkai: rabinas Joselis Kaganemanas, Panevėžio žydų centrinio banko direktorius Benjaminas Levinas, advokatas Abraomas Švacas, pirklys Dovydas Riklesas ir daug kitų.
„Vėliau šiame name ilgai gyveno ir daktaro Š. Mero dukra su šeima, taip pat ir jos motina Ana Mer“, – sako istorikas.
Apie gydytoją K. Slieką žinoma, kad jis gimė 1868 metų liepos 24 dieną Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiaus Daukniūnų kaime. Baigęs Panevėžio realinę mokyklos, įstojo mokytis į Kijevo universiteto Medicinos fakultetą.
Mokslus baigęs 1907 metais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje.
Vėliau, susiklosčius aplinkybėms, Pirmojo pasaulinio karo metais vėl buvo pasitraukęs į Rusiją, gyveno Maskvoje.
Baigiantis karui K. Sliekas grįžo į Lietuvą, į Panevėžį ir 1918 metų gruodį paskirtas Panevėžio apskrities gydytoju.
Nuo 1926 metų iki mirties ir darbavosi gydytoju Panevėžyje.
„Daugelyje dokumentų galima aptikti aktyvaus visuomenės veikėjo Kazimiero Slieko pavardę. Jis buvo
vienas iš ,,Vienybės“ klubo organizatorių Panevėžyje, rėmė kultūrinę ,,Aido“ draugiją. Vienu metu buvo jos pirmininku. Šis gydytojas buvo laikomas vienu pirmųjų tikrųjų lietuvių inteligentų Panevėžio mieste“, – sako D. Pilkauskas.
