A. Špilevojus: vagystė – širdies, ne piniginės skausmas

Sekundė
Rasa Karvelytė
Kultūra
2019.04.19 11:12

Trečius metus iš eilės, artėjant Pasaulinei intelektinės nuosavybės (PIN) dienai, asociacija LATGA leidžiasi į turnė po šalies mokyklas su šviečiamuoju projektu „PIN diena mokyklose“, kuriuo siekiama jaunąją kartą supažindinti su autorių teisių pagrindais ir paskatinti atsakingai vartoti įvairiausių sričių menininkų kūrybą. Projektą pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje vykusiame susitikime dramos ir muzikinių kūrinių autorių pusei atstovavo ir savo asmenine patirtimi dalijosi buvęs gimnazistas, aktorius, režisierius, Auksiniu scenos kryžiumi už nacionalinę dramaturgiją apdovanotas Aleksandras Špilevojus.

Stačia galva pasinėrusiam į meno chemiją, sėkmingai savo darbais žavinčiam teatro gerbėjus A. Špilevojui ne kartą yra tekę pakovoti su neteisėtai jo kūrinius naudojančiais asmenimis.

Dramaturgas iki šiol pamena buvęs nemaloniai nustebintas sulaukęs sveikinimų dėl spektaklio premjeros viename iš šalies uostamiesčio teatrų.

„Buvau visiškai šokiruotas, nes nežinojau, jog kažkas stato mano spektaklį. Tai buvo žinomas Lietuvos režisierius, kuris iš to gyvena. Apie tai, jog vyksta premjera pagal mano pjesę, sužinojau tik premjeros dieną“, – režisierius pasakojo susitikime.

Netrukus išaiškėjo, jog spektaklyje vaidinantys aktoriai manė, jog viskas yra suderinta režisieriaus, režisierius tikino, jog pjesę įdavęs dramaturgas yra paties A. Špilevojaus tarpininkas. Visi, kaip patikino projekto dalyvis, kažką žinojo, bet nė vienas nebuvo iki galo įsitikinęs dėl savo veiksmų, leidimas – nei išsakytas žodžiu, nei užrašytas raštu – statyti spektaklį gautas nebuvo.

Dėl šio nesusikalbėjimo A. Špilevojui teko raudonuoti ir Lietuvos nacionaliname dramos teatre, nes jam jis buvo suteikęs pirmumo teises statyti spektaklį pagal parašytą pjesę.

„Patekau į keistas aplinkybes, nes teko skubiai skambinti ir ieškoti, kas tai per premjera. Teisiškai viskas baigėsi taikiai, bet psichologiškai – skausmingai ir nemaloniai“, – atviravo kūrėjas.

Išvengti klaidų – įmanoma

Pokalbį moderavusi asociacijos LATGA dramos poskyrio vadovė Evelina Brusokaitė atkreipė dėmesį, jog norint statyti pjeses, bene visais atvejais būtina gauti autoriaus sutikimą ir laikytis tam tikrų taisyklių.

Pirma, turi būti nurodyta kūrinio autorystė, išlaikytas kūrinio vientisumas ir visi pakeitimai privalo būti derinami su autoriumi.

Antra, norint statyti pjesę, būtina gauti LATGA licenciją. Šis reikalavimas negalioja tik tuomet, jeigu pjesė yra statoma mokomaisiais švietimo įstaigos tikslais. Tačiau tais atvejais, kai spektaklis tampa populiarus ir už mokyklos ribų, pradeda generuoti pajamas, gauti patvirtinančią licenciją būtina.

„Autoriai nėra siurbėlės, kurie laukia, kad jūs išeitumėte už mokyklos ribų ir norėtų iš karto iš jūsų nugvelbti procentą. Labai dažnai galima susitarti ir nieko jiems neprireiks mokėti – dar pasidžiaugs ir atveš jums gėlių“, – linksmai kalbėjo menininkas.

A. Špilevojus prisiminė ir vieną gražų pavyzdį, kai kartą jam prisiskambinusi pedagogė iš nedidelio miestelio Žemaitijoje atsiklausė, ar jo tekstą būtų galima panaudoti skaitovų konkurse.

„Tokiu būdu ne tik išvengsite autorių teisių pažeidimų, bet ir nudžiuginsite pranešdami, kad jums patinka jų kūryba, jog jums reikalinga toji medžiaga“, – sakė dramaturgas.

Teises išsikovojo streikuodami

Už kiekvieną kūrinio panaudojimą autoriui priklauso autorinis atlyginimas. Jis taip pat yra gaunamas nuo gautų pajamų už parodymus teatro scenoje, televizijos transliacijas, tuščią laikmeną ir kitus panaudojimo būdus.

Parašęs kūrinį autorius iš karto įgyja ne tik turtines, bet ir neturtines teises. Pastarosios trys – teisė į autorystę, teisė į autoriaus vardą ir į kūrinio neliečiamybę – yra susijusios su kūrėjo asmenybe, jo įdėtu darbu. Autoriaus teisės yra saugomos 70 metų nuo jo mirties.

E. Brusokaitė priminė, jog dramos autorių teisių pradininku yra laikomas Pjeras Bomaršė – dramaturgas, parašęs „Sevilijos kirpėją“, „Figaro vedybas“.

XVIII a. Prancūzijoje teatrai klestėte klestėjo, tačiau dramaturgams nuo to gyvenimas negerėjo – jiems vos pavykdavo sudurti galą su galu. Tuomet P. Bomaršė nusprendė suburti žinomiausius to laikmečio dramaturgus ir surengti savotišką streiko akciją – visus metus nieko naujo nerašyti teatrams.

Pastariesiems šis žingsnis atsiliepė akimirksniu: mažėjo tiek žiūrovų skaičius, tiek uždarbis, tad teko nusileisti. Pirmą kartą istorijoje buvo sutartas procentas nuo pajamų, gautų už parduodamus bilietus.