Skulptoriaus lemtis – su Lietuva

Skulptoriaus lemtis – su Lietuva

Okupacijos atnešti išbandymai darniai gyvenusiai iškilaus skulptoriaus Juozo Zikaro šeimai buvo lemtingi – artimieji atplėšti vieni nuo kitų, o į ištuštėjusius namus pasibeldė mirtis.

Anelės ir Juozo Zikarų, visos jų šeimos istorija glaudžiai susijusi su jų taip mylėtos Lietuvos istorija. Praėjusio šimtmečio permainos juos visus palietė tiesiogiai.

Garsiojo skulptoriaus J. Zikaro atminimui išsaugoti nepaprastai daug dėmesio skirianti kaunietė muziejininkė Rasa Jonė Ruibienė gali atsakyti beveik į bet kokį su šiuo garsiu žmogumi susijusį klausimą.

Po pokalbio su Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus padalinio J. Zikaro namų-muziejaus darbuotoja, skulptoriaus gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja R. J. Ruibiene garsųjį kraštietį matome ne tik kaip menininką, skulptorių, valstybės simbolių kūrėją, bet ir kaip šiltą šeimos žmogų, vyrą, tėvą.

Dėl šeimos ramybės, dėl jos išlikimo šis jautrus menininkas nepagailėjo net gyvybės.

1944 metais KGB tardomas, bandant išgauti, kur yra jo sūnūs, paskutiniame pokalbyje išgirdo grasinimą, jog jeigu nepasakys, į kokį mišką sūnūs išėjo, žmona ir dukra bus ištremtos į Sibirą.

Saugumą labai domino, kur yra visi trys Zikarų sūnūs. Jie buvo laikomi žuvusiais, kai artėjant frontui vokiečiai išsivedė kasti apkasų, o paskui tą mobilizuotų vaikinų grupę subombardavo sovietų aviacija. Artimieji apie vaikinų buvimo vietą nieko nežinojo.

J. Zikaras su A. Tūbelyte susituokė 1914 m. gruodžio 25 d. Nuotraukos iš Juozo Zikaro namo muziejaus fondų

Saugumiečiai nepatikėjo, kad jauni vyrai žuvo, ir tardė tėvą, bandydami išgauti, kuriame miške jie partizanauja.
Po tardymo sumuštas grįžęs namo J. Zikaras nebematė kitos išeities ir išgėrė nuodų. Liūdėdamas dėl sūnų ir tikėdamas, jog jo mirtis išgelbės mylimas moteris.

„Taip ir nutiko. Anelė Zikarienė ir Alytė Zikaraitė buvo paliktos ramybėje, jų neištrėmė“, – pasakoja muziejininkė.
Matyt, dar ir todėl, kad dalis prie sovietų prisitaikiusių įtakingų asmenų norėjo parodyti, jog intelektualinis Lietuvos elitas nėra naikinamas.

Išblaškyti po pasaulį

O visiems trims Zikarų sūnums pavyko pasitraukti.

Vyriausias Vaidutis pasiekė Ameriką, Teisutis – Australiją, vienas iš dvynukų Vainutis taip pat –Ameriką, tik jo dvynė sesuo Alytė su mama liko Lietuvoje. Apie tai, kad visi broliai gyvi, jos sužinojo tik 1952 metais.
Didžiulėmis šių moterų, o ypač dukros A. Zikaraitės, pastangomis šiandien Kaune veikia J. Zikaro memorialinis muziejus. Šiuo metu jis remontuojamas, atnaujinamas ir lankytojams duris turėtų atverti vasarą.

Pasak R. J. Ruibienės, Anelė Zikarienė ir Alytė Elena Zikaraitė nėra gerai žinomos šiuolaikinei Lietuvos visuomenei, nors viena jų – A. Zikarienė – didžiąją savo gyvenimo dalį praleido šalia mūsų pirmojo profesionalaus lietuvių dailininko Juozo Zikaro. Kita – A. E. Zikaraitė – gaivino ir saugojo tėvo, įžymaus skulptoriaus, palikimą.

Lemtinga pažintis

Anelei ir Juozui Zikarams lemtis leido kartu praleisti 30 metų. O pirmąkart susitiko tie du jauni žmonės Peterburge.
J. Zikaras, gavęs pinigų už nulipdytą dvarininko skulptūrą, į Peterburgą išvyko 1906 metais. O iš Rokiškio apskrities kilusi Anelė Tūbelytė – 1910 metais.

Peterburge tuo metu gyveno nemaža lietuvių bendruomenė. Kartą tos bendruomenės surengtame vakarėlyje Balys Sruoga pasakė Anelei, jog vienam lietuviui, būsimam skulptoriui, reikia pagalbos.
Mat J. Zikaras tuo metu norėjo sukurti jaunos lietuvaitės biustą pirmosioms lietuvių parodoms. Jis ieškojo merginos, turinčios tautinius drabužius.

A. Tūbelytė kaip tik tokius turėjo ir jais mėgdavo pasipuošti ne tik per choro, vadovaujamo Česlovo Sasnausko, koncertus, bet ir kitomis progomis.

„Taigi tautiniai drabužiai tapo lemtinga dviejų žmonių susitikimo priežastimi. Vis dėlto romantikos jų santykiuose buvo mažoka. Pirmas įspūdis tiek vienam, tiek kitam liko nekoks. Juozo manymu, Anelė buvusi tamsoko gymio ir griežtoko veido, o Anelei Juozas atrodė sulysęs, įkritusiomis akimis studentėlis, ežiuku kirptais plaukais, visai nepanašus į romantišką dailininką“, – pasakoja J. Zikaro gyvenimo tyrinėtoja.

A. Zikaraitė su Vainučio sūnumi Šarūnu. Nuotraukos iš Juozo Zikaro namo muziejaus fondų

Tačiau po kelių susitikimų jaunuoliai vis dėl to suartėjo.

R. J. Ruibienė pateikia A. Zikarienės prisiminimus apie tai, kaip vieną vakarą nedidelėje kompanijoje gana netikėtai Zikaras „ima mane už rankos, bučiuoja, ima iš kišenės žiedą ir mauna man ant piršto, šliūbinį žiedą. Tai dabar, sako, panele, mes būsime draugai amžinai“.

J. Zikaras su A. Tūbelyte susituokė 1914 metais. Beje, abu jie gimę tą patį – lapkričio mėnesį.

Skirtingos asmenybės

Apie savo gyvenimą Peterburge iki santuokos A. Zikarienė yra pasakojusi: „Dirbau, kas pakliuvo po ranka, kad ko pasiekt. 1911 m. įstojau į „Nadieždos“ institutą ir gavau teises „bobutės-pribuvėjos“. Dirbau Raudonajame Kryžiuje.“
Kad vyras galėtų kuo produktyviau dirbti ir baigti mokslus Peterburgo dailės akademijoje, A. Zikarienė šeimos laimės labui paaukojo mėgstamą darbą.

Ji tapo namų šeimininke ir stengėsi laikyti visus keturis namų kampus, neapsunkinti sutuoktinio buitinėmis problemomis. Svarbiausia – kad vyras mokytųsi ir kurtų.
Tas laikotarpis menininkui išties buvo labai sėkmingas. J. Zikaras sukūrė daug darbų, su kuriais vėliau dalyvavo parodose Lietuvoje.

Į Lietuvą šeima grįžo 1918 metais. Dešimt metų praleido Panevėžyje, vėliau persikėlė į Kauną.

R. J. Ruibienės teigimu, A. Zikarienės gyvenimas puikiai atspindi tarpukario Lietuvos nepriklausomos, savo nuomonę drąsiai reiškiančios moters portretą.

A. Zikarienė buvo aktyvi: priklausė Lietuvos moterų tarybai, daug skaitė ir kruopščiai ruošdavosi Moterų seklyčios, vėliau Moterų draugijos susirinkimams.

„Tris savo sūnus auklėjo, kad šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų, o tik sutuoktinių pagarba vienas kitam ir įsiklausymas į artimo žmogaus poreikius. Ir dukrą mokė: moteris neturi tikėtis, kad ištekėjus nebereikia savęs lavinti. Moteris visada turinti ugdyti gebėjimus ir ne tik padėti vyrui, bet ir pati siekti nuveikti kuo daugiau ne tik šeimos, bet ir valstybės labui“, – teigia muziejininkė.

Anelės ir Juozo Zikarų santuoka parodo, kad gražiai gali sugyventi ir skirtingų charakterių žmonės. Jis – minkšto būdo, paprastas, nuoširdus, ji – griežta, išdidi, mėgstanti tvarką ir drausmę.

„Zikaras šeimoje buvo tikra motina – švelnus, nuolaidus, besirūpinantis dvasiniu, kūrybiniu vaikų auklėjimu. Mama – griežtesnė, reiklesnė. Jos žodis, ypač buitiniuose reikaluose, visada būdavo paskutinis“, – pasakoja muziejininkė.

Šeimos tragedija

Tėvo kūrybos saugotoja Alytė Zikaraitė kartu su dvyniu broliu Vainučiu gimė 1925 m. vasario 20 d. Panevėžyje.
Tai buvo vienas laimingiausių Zikarų gyvenimo laikotarpių. Vyras mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, Mokytojų seminarijoje, kūrė reikšmingas skulptūras, pirmąsias lietuviškas mone

Zikarų valgomasis.

tas, daugelio iškilių valstybės veikėjų biustus ir kt.

Jauniausiems vaikams dvyniams gimus šeima ką tik buvo įsikūrusi naujuose namuose P. Puzino gatvėje.
Persikėlus į Kauną, apsigyvenus naujame name Žaliakalnyje, šeimos gyvenimas klostėsi taip pat sklandžiai. Kol juodoji neganda atnešė didžiulius išgyvenimus. Vyro netektis, trijų sūnų dingimas prislėgė A. Zikarienę. Ji su dukra išpardavė daiktus, pradėjo nuomoti kambarius.

1945 metais A. Zikaraitė įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Mechanikos fakultetą. Mokėsi ir dirbo laborante braižomosios geometrijos katedroje.

Nors ir gerai mokėsi, 1948 metų pavasarį A. Zikaraitė buvo išbraukta iš studentų sąrašų.

Per karą be žinios dingę trys broliai, tėvo biografija tapo rimta kliūtimi studijoms.

O spaudoje pasirodė straipsnis, kuriame net piktintasi, esą kodėl „buržujai“ mokosi tarybiniuose universitetuose.
„Nežinia, ar ji būtų grįžusi mokytis, jei ne motinos ir artimos šeimos bičiulės Teofilės Vaičiūnienės vizitas pas komunistų partijos veikėją Justą Paleckį. Tais pačiais metais Alytė buvo grąžinta į universitetą“, – pasakoja R. J. Ruibienė.

Vėlyva santuoka

1951 m. A. Zikaraitė su pagyrimu baigė Kauno politechnikos institutą ir ilgą laiką dirbo Projektavimo institute vyriausiąja inžiniere. 1952 metais pagaliau pavyko susisiekti su broliais, per karą atsidūrusiais Vokietijoje, o vėliau kitose šalyse.

Keletą metų dirbę fabrikuose, broliai turėjo sukaupę lėšų, tad pasiūlė sesei pabandyti surinkti po Lietuvą išblaškytus tėvo darbus ir sukaupti juos buvusioje dirbtuvėje, pirmajame namelio aukšte. A. Zikarienė, jau silpnos sveikatos, patikino dukterį padėsianti kuo galėsianti.

A. Zikaraitė to darbo ir ėmėsi.

„Būtent dukters pastangomis J. Zikaro kūryba išliko ir buvo populiarinama, tik jos dėka šiandien turime skulptoriaus memorialinį muziejų Kaune, įrengtą jo statytuose namuose“, – pasakoja muziejininkė.

Muziejaus kūrimo istorija buvo ilga ir sudėtinga. Po menininko mirties kūriniai buvo išsklaidyti, dirbtuvėse palikta netvarka.

Veikiausiai dėl pasirinktos misijos išsaugoti kūrybinį tėvo palikimą Alytė net ir ištekėjo sulaukusi jau 50 metų.
„Vis nebuvo kada, vis bėgau, rinkdama tėtės darbus, besirūpindama mama, beramindama ją dėl brolių“, – yra prisipažinusi A. Zikaraitė.

Zikarai su vyresniaisiais sūnumis. Nuotraukos iš Juozo Zikaro namo muziejaus fondų

Relikvijas slėpė pianine

Ne vienam, apsilankius šiame name muziejuje, apylinkių vaizdai tiesiog užima kvapą. Juk J. Zikaro namas stovi Žaliakalnyje, ant Pelėdų kalno – nuo jo žvelgiant atsiveria visų Senamiesčio bažnyčių bokštai.

Pasak R. J. Ruibienės, daugumą lankytojų ir traukia didžioji Zikarų terasa, kurią galima atpažinti, žiūrint filmus „Emilija iš Laisvės alėjos“ bei „Pelėdų kalnas“. Čia filmuotas ir vienas pirmų nepriklausomos Lietuvos filmų „Kai tave apkabinsiu“.

J. Zikaro muziejus duris atvėrė 2001 metų lapkritį, jau po A. Zikaraitės ir jos vyro J. Misurevičiaus mirties.
J. Zikaro atminimo puoselėtoja pasakoja, kad jai pradėjus dirbti muziejuje, kiekviena diena įdomi ir įsimintina.
„Labai įsiminė įvykis, kai tvarkant 1900 metų gamybos „Kaps“ firmos pianiną, atidarius jo apačią buvo surasti į karo meto laikraščius susukti sidabro šaukšteliai, senieji A. Zikarienės mamos Tūbelienės gintaro karoliai bei į sovietinio laikotarpio laikraštį susuktos dvi sidabro taurelės. Tie Tūbelienės gintaro karoliai ir didžiulis veidrodis iš Zikarienės tėvų namų Rokiškyje yra tikros paveldėtos, kaip dabar sakytume, relikvijos“, – pasakoja R. Ruibienė.

Muziejuje yra dar viena labai įdomi ir svarbi relikvija, į Kauną atkeliavusi iš Panevėžio krašto, iš J. Zikaro gimtųjų namų – tai skulptoriaus tėvo Viktoro Zikaro varstotas.

Išsaugotas atminimas

Savo garsiojo protėvio nepamiršo ir kiti jo palikuonys. Prieš keletą metų Lietuvoje lankėsi JAV gyvenanti Juozo Zikaro anūkė, Vainučio Zikaro dukra Eglė Zikaraitė-Calabrese su trimis savo sūnumis ir dukra bei vyru.

Šeima aplankė visas su garsiuoju seneliu susijusias vietas, dėkojo žmonėms, taip gražiai saugantiems jo atminimą.
O grįžusi į Ameriką E. Zikaraitė-Calabrese laiške Paįstrio J. Zikaro gimnazijos direktorei G. Kubilienei rašė: „Aš tiesiog neturiu žodžių išsakyti savo dėkingumui, kad taip sąžiningai išlaikot mano senelio J. Zikaro atminimą tarp mokyklos sienų. Matydama mokyklos pavadinimą, J. Zikaro statulą, viską, kas laikoma po stiklu, jaučiausi ypatingai. Aš ir vaikai nustebome matydami senas fotografijas, išsaugotus laiškus. Visos valandos, praleistos pas jus, lieka mums labai gražiais prisiminimais. Ačiū už viską, ką dėl mūsų padarėte.“

Senelio kūryba didžiuojasi ir Vainučio Zikaro sūnaus Šarūno šeima – joje užaugo trys vaikai.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų