Giedrius Čepaitis sako, kad gera kurti ir kartu tausoti gamtą, kai vienų žmonių šiukšlės tampa kitų žmonių lobiais. Asmeninio archyvo nuotr.

Šimtamečiams ąžuolams suteikia antrą gyvenimą

Šimtamečiams ąžuolams suteikia antrą gyvenimą

Iš Panevėžio kilęs sklandymo instruktorius Giedrius Čepaitis atvirauja niekada nesusimąstęs, jog nemažą savo gyvenimo dalį paskirs kūrybai. Ir ne bet kokiai – senus ąžuolus vyras paverčia į išskirtinio dizaino namų puošmenas. Kelis kūrinius jis sumeistravo ir su vienuolikmete dukra, kuri tėčio kūrybą papuošė keramikos dirbiniais.

Jūsų rankose atgyja įvairūs užmiršti daiktai, kuriuos antram gyvenimui prikeliate pritaikydamas namų interjere. Kaip gimė ši mintis? Kiek laiko jau užsiimate kūryba?

Jau trečius metus. Mane senienos lydėjo jau nuo seno, traukdavo prie senų daiktų, pavyzdžiui, dviračių, motociklų, automobilių.

Į kūrybą palinkau per socialinius tinklus – kažkur pamačiau ir užsikabinau. Nors kai pagaminau pirmuosius darbus, nebuvo nė minties, jog iš to galėčiau užsidirbti, pragyventi.

Ši veikla – jūsų pašaukimas, o kas esate pagal profesiją? Ar tai suderinti reikalauja daug pastangų?

Penkiolika metų dirbu vaikų sklandymo instruktoriumi. Aviacija yra toks darbas, kuris daugiau vyksta šiltuoju metų sezonu – maždaug nuo pavasario vidurio iki rugsėjo.

Paskui nuo praktinių užsiėmimų būnu laisvesnis, turiu kur kas daugiau laiko, tada ir užsiimu kitomis veiklomis iš senų ąžuolų, metalų ir panašiai.

Gyvenate tarp dviejų miestų – Panevėžio ir Biržų. Kaip susiklostė ši situacija?

Gyvenu Biržuose, bet iki dvidešimties metų augau Panevėžyje. Po to, pradėjus dirbti su aviacija, išsikėliau į Biržus ir tęsiau savo skraidymus.

O paskui atsirado žmona, bendri namai.

Tačiau dabar dirbu ir Panevėžyje, Stetiškių aerodrome, o štai kūrybinis darbas vyksta Biržuose, kuriuose yra ir mano dirbtuvės. Vis blaškausi: pusę laiko praleidžiu čia, pusę – ten.

Iš kur kyla įkvėpimas kurti išskirtinius namų rakandus? Ar tikite mūzomis, o gal manote, jog kūryba tėra gerai sustyguotas kasdienis darbas?

Niekada jokia meniška veikla neužsiėmiau ir nesimokiau, nevaikščiojau į parodas ir tuo nesidomėjau. Tikriausiai išlindo tai, kas yra skirta gyvenimo, kas įdomu pačiam ir ką sugebėtum tinkamai sudėlioti.

Nemažai jūsų kūrybos – iš ąžuolo. Kodėl netinka kiti medžiai, kuo ąžuolas yra išskirtinis?

Jeigu gaminu iš medžio – tuomet tik iš ąžuolo.

Šis medis išskirtinis tuo, jog jam gali būti ir dvidešimt, ir penkiasdešimt metų, tai gali būti paprasčiausia lenta, kuri gulėjo po atviru dangumi ar merkiant lietui, bet jeigu ją nuvalytume, kruopščiai nupoliruotume paviršių – liktų sveikoji, kietoji dalis, nes ąžuolas pūva nuo išorės. O visi kiti tręšta iš vidaus – jeigu jau pagavo puvinį, greitai supus visas.

Neretai žmonės leidžiasi ieškoti ąžuolų savo dirbiniams ir vandenyse – upėse, pelkėse – ar ir jūs tai praktikuojate?

Ieškojęs ir traukęs iš vandens dar nesu, nors vieną kartą buvau tai suplanavęs.

Ąžuolas tuo ir įdomus, jog vandenyje ar durpyne jam gali būti šimtai ar tūkstančiai, netgi dešimtys tūkstančių metų, bet jis bus kuo puikiausias.

Kuo ilgiau ir giliau po žeme jis prabūna, tuo kietesnis medis, o jo spalva ypač tamsi.

Daugiausia pirkdavau iš žmonių arba ieškodavau išnykusių sodybų, kurių teritorijoje matydavosi tik kontūrai. Jeigu pavykdavo pamatyti medžio gabaliuką, dažniausiai tai ir būdavo ąžuolai, nes kiti jau būtų seniai išnykę.

Galerija

Ąžuolai, su kuriais dirbate, dažnai skaičiuoja ne vieną dešimtį metų. Ką jums pačiam reiškia laikas? Ar laiko ženklai gamtoje, ar žmoguje yra labiau pastebimi?

Tiek gamta, tiek ir žmonės sensta, tačiau medis gali suskaičiuoti net kelis šimtus metų, o žmogus – niekaip.

Greitos mados pasiūloje dirbiniai iš ąžuolo turėtų būti nepigūs. Kokį pigiausią ir brangiausią daiktą galima įsigyti pas jus?

Jeigu žmogui tereikia atpjauti nedidelį medžio gabalėlį ir pritaikyti, pavyzdžiui, mažą raktą, toks darbas kainuotų apie 50 eurų, o brangiausia, ką esu padaręs, esu įvertinęs 3000 eurų – tokią sumą reikėtų sumokėti už stalą.

Kaip jūs manote, kokiuose namuose lengviausia pritaikyti jūsų kuriamus daiktus? Ar jie tinka kiekvienam interjerui?

Nekiekvienam. Labiausiai tiktų šiuolaikiškuose, lofto stiliaus namuose – reikia, kad būtų kuo šviesesnės ir erdvios sienos.

Per šį laiką tikriausiai sukūrėte nemažai darbų. Kuris jums labiausiai įsiminė ir kodėl? Galbūt turi kokią įstabią istoriją?

Labiausiai įstrigęs yra mano minėtasis stalas. Jis yra pagamintas iš seno ąžuolo kaladžių, kurias įsigijau iš žmogaus.

Prie jo namų augo ąžuolas, kurį nupjovė. Supjautos kaladės buvo sudėtos malkinėje ir ten pragulėjo dešimt, o gal penkiolika metų.

Su viena kalade, kurioje buvo labai daug šakų ir skylių, dirbau apie porą metų. Darbas nemažai užtruko, tad ir pačiam jis atrodo įspūdingas, artimas.

Nors dažniausiai mylimiausias darbas būna naujausias: užsidegi, susižavi. O vėliau naujas projektas patenka į rankas – ir vėl viskas nuo pradžių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų