-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Užimtumo tarnybos duomenimis, Panevėžyje šiuo metu registruoti 4604 bedarbiai, rajone – 1760. Aukštaitijos sostinėje darbo neturi 8,6 proc. darbingo amžiaus žmonių, rajone tokių – maždaug procentu mažiau.
Nepaisant tūkstantinės eilės bedarbių, Panevėžio krašto darbdaviai guodžiasi kasmet vis sunkiau prisišaukiantys sezoninių darbininkų.
Ūkininko Pauliaus Speičio laukuose Velžio seniūnijoje pirmosios braškės prisirps po birželio 10-osios.
Augintojas jau intensyviai ieško papildomų darbo rankų, nes turimų dešimties nuolatinių ūkio darbuotojų per braškių sezoną neužtenka.
„Sunkus reikalas surasti. Darbas nėra lengvas ir nėra daug norinčiųjų. Negaliu sakyti, kad nieko nerandu, kažkiek vieni per kitus susirandame žmonių, bet darbo rankų visada trūksta. Toks įspūdis, kad jų kasmet vis mažiau“, – sako P. Speičys.
Ūkininkas jau turi kelių norinčių dirbti žmonių kontaktus, pavyko prisikalbinti dar keletą pernykščių darbuotojų.
Anot jo, net ir surinkus pakankamą būrį talkininkų, niekada negali būti garantuotas, kad tiek ir ateis: vieniems pasirodo per sunku, kiti pažadėję braškių lauke tiesiog nebepasirodo. O prinokusios uogos laukti negali.
P. Speičio manymu, skinant braškes užsidirbti įmanoma.
Dalis jo ankstesnių pagalbininkų turi nuolatinius darbus, tačiau vis tiek ateina papildomai užsidirbti.
„Čia ne toks darbas, kai atsisėdai ir pinigai byra. Reikia ir priprasti, ir rankas išmiklinti, ir pirmomis dienomis nugarą paskauda. Jeigu pirmas tris keturias dienas iškenčia, paskui jau pradeda geriau sektis. Tada pajaučia, kad ir užsidirbti gali“, – už rezultatus, o ne už valandas atlygį moka ūkininkas.
Nepaisant tūkstantinės eilės bedarbių, Panevėžio krašto darbdaviai guodžiasi sezoninių darbininkų kasmet prisišaukiantys vis sunkiau. P. Židonio nuotr.
Braškių sezonas ūkyje trunka apie pusantro mėnesio.
P. Speičio teigimu, per mėnesį skynėjai į rankas uždirba daugiau nei minimumą, tačiau kiekvieno atlygis skirtingas.
Sparčiau skinantys uždirba daugiau.
„Ir aš esu apribotas pardavimo kainos. Negaliu pusės pardavimo kainos sumokėti skynėjui“, – sako ūkininkas.
Kainuoja ne tik skynimas, bet ir uogų priežiūra, vežimas, šaldymas, o parduoti įmanoma už tiek, kiek moka pirkėjas. Pasak ūkininko, šiemet ypač tą pajuto parduodami obuolius.
„Tikrai jaučiasi, kad žmonės mažiau pinigų išleidžia sau pamaloninti. Pakilusios maisto kainos suplonino pinigines. Skalambijama, kad viskas gerai. Per banko langą gal viskas ir atrodo neblogai, bet kai tiesiogiai susiduri su prekyba, nėra tų šviesių spalvų“, – pažymi P. Speičys.
Valstybinių miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio medelyno vadovas Egidijus Kaluina
taip pat nuo ankstyvo pavasario ieško sezoninių darbuotojų sodinukams ravėti ir prižiūrėti. Medelyne sezonas prasidėjo balandžio pradžioje ir truks iki rugsėjo. Vėliau bent 5–6 sezoninius darbuotojus planuojama palikti dirbti iki Naujųjų.
„Kiek ieškome, kiek dėjome skelbimus, atėjo gal 6–7 žmonės, o trūksta apie 15–20“, – guodžiasi vadovas.
Anot jo, mokama už padarytą darbą, bet atlyginimas nėra minimalus.
„Tikrai galima užsidirbti ir 800, ir 900 eurų į rankas“, – tvirtina E. Kaluina.
Trūkstant darbo rankų, medelynas sukasi, kaip išmano.
Neseniai per trumpą laiką reikėjo paruošti partiją sodmenų į užsienį – vadovui teko nuolatinių darbuotojų prašyti padirbėti viršvalandžius ir savaitgaliais.
„Kartais ir žmonių gaila pasidaro, kai ištisai prašai padirbėti“, – pripažįsta E. Kaluina.
Medelynui, kurio sezonas prasidėjo balandžio pradžioje ir truks iki rugsėjo, trūksta iki 20 darbininkų.
Medelyno viršininkas pabrėžia: rasti sezoninių darbininkų kasmet vis sunkiau.
„Tikrai matai, kad yra žmonių, kurie galėtų dirbti, bet nenori. Manau, kad ir išmokos kažkiek juos išlepino. Skaičiuoja, kam važiuoti, vargti, paskui nugarą skaudės, jei pinigų iš valstybės gaus“, – svarsto E. Kaluina.
Pernai pavasarį medelyne dirbo nemažai ukrainiečių, tačiau iš jų šiemet sezoniniam darbui teliko vienas, dar viena ukrainietė priimta dirbti nuolatos.
Medelynui išsigelbėjimas – vaikų vasaros atostogos. E. Kaluina sako jau sulaukęs padirbėti norinčių septynių moksleivių. Kai kurie jų per sezoną medelyne darbuojasi jau ne pirmus metus.
„Viską lemia užsispyrimas ir pasiryžimas dirbti. Tas, kuris atėjęs sako: „Oi, dirbsiu, nieko nebijau“, paprastai greitai išeina. Tylus, ramus, sakantis „pabandysiu“ paprastai lieka dirbti“, – pažymi vadovas.
E. Kaluina kartais net pats stebisi jaunimo užsispyrimu užsidirbti per vasarą motoroleriui ar kompiuteriui. Kai kurie į darbą Kaimiškyje kelis kilometrus atvažiuoja dviračiais ar net ateina iš miesto pėsti.
Kol kas į darbą medelynas vežioja tik nuolatinius savo darbuotojus – daugiau automobilyje nėra vietų.
Visgi, pasak E. Kaluinos, jei tik būtų, pavėžėtų ir daugiau.
„Svarbu, kad būtų kas dirba, bet kad jų nėra“, – konstatuoja vadovas.
