-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tie didieji namai tokie išdidūs, kad net nesiteikia šioje gatvelėje turėti adreso – priklauso Respublikos gatvei, nors driekiasi išilgai Birutės g. dešimtis metrų.
Viena teatro „Menas“ siena taip pat Birutės gatvėje, tačiau net padoresnio lango į tą pusę neturi.
Iškart už šių mūrų praeivius ir vairuotojus pasitinka visą gatvės plotį užtvindžiusi, retai kada išdžiūstanti bala.
Pėstieji greit randa takelius aplinkui, o pirmąkart ežerėlio krantus privažiavę vairuotojai sustoja, karštligiškai svarstydami, ar verta rizikuoti nerti į drumzlinus vandenis, ypač kai juose turškiasi porelė laukinių ančių. Bala žymi asfalto pabaigą.
Negiliai po vandeniu – XIX a. pradžioje grįstas lauko akmenų grindinys, bruku vadintas. Išlipęs iš balos akmenuotas kelias darda iki A. Smetonos gatvės, kur ir baigiasi. Tiek tos Birutės gatvės.
Bet abipus grindinio išsirikiavę pastatai. Šiaurinėje pusėje – keli už tvoros užkišti pastatėliai bei vienas atvirai vidun viliojantis didelis medinis namas. Pietinėje – plynė su keliais senais medžiais. Tik pačiame gatvės gale raudonuoja dar pora mūrinukų. Jausmas toks, lyg koks įsismarkavęs sodininkas rovė šios gatvės namus be gailesčio, ir čia daug ko neliko. O tai, kas liko, tarsi per stebuklą.
Ir šis jausmas – ne be pagrindo.
P. Židonio nuotr.
Didelio svetingai atrodančio medinio namo šeimininkas Vidmantas Perevičius – Birutės gatvės patriotas, 2010 m. įkūręs „Seklyčią prie uosio“.
Drauge su menininku Algirdu Jonušiu, kurio dirbtuvės vos už kelių žingsnių, entuziastingai buria gatvelės bendruomenę: mielai pasakoja istorijas, atkuria ar netgi sukuria mitus apie didingą bei mistišką šios vietos praeitį ir visus norinčiuosius vis pakviečia šios nepaprastos vietos svarbos atšvęsti.
Dėl to Birutės gatvė yra kur kas gyvesnė, įdomesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Žingsniuojant Birutės gatvele nuo A. Smetonos gatvės, pirmas raudono mūro namas dešinėje – gyvenamasis, o kitame, septintuoju numeriu pažymėtame, sovietiniais laikais buvo buitinio aptarnavimo kombinato pastatas.
Čia remontuodavo šaldytuvus, skalbimo mašinas ir pan. Tik vėliau iškilo taisyklos pastatas Stoties gatvėje, o prieš tai buitinių prietaisų remontas buvo čia atliekamas.
Šis namas nutinkuotas vėliau, o šiaip jis taip pat senas, raudonų plytų, tik vienas galas sovietmečiu prilipdytas. Pasakojama, kad jame buvusi žydui priklausiusi kalvė. Per karą žydai išsikėlė, pastatą paliko valdyti karaimui, iš kurio tas ir buvo nupirktas. Nepriklausomybės pradžioje A. Jonušis čia įkūrė senienų, numizmatikos ir meno dirbinių parduotuvę.
O kairėje Birutės g. pusėje stūksantį medinį namelį iš Jūrmaloje gyvenančios savininkės nupirko V. Perevičius.
„Pirkau tą namą 1993 m. Buvusi savininkė pasakojo, kad tuomet prie namo stovėjo druskos sandėliai. Jos seneliai, o gal ir tėvai miesto turguje prekiavo druska. Taigi, dabartinė seklyčia kadaise buvo prekiautojo druska namas. Restauruodami ant sienų radome priklijuotų 1830 metų laikraščių, tad spėju, kad namas pastatytas apie tuos metus“, – pasakoja V. Perevičius.
Birutės gatvės legenda – senas uosis, nukabinėtas keliais tūkstančiais raktų. Vietiniai pasakoja, kad tas uosis perkūno trenktas gal kokius keturis kartus.
Kitoje gatvės pusėje, prie dabar visoje Lietuvoje garsaus ir jaunavedžių lankomo Raktų uosio, taip pat būta namo. Jame gyvenęs žmogus V. Perevičiui pasakojęs, esą viena uosio šaka vis lįsdavo pro antro aukšto langą. Šaką gyventojai nupjaudavo, o šioji vėl ataugdavo, vėl nupjaudavo, ir vėl ataugdavo.
Ir toliau link Respublikos gatvės, kur dabar tuščias laukas, buvę namų.
Pasak V. Perevičiaus, daugelį jų išgriovė vėlyvuoju sovietmečiu, mat per šią teritoriją buvo ketinama tęsti Respublikos gatvę Klaipėdos gatvės link.
Griuvus Sovietų Sąjungai, gatvės niekas nebetiesė. O Sąjūdžio metais kilo mintis atsivėrusioje tuščioje erdvėje įkurti menininkų ir tautodailininkų miestelį. Šiai idėjai taip pat nebuvo lemta išsipildyti.
Ir V. Perevičiaus nupirktasis medinukas sovietmečiu taip pat turėjo būti nugriautas. Trobą išgelbėjo tai, kad joje buvo prisiregistravę labai daug žmonių. Sovietmečiu galiojo tokia tvarka: jei esi registruotas name, kuris griaunamas, tau skiria butą.
Išgirdę, kad medinuką svarstoma versti, tuomečiai jo gyventojai suskubo jame registruoti pažįstamus, giminaičius. Visi laukė, kada pagaliau tą namą griaus, kad butus gautų. Gal dėl to, kad tų butų prireikė labai daug išdalinti, o gal ir dėl kitų priežasčių namas taip ir nebuvo paliestas, o jo taip ir neiškeldinti „gyventojai“ nieko nepešė.
„Sklypelyje tarp „Seklyčios“ tvoros ir teatro „Menas“ sienos taip pat stovėjo labai gražus raudonų plytų dviaukštis mūriukas. Kiek žinau, jame gyveno žydė dantistė, čia pat turėjo savo kabinetą, teikė odontologo paslaugas. Šį namą taip pat nugriovė, matyt, buvo nedaug gyventojų prisiregistravę“, – juokiasi V. Perevičius ir priduria: „Ir dabartinio Kraštotyros muziejaus pastato turėjo nelikti, ir kitų – viso ruožo nuo dabartinės J. Urbšio iki Klaipėdos gatvės. Todėl čia taip tuščia.“
Kai V. Perevičius 1993-iaisiais Birutės gatvėje įsigijo namą, joje nebuvo vandentiekio, žmonės naudodavo vandenį iš lauko kolonėlės. Tik 2010-aisiais šią seną miesto gatvelę pasiekė tokia civilizacija.
„Darbininkai pjovė gatvės asfaltą, ketindami iškasti griovį, pakloti vamzdžius ir vėl užasfaltuoti. Aš jiems sakau: aš namą restauruoju, išsaugau, o jūs dviejų šimtų metų senumo grindinio akmenis išgremšit, išmesit ir užasfaltuosit?“ – pasakoja gatvės patriotas.
Dviese su menininku A. Jonušiu ėmėsi žygių senajam grindiniui išsaugoti.
Ir jiems pavyko – grindinys liko.
„Seklyčioje, sename name, labai gera aura. Čia ir šiaip ypatinga vieta. Mes esame tarsi ant kalno. Jeigu nuimtume visus pastatus, į kurią pusę beeisi – visuomet eisi žemyn. Kur ir kiek bekasi čia visur aplink – vien gražus geltonas smėliukas. Anot mano kaimyno Algirdo Jonušio, ši vieta senovėje buvo šventvietė – Perkūno kalnas. Gal dėl to gerai ir jaučiamės“, – svarsto V. Perevičius.
Boguševskio skersgatvis Panevėžyje. XX a. pradžia. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Birutės gatvės ramybę saugo senas uosis, raktais nukabinėtas. Vietiniai pasakoja, kad tas uosis perkūno trenktas gal kokius keturis kartus.
Maždaug prieš ketverius metus žaibas vėl jį buvo uždegęs.
„Kvietėm ugniagesius, nes patys nepajėgėm jo užgesinti, mat degė iš vidaus. Uosis čia ne vienas, auga visa jų eilė. Jie greičiausiai pasodinti gyventojų, bet labai seniai. Visi kiti uosiai taip pat sutrankyti perkūno. Uosiai turi labai gilias šaknis, tampa gerais žaibolaidžiais, dėl ko čia žaibai ir leidžiasi. Todėl ir pavadinta Perkūno kalnu“, – pasakoja V. Perevičius.
Raktų uosis buvo išsaugotas tuo pat metu, kaip ir grindinys, 2010 metais.
Nors buvo duotas leidimas seną nudžiūvusį medį nupjauti, A. Jonušiui kilo mintis jį palikti ir pagal senas lietuviškas pagonių laikų tradicijas imti puošti raktais.
Pasak menininko, žmonės senovėje prie nudžiūvusių uosių ir ąžuolų eidavo, kaldavo raktelį, kabindavo kaspinėlį, apkabindavo medį ir prašydavo dievų pagalbos.
Išsaugojus uosį Birutės gatvėje, ir dabar prie jo ateina žmonės, atvažiuoja jaunavedžiai prikalti raktelio, apkabinti, paprašyti norų išsipildymo. Uosis tapo tikra Panevėžio legenda. Skaičiuojama, kad prie jo kamieno jau prikalta trys-keturi tūkstančiai laimę nešančių raktų.
V. Perevičius pasakoja, kad Raktų uosis atrodė visiškai nudžiūvęs, bet kai prie medžio kamieno pradėti kalti raktai, ta šaka, kurią vis nupjaudavo, nes lindo per namo langą, ėmė ir sužaliavo.
„Čia tikrai kažkokia šventvietė. Viduje medis atrodo tuščias, išdegęs, bet yra kažkokia viena šaknis, vena pusė ir viena šaka, kurioje rusena gyvybė“, – stebisi V. Perevičius.
Tikrieji šios vietos patriotai nuo 2010-ųjų pradėjo rengti Birutės gatvės šventės. Jose kasmet verdama žuvienė, netgi rengiamos žuvienių varžytuvės. Iš Vilniaus, Rygos atvažiuoja karžygiai, demonstruoja riterių kovas, žmonės linksminasi, būna drauge.
Taip gyvuoja Birutės gatvės legendos.
Apie Birutės gatvę
*Carų valdymo laikotarpiu Birutės gatvė ne visuomet gatve buvo vadinama, turėjo ir Boguševskio skersgatvio pavadinimą. Per Pirmąjį pasaulinį karą užėjus vokiečiams, gatvė pervadinta Gertrūdos vardu.
*1899 m. čia gimė ir užaugo žydų kilmės aktorius Benjaminas Zuskinas.
*1910 m. Boguševskio skersgatvio mūriniame name gyvenęs A. Sondagas gavo pirmąjį leidimą kino teatrui įsteigti. Kino teatras vadinosi „Iliuzija“.
*Tarpukariu Birutės gatvėje veikė šaltkalvių dirbtuvė. Karaimas Eljasafas Tinfavičiaus prisistatinėdavo Iljos vardu. Dirbtuvėse buvo atliekamas siuvimo mašinų ir kitų prietaisų remontas, metalo darbai. Šešias dienas per savaitę čia dirbo šeši žmonės.
*Tuo pačiu laikotarpiu karaimė Basia Tinfavičiūtė Birutės gatvėje turėjo siuvyklą, kurioje dirbo ir karaimės, ir kitų tautybių siuvėjos. Čia siūtis apdarų eidavo Panevėžio miesto ponios. Siuvyklos pastatas neišliko.
*Birutės gatvėje 1933 m. buvo įkurtas Panevėžio apylinkės teismas. Po penkerių metų teismas perkeltas į Laisvės aikštę.
*Birutės g. 2 gyveno Nadežda ir Povilas Puzinai. 1933 m. sausio 18 d. name pradėjo veikti Lietuvos katalikių moterų draugijos patariamasis punktas, o tų pačių metų lapkričio 15 d. įvyko pensininkų susirinkimas, kuriame pensininkai ėmė organizuotis kovai už savo teises.
*1936 m. Birutės g. buvo atidarytas darbininkų kultūros klubas, darbininkų laisvalaikio praleidimo vieta.
*Žinoma, kad 1936 m. statybinių medžiagų prekybininkui ir Panevėžio tarybos nariui Šmueliui Ramui priklausiusiame name veikė žydų maldos namai. Greta buvo buvo daug jo sandėlių.
*Ir žilais laikais Birutės gatvėje augo daug medžių.
Komentarai
-
- lakdjf
- 17:56 2023.02.04
Rodyti visus komentarus (1)o štai didžiuotis šituo nužudytu uosiu, prikalinėjus į jį vinių, tai tikrai nėra kuo. greičiau ištraukit tas vinis, proto bokštai