-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šių rašytojų pomėgiai ir mažiau žinomi gyvenimo faktai, draugai ir įtaką dariusios asmenybės. Visa tai galima išvysti Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, kur oficialiai atidaryta Maironio lietuvių literatūros muziejaus kilnojamoji paroda „Sename dvare“. Apie ją kalbamės su muziejaus parodų kuratore Audrone MEŠKAUSKAITE ir muziejininke Nijole RAIŽYTE.
Tikriausiai abu spėjimai teisingi. Mums, kaip muziejui, svarbu prisiminti rašytojus, jų kūrinius ir įvykius, pasakoti apie juos lankytojams, o jubiliejai padeda lengviau susiorientuoti be galo plačiai besidriekiančiame literatūros istorijos lauke.
Taip prie mūsų vėl priartėjo ir Šatrijos Raganos kūrinys, tapęs viena iš inspiracijų kalbėti apie ankstyvąją moterų kūrybą Lietuvoje.
Tuo laiku (XIX a. pab.–XX a. pr.) nenutautėję Lietuvos bajorai leido į mokslus dukteris, kurios ne tik pačios švietėsi, siekė mokslų, bet ir mokė kitus, kūrė ir vadovavo labdaringoms organizacijoms, platino draudžiamą spaudą, aukojo, pagaliau realizavo save kaip kūrėjos.
Dvarai ir maži dvareliai, kurie, beje, Lietuvoje tikrai nespindėjo ypatinga prabanga, tapo kultūros židiniais – čia rinkosi kultūrą puoselėjantys bendraminčiai, dalijosi samprotavimais ir idėjomis.
Pamažu į kultūrinę veiklą įsitraukė moterys. Nors kurį laiką buvo vedamos, skatinamos vyrų, vis aktyviau reiškėsi pačios.
P. ŽIDONIO nuotr.
Visos penkios čia apgyvendintos rašytojos – žinomos lietuvių literatūros klasikės ir visuomenininkės, įnešusios savitą indėlį į lietuvių literatūrą ir istoriją.
Sofija Pšibiliauskienė (slapyvardis Lazdynų Pelėda) yra realistinio lietuvių romano („Klaida“) pradininkė, novelėse (pvz., „Motulė paviliojo“ ir kt.) akcentavusi sudėtingą kaimo moters padėtį šeimoje, dramatišką našlaičių gyvenimą, skurdą, konfliktiškus kaimiečių ir dvarininkų santykius. Jos sesuo Marija Lastauskienė (Lazdynų Pelėda), rašiusi daugiau apie miestiečių gyvenimą, sumodernino lietuvių romaną, akcentuodama moters pasirinkimo laisvę, feminizmo idėjas.
Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana) paliko ne tik impresionizmu ir simbolizmu pažymėtų estetiškų kūrinių, bet ir savo pedagogine, kultūrine veikla įtvirtino visuomenėje labdaros, altruizmo idėjas.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė) – įdomios ir labai tvirtos asmenybės.
Pirmoji, įveikusi savo negalias, ne tik rašė, švietė visuomenę, bet ir dalyvavo politinėje veikloje, kas anuomet moteriai buvo tikras iššūkis.
Žemaitė savo gyvenimu paliudijo, kad ir turint gausią šeimą talentas bet kada gali pražysti – niekas tam nesutrukdys.
Kadangi taip jau susiklostė, kad visos šios parodos herojės – moterys, norėjome priminti (o šiais laikais irgi, atrodo, tą reikia daryti…), kad jos gali nuveikti daug didžių ir vertingų darbų.
Kaip rašė Šatrijos Ragana, ,,turite suprasti, kad esate berods kitokios negu vyrai, bet visiškai lygios vertės“.
P. ŽIDONIO nuotr.
Visos mūsų pristatomos rašytojos neslėpė savo moteriškumo nei kūryboje, nei gyvenime.
Parodoje šios asmenybės atsiskleidžia per įdomiausius eksponatus, daugiausia saugomus Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve.
Šis vizualus kilnojamosios parodos sumanymas kilo muziejaus dizainerei Ingai Zamulskienei.
Jos forma – tai tarsi laiko patina paženklintas paveikslas prabangiais rėmais, kabėjęs kokiame nors dvarelyje, primenantis romantizmo ir idealizmo kupinus laikus.
Tai nuoroda į prabangą, kuri aukojama dėl meno, kultūros.
Tie parodos paveikslai atsiveria, kviečia lankytoją pamažu, sluoksnis po sluoksnio atrasti moterų kūrybą ir gyvenimo kelią.
Iš pradžių pasakojame apie esminius dalykus – kūrybą, visuomeninę veiklą, kol prieiname prie rašytojų gyvenimo prieskonių – hobių ir įdomiausių, intriguojančių faktų apie jas.
Jau esame pastebėję, kad lankytojams patinka interaktyvios veiklos, kurioje jie gali patys dalyvauti, ką nors aktyviai veikti, todėl ir mūsų kilnojamosios parodos turi panašų principą.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kilnojamoji paroda „Sename dvare“ – dar visai nauja, todėl ir jos kelias per kultūros įstaigas nėra ilgas.
Kol kas daugiausia ji buvo Kėdainių mieste ir apskrityje: M. Daukšos viešojoje bibliotekoje, Šviesiojoje gimnazijoje ir Truskavos kultūros centre.
Džiaugiamės, kad vos nuvežę į biblioteką iš karto sulaukėme prašymų eksponuoti gimnazijoje ir kultūros centre.
Skirtingos vietos, skirtingas ir dėmesys. Be galo smagu, kai bibliotekoje ar kultūros centre ji praskaidrina dieną senjorams, kuriems klasikių kūriniai yra ypač artimi, suprantami, mylimi, nes susiję su vaikystės, jaunystės prisiminimais.
Penkias rašytojas jie sutinka tarsi senas pažįstamas.
Visai kitaip parodą priima mokytojų ar auklėtojų besiklausantys mažieji lankytojai.
Ypač maloniai nustebino Šviesioji gimnazija. Čia paroda tapo inspiracija netradicinei integruotai pamokai. Gimnazistai savarankiškai domėjosi, iš anksto lietuviškai ir angliškai rengė trumpus pranešimus apie to meto istorinę ir kultūrinę situaciją Lietuvoje, apie šių klasikių gyvenimą ir kūrybą.
Viena iš kūrybinių pamokos užduočių buvo parašyti kuriai nors rašytojai atvirlaiškį. To jie dar tikriausiai nė vienas nebuvo daręs.
Dar džiugiau, kad taip užsimezga naujos mūsų muziejaus draugystės ir ryšiai.
