-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Justė Kačerauskaitė (10 kl.)
Jaunoji autorė apie save: „Rašau jau apie dešimt metų, daugiausia – fantastiką. Savo kūriniais skatinu susimąstyti apie įvairias problemas: dvasinių vertybių nykimą, gyvybės trapumą, per didelę neviltį…“
Sustok ir perženk slenkstį
Didžiausia jo baimė buvo sustoti.
Jis visą laiką ėjo, ir tai buvo įaugę į jo kraują, širdį, protą ir sielą. Jis tartum manė, kad sustojęs mirs – taip, kaip miršta sustojęs baltasis ryklys, nes ryklys sustojęs nebegali kvėpuoti.
Jį nuolat it ištikimas šuo, kurio jis nespėjo palaidoti, lydėjo pilkos vieškelių ir šunkelių dulkės, besiilsinčios ant jo kojų ir supančios kūną lyg šventąjį aureolė, bet jos buvo jo siela, nes jis nebeturėjo kitos sielos: jau seniai ją prarado kažkur kelyje. Jis, nuleidęs dulkėtą veidą, kurio bruožus slėpė pečius siekiantys išblukę nuo saulės ir lietaus plaukai, nuolat niūriai susimąstęs žvelgė į priešaky esantį kelią. Jis vadino save Klajokliu.
Klajoklis nusiprausdavo tiek, kiek spėdavo nusiprausti, žygiuodamas per srauniąsias upes; jis nebepažino saldaus miego ir švento sekmadienio poilsio, nes jam nebebuvo lemta ilsėtis; jis neberegėjo šalių, kurių žeme keliavo, žavesio ir miestų, kuriuos lankė, didybės, nors jo nuvargusios akys buvo plačiai atvertos begalinės baimės ir skausmo. Klajoklis nebežinojo, kas yra muzika, nuostabios paukščių giesmės, taurios žmonių maldos ir tyras vaikiškas juokas, nes jis girdėjo tik savo žingsnius ir tuos, kas ėjo jam už nugaros, ir meldėsi jis tik vienam jam tesuprantamam Dievui vienintele malda: ,,Atitolink Juos, kad Jie manęs nerastų…“
Didžiausia jo baimė buvo sustoti: o vos sustojęs, jis baugščiai žvalgydavosi sau už nugaros ir nervingai šnabždėdavo: ,,Greičiau, Jie jau ateina…“ Žmonės kalbėjo, kad jis visiškai pamišęs.
Tą dieną laukų darbininkai jį rado susmukusį vidury kelio į miestą. Apsuptas išsigandusių žmonių, jis baimingai apsidairė ir, tarsi žvilgsniais susidūręs su jam vienam teregimomis būtybėmis, giliai atsiduso ir nuleido akis. ,,Jie mane rado…“ – sušnabždėjo Klajoklis. Dar kartą trūkčiojančiai atsikvėpęs, jis pažvelgė į apniukusį dangų, pravėrė burną, dar norėdamas kažką pasakyti. ,,Atleisk…“ – ištarė jis.
Ir mirė.
Pakelk akis ir pasigėrėk
Aš sustojau bekraščiame lauke, pilname žmonių. Jie visi buvo pasiskirstę ir susibūrę į skirtingas minias: tai didesnes, tai mažesnes, iš tolo mirgančias vienos ar kitos spalvos aprangomis, iš kurių buvo galima atspėti jų profesiją ar organizaciją.
Man pavykdavo prasibrauti į vieną ar kitą minią ir niekas manęs nė nepastebėdavo.
Viena minia buvo apsupusi nemažą narvą, kur kovėsi liūtas su trimis brangiais grynaveisliais medžiokliniais šunimis. Šunys buvo labai dideli ir stiprūs, bet argi jiems kovoti su liūtu? Ir žmonės aikčiodami grožėjosi narsaus trejeto mirtimi liūto nasruose. Vieno po kito. Kova lyg ir baigėsi, bet žmonės nesiskirstė. Pasišlykštėjęs išėjau iš tos vietos.
Antroji minia irgi glaudžiai supo kažkokį reginį. Atsiprašinėdamas broviausi centro link, o pasistiebęs išvydau puošnius paveikslo rėmus aplink baltą lapą su apatiniame dešiniajame kampe nupieštu tuščiaviduriu raudonkraščiu trikampiu, kurio centre puikavosi akis. Visi garsiai stebėjosi, žvelgdami į paveikslą ir nutaisę susimąsčiusius veidus. Atsidusau, pakraipiau galvą ir ėmiau alkūnėmis skintis kelią atgal.
Trečioji minia dejavo iš gailesčio ir liūdesio, žvelgdama į sulysusių nuo bado afrikiečių šeimą, ketvirtoji drebėjo, žiūrėdami į karo ir terorizmo vaizdus per televizorių, penktojoje žmonės vieni su kitais apkalbinėjo kaimynus, šeštojoje visi nepadoriai elgėsi, svaiginosi ir keikėsi. Žvelgiau tolyn nuo kalno: visos minios spietėsi aplink savo stebimus objektus ir jais… gėrėjosi. Mačiau labai mažai, vos vieną kitą žmogų, kuris ištrūkdavo iš minios ir nustebęs pradėdavo žvalgytis po lauką.
Septintoji minia elgėsi… itin keistai. Kai kurie žmonės gulėjo ant žalios žolės ir žiūrėjo į dangų, garsiai skaičiavo debesis ir aikčiojo, grožėdamiesi jais. Kiti sėdėjo lotoso poza ir kalbėjosi apie gamtą, meną, religiją ir žmones. Treti muzikavo, pasiėmę kankles, gitaras, fleitas ir kitus instrumentus…
Aš priguliau ant žolės šalia jų ir įsižiūrėjau į nuostabiai žydrą dangų. Ir nurimau.
