Prie Juostos – ir juokas, ir ašaros

Dabar kiekvienas Lietuvos kaimas – nors ir penki namai jame stovėtų – turi savas gatves ir namų numerius. O jau didesnėse gyvenvietėse gali aptikti dešimtis gatvių įdomiais ir gražiais pavadinimais, atėjusiais iš senų senovės. Trakiškyje – vienoje didžiausioje Miežiškių seniūnijos gyvenviečių – esančios Biliūnų ir Girelės gatvės įamžino senuosius kaimus. Krašto šviesuolė Elena Nakvosienė mena daug šiose apylinkėse nutikusių ir net dabar kvapą gniaužiančių istorijų.

Kviečiame pasižvalgyti po Trakiškį – vieną didžiausių Panevėžio rajono Miežiškių seniūnijos gyvenviečių. Taikos, Pergalės, Ąžuolų, Topolių, Draugystės, Liepų gatves dažname kaime ar mieste galima surasti. Tokios yra ir Trakiškyje.

O štai Juostos gatvė tikrai reta – juk tai pro Trakiškį vingiuojančio upelio vardas.

Užsukus į Biliūnų gatvę nereikėtų manyti, jog taip ji pavadinta garsaus rašytojo garbei. Ir Biliūnų, ir gretima Girelės gatvės Trakiškyje įamžina už kelių kilometrų esančių senųjų kaimų pavadinimus. Kadaise juose virė gyvenimas, o dabar Biliūnai – tik vaizdingame gamtos plote išsimėčiusios kelios sodybos.

Apie šio ir kitų aplinkinių kaimų praeitį, jų žmonių džiaugsmus ir vargus geriausiai gali papasakoti garbingiausio amžiaus kraštiečiai.

Tad sukame į Juostos gatvę ir vienkiemio sodyboje, jau už gyvenvietės ribų, sveikinamės su Elena Nakvosiene – gegužės mėnesį 92-ąjį gimtadienį minėsiančia miela motule, krašto šviesuole. Jos atmintis – kaip gera istorijos knyga, kurioje įrašyta daugybė įvykių, faktų, nutikimų, liūdesio ir džiaugsmo valandėlių.

Gimtinėje jos šaknys įleistos labai giliai – čia, toje pat vietoje, Elenos tėvai, seneliai gyveno, vaikus užaugino, iš čia į paskutinę kelionę išlydėti. Užtat šis žemės kampelis garbaus amžiaus moteriai itin brangus, iki skausmo savas.

„Be many ne turgs“, – juokiasi E. Nakvosienė (pirma eilė, viduryje). Krašto šviesuolė, garsi saviveiklininkė dalyvavo ir trakiškyje praėjusį šeštadienį vykusioje gražioje kultūros įstaigos įkūrimo 40-mečio ir folkloro ansamblio „Margutis“ 30- mečio šventėje. V. Šaparnienės nuotr.

Kadaise jos senelis netoliese buvusiame dvare dirbo eiguliu. O kai dvaras buvo dalijamas, seneliui teko 15 hektarų jo žemės, iš kurių vėliau 10 hektarų padalyta vienam, 5 – kitam vaikui.

Šeima tose žemėse įsikūrė, namelį pasistatė. Dabartinis namas – jau naujai statytas, maždaug tuomet, kai mažoji Elenutė vos šešerių buvo.

„Oi oi, kaip viskas pasikeitė nuo to laiko, kai maža po kiemą bėgiojau“, – sako E. Nakvosienė.

Vieni kaimai sunyko, sodybų nebeliko, o štai Trakiškis, atvirkščiai, kolūkio laikais labai išaugo. Moteris mosteli ranka Trakiškio pusėn: „Juk čia tik miško būta. Žvėrinčium jį visi vadindavo. Sakoma, visokių žvėrių lakstydavo, net ponai iš dvaro medžioti į šį mišką atjodavo. Paskui mišką iškirto, žemės savanoriams davė.“

Susitikimas prie mokyklos

„Norit sužinot apie Biliūnų kaimą? Tai pirmiausia papasakosiu apie mokyklą – ji tame kaime buvo labai svarbi vieta“, – pasakojimą pradeda E. Nakvosienė.

Biliūnų mokykla, vėliau kažkodėl Kurganavos vardu pervadinta, pastatyta maždaug apie 1938, gal 1939 metus.

Tuomet būsimas Elenos vyras, šviesaus atminimo Petras Nakvosas, dar būdamas visai jaunas prie tos mokyklos statybų dirbo, vėliau vaikams ne kartą apie tai pasakojo. Skaičiuojant pagal jo paties gimimo metus – 1921-uosius – tokia pastatymo data, 1938–1939 m. ir turėtų būti.

Pastatytos ir įrengtos Biliūnų mokyklos atidarymas anuomet kaime buvo didelis įvykis. Ta proga susirinko visi čia pradėjusių mokytis vaikų tėvai, atvyko svečių ir visi dalyvavo iškilmingame renginyje, o paskui kartu su mokiniais ir mokytojais nusifotografavo. Nuotraukoje matyti, kokia gausi tai buvo bendruomenė.

Pati E. Nakvosienė lankė senąją, kitur stovėjusią mokyklą. O būtent joje ir daugybė apylinkių gyventojų vaikų ištisus dešimtmečius pirmąsias raides rašyti mokėsi.

E. ir P. Nakvosai užaugino penkis vaikus. Motina susigraudina, vieno jų – jauniausiojo – jau netekusi. Kiti nuo namų labai nenutolo – dukra kartu, o sūnūs Panevėžyje gyvena, dirba, dažnai ją aplanko.

Žiūrėdama į seną mokyklos nuotrauką senolė atsidūsta – beveik nė vieno iš tų žmonių jau nebėra.

„Va tik mano sesuo, pirmoje eilėje su gražiu baltu kaspinu, va dar viena mergaitė dar gyvos, saugo brangius senosios mokyklos prisiminimus“, – sako E. Nakvosienė.

O dabar jau keleri metai mokykla uždaryta – pastatas dunkso tuščias.

„O kaip neuždarys – vaikų nebėra. Būdavo, po penkis, šešis net devynis vaikus šeimos augindavo ir užaugindavo. Ir tikrai ne lengvesniais laikais. O dabar…“ – ranka moja senoji.

Bet mokyklos pastatui numatyta prasminga ateitis. Kurį laiką nesėkmingai bandžiusi parduoti Kurganavos mokyklą, Panevėžio rajono savivaldybė nusprendė pastatą naudoti rajono reikmėms. Jame ketinama įkurti neįgaliųjų dienos centrą.

Juodi lėktuvai – karo pranašai

Permainos mokykloje – tik smulkmena, palyginti su tuo, kiek teko patirti, išgyventi Trakiškio, Biliūnų ir kitų aplinkinių kaimų žmonėms.

Kiek valdžių, kiek santvarkų pasikeitė ir pačios E. Nakvosienės akyse! Ji puikiai mena ir daug gali papasakoti apie vadinamuosius Smetonos laikus, vokiečių, rusų atėjimą karo metais, pokarį, kolūkių kūrimą, gyvenimą tarybiniais metais ir nepriklausomybės sugrįžimą.

Tarsi gerosios dvasios saugota, nenukentėjo nė nuo vienų, nors jų kieme – sodyboje, esančioje visai prie pat karinės bazės Pajuostyje, karo veiksmai buvo taip arti.

„Gražiai draugiškai gyvenome prie Smetonos. Kiekvienas savo žemes dirbo, į svetimą gerą nesikėsino, o ir neduok Dieve, svetimos žemės nors pėdą paliesti. Paskui prasidėjo tokia sumaištis, sujaukusi, išdraskiusi žmonių gyvenimus. Pirma rusai užėjo, savo tvarką vedė, kažkaip nepakliuvom. Paskui prasidėjo karas, sulaukėm vokiečių“, –pasakoja moteris.

Biliūnų kaimo garbei gyventojai pastatė paminklą.

Jai buvo 14 metų, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. E. Nakvosienė mena tą gražią birželio dieną, kai danguje netikėtai pasirodę labai žemai praskrido trys juodi lėktuvai – dar dabar regi jų vaizdą ir girdi baugimą ūžimą.

Žmonėms buvo sunku patikėti, kad karas tikrai prasidėjo. Kai kurie tik juokėsi iš besibaiminančiųjų: ar nematote, čia tik pratybos.

Bet juokas greit baigėsi, kai iš Pajuosčio pradėjo trauktis rusų kariuomenės būriai, o netrukus jau ir vokiečių kareiviai pasirodė.

Po kurio laiko vokiečiai Elenos tėvų namo kieme pasistatė zenitinius pabūklus gynybai nuo aviacijos atakų, čia pat įrengė lauko virtuvę, sandėliuką maisto produktams.

Didžiuliam katile būdavo verdamas valgis, o kareiviai vorele ateidavo su katiliukais jo pasiimti.

Trakiškietė pasakoja, kad gyventojų kareiviai neskriaudė, elgėsi mandagiai.

„Tvarka buvo griežta. Kartą mačiau, kaip vienas kareivis barė kitą, kam šis rankas per arti šulinio plaunasi, rodė, kad reikia eiti toliau, kad vanduo šuliny švarus liktų“, – pamena moteris.

Jos tėvas mokėjo vokiškai, tad su kareiviais pasikalbėdavo – tos kalbos buvo išmokęs dar Pirmojo pasaulinio karo metais.

„O paskui vėl rusai užėjo, vokiečiai pasitraukė. Menu, atvažiavo į mūsų kiemą aukšto rango karininkas vokietis ir kaimo viršaitis ir visi su tėveliu ilgai kažką kalbėjo. Pasirodo, kvietė mūsų šeimą trauktis kartu – tikino, kad rusai nepaglostys, šeima gali nukentėti. Bet mano tėvelis griežtai atsisakė palikti gimtus namus, liko“, – pasakoja E. Nakvosienė.

Kiti vėjai

Gal po savaitės vėl užėjo rusai. Sodybos šeimininką išsivežę tardė, namuose kratė iki paskutinio siūlo, bet nieko įtartino neradę, vidutiniokų šeimos nebelietė.

Ir rusų kariai buvo apsistoję tame pat kieme. Net vaišes rengdavo – tik jau ne taurelėmis, kaip vokiečiai, o didelėmis stiklinėmis vaišindavosi.

Bet, laimė, ir tie šeimos nenuskriaudė.

Tik, kaip ir visiems, kolūkio kūrimas sujaukė gyvenimą – teko atiduoti ne tik žemę, bet ir keturias karves, du arklius, visus padargus. Darbas kolūkyje buvo alinamas, viskas nudirbama rankomis, o uždarbis graudus – 200 gramų avižų už darbadienį.

Daug vargo žmonės patyrė, bet po kurio laiko pradėjo lengvėti, atsirado traktorių, kombainų, pradėjo mokėti atlyginimus – „Taikos“ kolūkiui klojosi vis geriau.

Karo ir pokario metai sužalojo daug, ypač jaunų žmonių, likimų – kiek jų galvas padėjo, buvo nukankinti, ištremti.

Kaimai neištuštės

Vartydama nugyventų metų knygą, E. Nakvosienė prisimena partizanus – miško brolius, užsukdavusius ir į jų sodybą. Nors kurį laiką tėvui teko dirbti kolūkio pirmininku, šios šeimos partizanai nelietė, žinojo, kad naujai valdžiai neparsidavusi.

Moteris sako, kad anuomet daug įvairių nusikaltimų būdavo nurašoma partizanams. Ji prisimena vieną skaudžią šio krašto šeimos istoriją.

Prieš karą čia gyveno turtingi ūkininkai, neturėję savo vaikų. Tad tarnavusiu piemenuku pradėjo rūpintis kaip savu, globojo jį, vėliau paaugusį kaip sūnų priėmė.

O šio mintys nebuvo geros. Matyt, norėdamas likti vienateisiu šeimininku, ėmė ir užkapojo kirviu miegančius įtėvius. Tada iškvietė miliciją ir pranešė, kad iš miško atėję banditai juos nužudė. Pats laidotuvėms pradėjo rengtis.

„Bet kilo įtarimų ir atvykęs vienas rusas karininkas, viską išžiūrėjęs, išžvalgęs bedė pirštu į įsūnį: „Ty, svolač, eto sdielal“ (tu, niekše, tai padarei.) Nuleido galvą kaltasis – įrodymai buvo akivaizdūs“, – kraupią istoriją pasakoja E. Nakvosienė.

Girelės gatvė Trakiškyje mena senąjį kaimą.

Klasta paaiškėjo tyrėjui atkreipus dėmesį, kad langas, pro kurį neva įlindo žudikai, buvo išdaužtas ne iš lauko, o iš vidaus – stiklai lauke mėtėsi. Norėdamas imituoti įsilaužimą, langus išdaužė ir kitus pėdsakus paliko, bet prityrusi akis apgaulę iš karto atpažino.

E. Nakvosienė daug istorijų galėtų papasakoti ir iš Trakiškio, Biliūnų, Girelės ir kitų kaimų žmonių gyvenimo.

Ji tikisi, kad ir šiais laikais kaimai galutinai neištuštės.

Galbūt taip ir bus. Kaip teigia Miežiškių seniūnas Albinas Jacevičius, Biliūnai, Girelė, kiti kaimai neturėtų išnykti – jie išsimėtę labai patrauklioje vietoje, palei tekančią Juostą. Apylinkės gražios, vieta rami, o miestas vos už kelių kilometrų, tad žmonės čia noriai kuriasi.

Su daina ir išmintimi

Ilgą gyvenimo kelią nuėjusi E. Nakvosienė iki pat šio laiko nei metams, nei ligoms neketina pasiduoti. Kur tik koks suėjimas, šventė, koncertas – be jos niekur neapsieinama.

„Be many ne turgs“, – juokiasi senolė.

Nors dviem lazdelėms pasiramsčiuodama, ji vis tiek dalyvavo Trakiškyje praėjusį šeštadienį vykusioje gražioje kultūros įstaigos įkūrimo 40-mečio ir folkloro ansamblio „Margutis“ 30-mečio šventėje.

O kaip nedalyvaus – juk ji to ansamblio dainininkė nuo pat jo įkūrimo. E. Nakvosienė moka daugybę dainų iš savo jaunystės laikų ir kitus jų pamoko. Ji ir garsi krašto giedotoja.

Ir būrelio „Trakiškio žolininkės“ narė, renkanti žoleles, žinanti jų paslaptis ir jomis su kitais besidalinanti. Kartu su kitomis žolininkėmis dalyvaujanti ir trakiškiečių rengiamose garsiosiose aprūkymo ceremonijose.

O dar E. Nakvosienė puiki šeimininkė, senojo kulinarinio paveldo puoselėtoja. Tai jos kieme vykdavo ir, greičiausiai, vėl vyks tradicinis Trakiškio bendruomenės renginys „Oi, skanios bobutės vaišės“.

Ko tik nebuvo gaminta per tuos renginius – ir virtiniai raityti, ir bulvių su troškintais kopūstais tiekta, ir įvairių košių.

Nors dabar garbaus amžiaus moteris pati prie puodų jau nebevargs, mielai patars, pamokys, kaip ir ką reikia daryti.