Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Pralošti gyvenimą

Pralošti gyvenimą

Priklausomybės kontroliavimas gali trukti net keletą metų. Gali kurį laiką negerti, nevartoti narkotikų, nelošti, bet tai tik atitolina dugną, kuris vis tiek ateis.

Taip ir aš kontroliavau savo lošimą, bent jau man taip atrodė. Gaudavau algą, nuvažiuodavau pas vienarankius „draugus“ ir pralošdavau numatytą sumą. Kitus pinigus specialiai palikdavau namie, kad būtų sunkiau grįžti pasiimti ir vėl atvažiuoti. Stebėdavau sėdėdamas prie baro, į kurį automatą kitas žaidėjas prikiša pinigų, ir šiam pralošus sėsdavau prie jo, tikėdamasis, kad būtent man automatas atiduos sukištas monetas.

Vėliau Klaipėdoje atsidarė dar kelios lošimų vietos. Aš jas keisdavau, galvodamas, kad jei vienoje nepasisekė, kitoje tikrai laimėsiu. Ir kartais laimėdavau. Bet, kaip sakoma, atėję lengvi pinigai greitai ir išeina. Išleisdavau juos kavinėse vaišindamas draugus, vaidindavau turtuolį prieš pažįstamus. Nesustabdė lošimo net pirma santuoka. Ji ilgai nežinojo apie mano priklausomybę lošimams. Vis meluodavau, kad vėluoja alga, pamečiau piniginę, draugas paprašė paskolinti, nes pakliuvo į bėdą. Apie viską ji sužinojo tik po poros metų, kai išvažiavau uždarbiauti į Angliją. Mano bičiulis, pas ją atėjęs į svečius su savo drauge, viską papasakojo. Jis ir pats kartu važiuodavo į tuos barus. Tiesa, draugas neturėjo priklausomybės, todėl dažnai net jėga mane ištempdavo iš kavinės.

„Aš žinau, kur dingdavo tavo pinigai“, – pasakė ji, kai paskambinau iš Anglijos.

Pirma mano reakcija buvo pyktis ant draugo, kad išdavė mano paslaptį. Bandžiau neigti arba sumažinti problemos mastą, bet galų gale prisipažinau. Verkiau jai į ragelį ir pažadėjau daugiau niekada neprisiliesti prie tų velnio automatų. Ir tikrai aš sustojau.

Grįžau iš Anglijos, nes nelegalus darbas fabrikuose manęs nedžiugino. Negana to, viską kontroliavo lietuvių mafija ir ką nors realiai uždirbti tuo laiku buvo neįmanoma. Pinigus atskaičiuodavo už nuomą, darbo suradimą, padirbtus dokumentus ir kitokias išgalvotas „paslaugas“, todėl tame miestelyje užstrigę lietuviai užsidirbdavo vos po 100–200 svarų per mėnesį. Tuo metu tai buvo virš 1000 litų. Pagalvojau, kad tiek aš ir Lietuvoje sugebėsiu gauti, ir parvažiavau be svaro kišenėj.

Klaipėdoje buvau dirbęs dviejose radijo stotyse, todėl labai apsidžiaugiau, kad Panevėžyje radau besikuriančią radijo stotį ir mane priėmė programų direktoriumi. Visiškai atsidaviau šiam darbui su tokiu darboholizmu, jog jis pakeitė man lošimo priklausomybę. Čia buvo viskas: azartas, kūryba, valdžia ir puikybė. Jaučiausi viršesnis už kitus, o valdžios galią dar stiprino narkotikai ir alkoholis. Galėjau paromis nemiegoti ir įsivaizdavau esantis be proto darbštus ir protingas. Su viena priklausomybe (lošimu), atrodė, baigta, bet kitos suvešėjo visu gražumu. Pasidariau nervingas, bjaurus ir bekraštės puikybės sklidinas. Dar ir dabar jaučiu kaltę prieš buvusius darbuotojus, nors tikiuosi, kad jie man atleido. Pradėjęs sveikti visų jų viešai atsiprašiau, nes grįžus blaiviam mąstymui įsijungė žiauri sąžinės graužatis.

Būtent tada pabėgau nuo savo pirmos žmonos. Neatsakinėjau į skambučius, miegojau pas draugus, kol baigėsi jos atostogos ir išvažiavo į Klaipėdą. O aš likau Panevėžyje apsvaigęs nuo valdžios. Tačiau dirbti su priklausomu, visada apdujusiu direktoriumi neįmanoma. Ir kolektyvas sukilo prieš mane, o aš, leptelėjęs: „be manęs jūs pražūsit“, užsidariau nuomojamam bute ir svaiginausi toliau.

Atsirado daug laisvo laiko ir vieną kartą miesto centre pamačiau, kad vietoj mano vaikystės žaislų parduotuvės „Vaikų pasaulis“ atsidarė kazino. Kažkokia likimo ironija. Tai buvo mylimiausia mano vaikystės parduotuvė, iš kurios mama mane mažą vos ištempdavo. Ir aš užėjau pasižiūrėti. Nelošti, kaip prisiekiau sau. O tik pasižiūrėti. Prišokusi padavėja iš karto pasiūlė 50 gramų brendžio kazino sąskaita, parodė, kur galima išsikeisti pinigus į žetonus, ir aš atsisėdau trumpam…… Keleriems metams į priekį.

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų