-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Mano šviesaus atminimo mama greičiausiai būtų pasakiusi: „Visą gyvenimą kvailioji, o tau už tai dar ir apdovanojimus duoda“, – šypsosi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūros renginių organizatorė, poetė Elvyra Pažemeckaitė. Ji – viena iš penkių šiais metais įvertintų ir apdovanotų 2016-ųjų panevėžiečių.
Dėl šios moters „kvailiojimų“, o tiksliau – dėl jos kibirkščiuojančių idėjų, nepaliaujamos veiklos, įtempto darbo miestas turi ypatingą šventę – festivalį „Panevėžio literatūrinė žiema“. Šiemet vyko jau tryliktasis – sukvietęs ne tik lietuvių, bet ir užsienio rašytojus.
Už šių festivalių organizavimą, literatūrinės kultūros puoselėjimą E. Pažemeckaitė ir buvo pagerbta.
„Panevėžio literatūrinė žiema“ – daugelio žmonių veiklos vaisius. Viena jos niekaip negalėčiau organizuoti. Džiaugiuosi, kad kadaise išsakyta idėja taip gražiai prigijo ir plėtojama. Suteiktą garbę dalijuosi su G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka, su jos darbuotoja Greta Ratkute, poete Solveiga Ska ir daugybe kitų prisidėjusių žmonių“, – “Sekundei” teigė poetė ir pripažino, kad šis apdovanojimas – paskata tolesnei veiklai.
Gruodžio 22 dieną 61-ą gimtadienį atšventusi E. Pažemeckaitė tikina, kad dar labiau nei įvertinimas ją darbams įkvepia ir skubėti ragina šuoliais lekiantys metai.
„Kai ateina geriausios mintys, naujos idėjos, vis dažniau pagaunu save galvojant: o kiek man dar liko? Ar spėsiu viską, kas sumanyta, padaryti? Kam atidaviau jau parbėgusį laiką, ką nuveikiau? Juk liko gerokai mažiau, negu praėjo“, – svarsto poetė ir prisipažįsta norinti kuo ilgiau darbuotis Panevėžiui.
Ir tikrai ne todėl, kad mylimo miesto buvo apdovanota ir pagerbta. Elvyros tikslas – prikelti, iškelti, išjudinti, išgarsinti Panevėžį, kuriame ji kartu su tūkstančiais kitų gyvena, dirba, kuria, kuriam linki tapti vienu iš kultūringiausių šalies miestų.
Tokią energingą, švytinčią, įtaigiai pasakojančią Elvyrą Pažemeckaitę pažįsta daugelis panevėžiečių.
Naujų idėjų, įgyvendinsimų ne tik 2018 metais planuojamoje rengti „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“, bet ir daugybėje kitų renginių, organizatorės galvoje sukasi begalė.
Žinoma, ne kiekvienai jų lemta tapti kūnu – tas, kuris bent kartą bandė realizuoti kokį nors sumanymą, tai puikiai supranta. Kol idėjos įgyvendinamos, tenka įveikti ilgą, akmenuotą kelią su pačiomis įvairiausiomis kliūtimis. Paieškos, susitarimai, pinigai, pažadai, atsisakymai, skambučiai, laiškai, nesusipratimai, nusvyrančios rankos – ir vėl viskas iš pradžių.
Prakalbus apie renginio rėmėjus E. Pažemeckaitė sako: „Ačiū Dievui… Galėčiau žliumbti visą dieną dėl parodomo gerumo. Labai daug žmonių, įmonių, organizacijų prisideda, kad festivalis įvyktų – kas lėšų nepagaili, kas nakvynės priima, kas maitina, kas prizus skiria, kelionėmis rūpinasi ir panašiai. Nors šiuolaikinė poezija gal ne visiems suprantama, gal ir nepriimtina, tačiau dėl to, kad festivalis vyktų,žmonės prisidedama nedvejodami.“
Dabar poetės žvilgsnis dažnai krypsta į Provansą. Taip, omenyje turimas būtent tas visame pasaulyje garsus regionas Prancūzijos pietryčiuose, prie Viduržemio jūros, su savo žavingais vaizdais, tradicijomis, augalais, papročiais, patiekalais.
Ketinanti tą kraštą aplankyti poetė tikisi ten surasti daug naudos Panevėžiui, priartinti tuos dvi pasaulio vietas viena prie kitos.
„Panevėžys, provincija – Provansas, net skamba panašiai. Štai ir idėjos, ir užuomazgos“, – sako poetė.
Jos mintyse jau seniai sklando sumanymas ieškoti sąlyčio taškų su garsiuoju Avinjono festivaliu.
Ilgus dešimtmečius tarptautinis teatrų festivalis kasmet vyksta viename iš Provanso miestų Avinjone. Vasarą buvo jau 70-asis festivalis, beje, jame dalyvavo ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras.
Žmonės mėgsta keliauti, pasakoti, kur pabuvo, ką pamatė. Tačiau dažnas iš įdomiausių kelionių nieko, be keleto suvenyrų, žiūrėk, ir neparsiveža.
E. Pažemeckaitė niekada negrįžta tuščiomis, prisisemia ir į Panevėžį parsiveža labai daug dalykų. Tik visi jos turtai – ne materialinės vertybės, ne albumus užpildančios fotografijos, o kur kas daugiau – gyvenimo išmintis, egzistencijos paslaptys, nauji jausmai, mintys, idėjos.
„Dievas žmogų į tolimą kelionę pakviečia ir išleidžia ne veltui. Todėl privalai kažką pamatyti, susitikti, suprasti, atskleisti“, – įsitikinusi poetė.
Jai būnant Šveicarijoje didžiausias turtas susikaupė stovint Alpių kalnuose prie didingo krioklio.
Žiūrėdama, kaip galinga vandens srovė, prasikirsdama landas akmeninėse uolose, šniokščia, pliaupia, taškosi, ji teigia suvokusi, kad ir žmogaus gyvenimą galima prilyginti kriokliui.
„Tada suprati: ir tavyje krioklys gyvena, ir tu esi krioklio dalis, kalnus griaunanti jėga. Tik gaila, kad niekas čia neatvežė, kai buvo šešiolika, dvidešimt metų, kai tiek dar daug laiko buvo likę gyventi. Šis suvokimas būtų padėjęs kalnus nuversti“, – tvirtina E. Pažemeckaitė.
Stovint prie amžinąją melodiją grojančio krioklio panevėžietei gimė dar vienas sumanymas – pavykus jį įgyvendinti, rezultatas, ko gero, būtų stulbinamas.
„Norėčiau iš Panevėžio aludžių surinkti visus girtuoklius ir atvežti juos čia, prie šito krioklio. Žiūrėdami į šią akmenis skaldančią vandens jėgą žmonės turėtų prisiekti, kad daugiau nebegers. Taip jie iš esmės pakeistų savo lemtį. Neabejoju, daugelis pažadų būtų išpildyta. Tokio gamtos stebuklo akivaizdoje tuščiais žodžiais švaistytis neįmanoma“, – įsitikinusi Metų panevėžietė.
Šį savo sumanymą ji svajoja pavadinti išblaivinimo akcija.
G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūros renginių organizatorė, poetė Elvyra Pažemeckaitė – Metų panevėžietė. T. Šiaudinio nuotr.
Kas dabar ar anksčiau, prieš dešimt ar dar daugiau metų, dalyvavo E. Pažemeckaitės vedamuose renginiuose, tikrai nepamiršo šios menininkės gebėjimo valdyti didžiulę salę, pritraukti klausytojų dėmesį įtaigiais pasakojimais.
Ar ji kalbėtų apie pievose linguojančias smilgas, ar apie debesis, ar apie fotografijose užfiksuotas akimirkas, knygų puslapiuose išklotus gyvenimus, garsius kultūros veikėjus ar paprastus kaimo vaikus – viskas svaru, tikra, įdomu, prasminga.
Tačiau ši pripažinta renginių organizatorė ir vedėja tikina niekada nė negalvojusi kada nors tokia tapti ir net neįtarė galinti tokių darbų imtis.
„Mokykloje šaipydavausi iš pareigingųjų, iš tų, kurie aktyvūs, imasi organizacinių darbų. Ilgai mano požiūris į daugelį dalykų buvo pašaipus, išprovokuodavo bendraamžių atstūmimą. Pirmąjį eilėraštį parašiau būdama antroje klasėje ir pradėjau jaustis kitokia, išskirtinė, galinti sau leisti šaipytis“, – prisimena poetė.
Būdas pradėjo keistis, sako, kai baigusi Pasvalio vidurinę mokyklą ir turėdama tikslą tapti tikra poete įstojo į Vilniaus universitetą.
„Gimstame ne vąšeliu nerti, o marmurą skaptuoti“.
E. Pažemeckaitė
Atsivėrė visai kitoks gyvenimas, supo kitokie žmonės, tad studijuodama pradėjo formuoti kitokį požiūrį į daugelį dalykų.
Tačiau poezija su E. Pažemeckaite buvo visada. Ji yra išleidusi dvi knygas – „Retušuoju gyvenimą“ 2000 metais ir „Žiponėlis kielei“ 2011-aisiais.
Dabar, kai ji visa galva pasinėrusi į organizacinį darbą, poezijai laiko tarsi ir nebėra, tačiau eilėraščiai poetės ilgam ramybėje nepalieka.
Prisėsti prie jų lyg ir nėra kada, bet, kaip sako poetė, kai ypač įsuka organizacinių reikalų sūkurys, kai darbai veja vienas kitą, staiga ima ir pasipila eilėraščiai.
Kartais, net priekabiu autorės žvilgsniu vertinant, gana neblogi.
Tą eilėraštį ji surašo ant popierėlio, neša bendradarbiams, draugams paskaityti. Vienam parodo, kitam paskaito, vėl į kišenę įsideda ar ant stalo palieka, žiūrėk, eilėraščio ir nebėra.
„Dabar dažną savo eilėraštį tiesiog nežinia kur pametu“, – prisipažįsta poetė. Tarp gausybės knygų, rankraščių ir įvairių popierių, sako, ne taip lengva būna jį surasti. Kartais taip ir dingsta.
Poetė mano, kad savo kūrybiniame kelyje ji daug prarado nedirbdama rankraštyne arba skaitytojų aptarnavimo skyriuje, tarp knygų.
„Impulsą kūrybai gali duoti eilutė sename rankraštyje, o kartais išrikiuotų knygų nugarėlėse pamatau eilėraštį. Tai didžiuliai įkvėpimo šaltiniai“, – sako pašnekovė. Ir svarsto: gal tuomet būtų tapusi nuolat rašančiu žmogumi. Vis dėlto šios menininkės gyvenime, pripažįsta, svarbiausia – veiksmas.
Beje, E. Pažemeckaitė įkūrė bibliotekos rankraštyną. Tuomečiam bibliotekos vadovui pasiūlius, su didžiuliu užsidegimu ji ėmėsi darbo. Dabar bibliotekos rankraštynas – turtingas ir gausus.
Iš pradžių, kaip mena Elvyra, buvo du rankraščiai – šviesaus atminimo Vaclovo Blėdžio dovanotas Vytauto Mačernio ranka rašytas eilėraštis, taip pat vienos moters dovanota ištrauka iš romano „Sukilėliai“, parašyta autoriaus V. Mykolaičio-Putino.
E. Pažemeckaitė įsitikinusi, kad rankraštynai – tai neįkainojami istorijos lobiai, atskleidžiantys daugybę paslapčių. Kartais jauniems žmonėms atrodo, kad istorija prasideda nuo jų. Kiek daug visko buvo iki mūsų – suvokti sunku. Kiekvienas esame tik maža dulkelė.
Poetė įsitikinusi, kad kiekvienas į pasaulį pašauktas žmogus turėtų puoselėti didelius ir kilnius tikslus.
„Gimstame ne vąšeliu nerti, o marmurą skaptuoti“, – tvirtina E. Pažemeckaitė.
Daug panevėžiečių rinkosi garbingą, bet labai nelengvą marmuro skaptuotojo kelią ir po savęs paliko ar dar paliks gražių darbų. Marmurą skaptavo Juozas Miltinis, dabar tą daro Algimantas Aleksandravičius ir daugelis kitų su Panevėžio kraštu susijusių žmonių.
Jau seniai E. Pažemeckaitei ramybės neduoda mintis pradėti organizuoti naują, daugybę komponentų jungiantį festivalį, kuris turėtų išjudinti visus.
Tiesa, pasirengimo darbams tektų skirti gana daug laiko – reikia braižyti gaires, tartis su bendraminčiais, telkti pajėgas, kviesti mokslininkus, menininkus.
„Reikia pakelti istoriją, išjudinti šaknis, jeigu nori žmonėms parodyti miesto gyvastį. Ir ne tik šių dienų, bet ir tolimos praeities – prikeltą
iš rankraščių, knygų, spaudos. Visi turėtų pamatyti, kad miestas buvo ir yra gyvas“, – užsidegusi kalbėjo poetė.
Ji mano į festivalį sukviesti iš Panevėžio kilusius talentingus, ieškančius, siekiančius, kuriančius žmones, ir nesvarbu, kur jie dabar gyvena – Vilniuje, Panevėžyje ar Londone…
E. Pažemeckaitė sako, kad jos kasdienybė paprasta. Šeimininkavimas iš jos išbrauktas, televizorius beveik išjungtas – visas laisvalaikis daugiausia skiriamas knygoms, o vasarą dar ir daržiukui sodininkų bendrijoje.
Bene labiausiai poetė norėtų laisvu laiku padirbėti bityne.
Elvyra pasakoja vaikystėje turėjusi labai malonios bitininkavimo patirties. Jos mama buvo gera bitininkė, net buvusi išrinkta kaip geriausia Lietuvoje.
Kaip stebuklą poetė mena tas dienas, kai su mama eidavo prie avilių ir keldavo iš jų gintariniu medumi varvančius korius.
„Noriu vėl klausytis bičių orkestro“, – prisipažįsta E. Pažemeckaitė ir viliasi, kad atsiras koks nors bitininkas, kuris ims ir pasikvies ją į talką. Padirbėti prie avilių, pabūti su bitutėmis.
Dirbtų ji, sako, be atlygio ir tik džiaugtųsi vėl pasijutusi amžinųjų gamtos darbininkių apsuptyje.
Elvyra Pažemeckaitė gimė Pasvalio rajone, Mediniuose.
1979 metais baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą.
Dirbo pedagoginį darbą įvairiose Panevėžio mokyklose, buvo Panevėžio bendruomenių rūmų meninių projektų rengimo vadybininkė.
Ji viena iš tarptautinio jaunimo menų festivalio „Mes ateinam!“ scenarijaus autorių ir režisierių. 2001 metais šis projektas apdovanotas Europos Komisijos „Aukso žvaigžde“.
E. Pažemeckaitė yra apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
Ji Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rankraštyno įkūrėja, dviejų poezijos knygų autorė, daugybės kultūros renginių sumanytoja ir rengėja, kūrybinių ir kultūros idėjų generuotoja.
