-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Sakykim, eini per žydintį lauką ir girdi giedantį vyturį. Niekas neklausia, ar to paukščio giesmė reikalinga, ar ne. Geras žmogus tais garsais gėrisi, piktą gali ir suerzinti. O pro šalį burzgiančiu traktoriumi važiuojantis traktorininkas gal net ir negirdės nieko, jam rūpi kiti, svarbesni dalykai“, – apie poezijos ir visos kūrybos bei meno svarbą svarsto 74-ąjį gimtadienį netrukus švęsiantis Bronius Ribokas.
Anksčiau šis žmogus buvo gerai žinomas ne tik Panevėžyje, bet ir kur kas plačiau.
B. Ribokas vardija per gyvenimą parašęs apie 500 eilėraščių, apsakymų, recenzijų, vertimų. Jis pirmasis į lietuvių kalbą išvertė Adomo Mickevičiaus baladę „Atokvėpis Upytėje“. Dainas pagal panevėžiečio eiles praėjusiame amžiuje dainavo L. Žemaitytė, J. Miliauskaitė, grupė „Vairas“ ir kt.
Kažkur giliai bibliotekų lentynose dabar dar galima rasti tris B. Riboko nuo 1984-ųjų išleistas knygas: „Žemės patekėjimas“, „Šermukšnių vynas“ ir „Kometos priartėjimas“.
Pastarasis poezijos rinkinys pasaulį išvydo 2013 m. ir pelnė Jurgio Buitkaus literatūrinę premiją, teikiamą Lietuvos rašytojų sąjungos. Toks apdovanojimas paprastai skiriamas metų metais pripažinimo nesulaukiantiems gyviems kūrėjams.
Deja, šiandien B. Ribokas savo eilėmis dažniausiai džiugina Rokiškio rajone esančių Skemų socialinės globos namų darbuotojus ir gyventojus. Tarp pastarųjų jau beveik du dešimtmečius yra ir pats menininkas.
Papasakoti apie save, gyvenimo metus Panevėžyje B. Ribokas mielai sutiko iš karto. Tačiau vėliau nusprendė savo mintis peržvelgti ramiai vienumoje ir ranka surašė pateiktus atsakymus.
Vyrą prižiūrinti socialinė darbuotoja įspėjo, kad sudėtingo likimo poetas nemėgsta spaudimo ir atsiveria ne taip paprastai.
Ir pats B. Ribokas pripažįsta nuo pat vaikystės neįtikęs sistemai.
„Kai baigiau aštuonmetę mokyklą Kupiškio rajone, išduotoje mano charakteristikoje buvo tiesiai šviesiai parašyta: „Fiziškai išsivystęs silpnai“. Tie kaimo pedagogai tais laikais nepasižymėdavo taktu. Vis dėlto maniau, kad jei man neskirta daug fizinių jėgų, tai gal pranoksiu kitus intelektu ir protiniais gebėjimais. Tuščios mintys – paaiškėjo, kad tie „sportsmenai“ neretai geriau naudojasi pilkosiomis smegenų ląstelėmis“, – pasakoja poetas.
Gimė jis dabar jau gyventojų neturinčiame Plačeniškių kaime, Kupiškio rajone. Čia ilgus metus mynė artimiausių kaimų mokyklų slenksčius, o nuo 15 metų ėmė reikštis kaip poetas – spaudoje debiutavo jo pirmieji eilėraščiai.
Toks meninis startas, pasak B. Riboko, buvo vėlokas. Paauglys didžiuodavosi po kūrybinio pasirodymo laikraščiuose gaudavęs daugiau laiškų nei visa jo mokykla.
„Su bendraklasiu Vytautu buvome mokyklos laiškanešiai. Nueidavome į paštą ir gautą korespondenciją išdalydavome mokiniams“, – prisimena poetas.
Tačiau tokia vaikiška garbė, anot jo, gyvenime atsisuko priešinga puse. Meniškos sielos vyras tapo įtartinas anuometinei visuomenei.
„Dėl savo atmestino požiūrio į mokslus nebaigiau studijų, teko grįžti į gimtuosius kraštus“, – apie prarastą galimybę įgyti bibliotekininko specialybę Vilniaus universitete prasitaria pašnekovas.
Taip trumpai vilniečiu pabuvusiam B. Ribokui liko savo vietos ieškoti artimiausiame kolūkyje arba keltis į anuomet kylantį pramoninį miestą – Panevėžį. Pirmasis variantas, nebūnant tikru kolūkiečiu, netiko, tad liko Aukštaitijos sostinė.
„Kai dabar per televiziją matau žaidžiančią krepšinio komandą „Lietkabelis“, prisimena fabriką tokiu pavadinimu, kur dirbau septynerius metus“, – pasakoja poetas.
Triukšmas, alyva besitaškančios staklės, aliuminio ir vario dulkės cecho ore – tokias darbo sąlygas prisimena menininkas.
Paskui ne vieną sezoną B. Ribokas triūsė cukraus fabrike. Čia darbo, anot jo, būdavo ir dieną, ir naktį – gamyba stoti negali, kol kaimuose nuimamas cukrinių runkelių derlius.
„Klausiate, ar tie metai Panevėžyje man buvo geri? Nežinau, menu tik judantį transporterį, kuris nutraukė darbininkui ranką. Kitas jaunas žmogus žuvo įsuktas į gaminamus kabelius. O mes ėjome į komunistinius paradus kiekvieną spalį ir gegužę. Visur lydėjo šūkiai, kokioje šviesioje ir laimingoje šalyje gyvename…“ – pasakoja menininkas.
Vieną tokį „šviesų“ pavasarį, pasak pašnekovo, Kaune susidegino Romas Kalanta, sovietiniai tankai įriedėjo į Čekoslovakiją.
Pats B. Ribokas jautė, kad jo meniška siela valdžiai kelia įtarimą. Plušdamas fabrikuose, retkarčiais iš kai kurių kolegų sulaukdavo kompromituojančių klausimų.
„Gyvenant „Lietkabelio“ darbininkų bendrabutyje į draugus ėmė primygtinai pirštis kažkoks jaunuolis, iš pirmo žvilgsnio neatrodęs kaip proto šviesuolis. Rūkant jis nuolat kalbėdavo: „O jei mes daugiau dirbtume dėl Lietuvos laisvės? Tu dirbtum Panevėžyje, o aš propagandą skleisčiau Kaune?“ – prisimena B. Ribokas.
Poetas nežinodavo, ką atsakyti į tokias kalbas, – jis niekada nesijautė revoliucionierius. Bet žlugus Sovietų Sąjungai, suprato tokio bendravimo motyvus. Kolega buvo saugumo užverbuotas talkininkas.
„Atėjus nepriklausomybei supratau, kodėl žlugo Sovietų Sąjunga. Tai buvo neišvengiama, jei saugumo struktūros tais laikais neturėjo rimtesnės veiklos, nei sekti ir šnipinėti eilinius, nelabai gudrius eilių rašinėtojus“, – svarsto saviironijos nestokojantis poetas.
B. Ribokas neneigia, kad jaunystėje būta ir daug puikių, džiaugsmingų dalykų. Ruseno viltis, kad ateityje vis tiek bus daugiau nei pilka, alinanti kasdienybė gamyklose.
„Visų tų KGB uodegų atsikračiau pradėjęs dirbti redakcijose. Bet ir ten visi kūrybiniai darbuotojai, išskyrus aptarnaujantį personalą, turėdavo priklausyti komunistų partijai“, – pasakoja pašnekovas.
Išimčių, anot jo, būdavo mažai.
„Komunistų partijos komitete reikėdavo gauti palaiminimą – vadinamąjį kvalifikacijos patvirtinimą. Partijos komiteto pirmasis sekretorius, tikrasis miesto vadovas, žiūrėdamas į mane tarė, kad reikia surasti žmoną – ir partijoje vieta užtikrinta. Matyt, galvota, jog nesusituokę žmonės negali būti partiečiai, reikia vesti vien dėl to“, – svarsto menininkas.
Apie asmeninį gyvenimą jis neatvirauja, tačiau patikina partijai taip niekada ir nepriklausęs. Bet tai nesukliudė tapti redaktoriumi.
Gavęs tokias pareigas B. Ribokas karjerą pradėjo autokompresorių gamyklos savaitraštyje „Kompresorietis“. Šis leistas iki 1994-ųjų.
„Kadangi straipsnius rašyti sekdavosi neblogai, greitai gavau pasiūlymą dirbti svarbiausiame miesto laikraštyje „Panevėžio tiesa“. Už tai man buvo pažadėtas butas po dvejų metų, kai naujų namų žmonės Panevėžyje tada eilėje laukdavo po 10–15 metų“, – mena pašnekovas.
Bronius Ribokas. Jurgitos Erslovienės nuotr.
Teko jam dirbti ir netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo pradėto leisti „Sekundės“ laikraščio redakcijoje. B. Ribokas atsimena, kokius kelius leidėjams teko nueiti dėl dienraščio pavadinimo.
„Atsimenu, nuvažiavo vadovas į Vilnių, į spaudos komitetą ir prašė leidimo laikraštį pavadinti „Diena“. Tokiu vardu laikraštis leistas kaimyninėje Latvijoje“, – pasakoja B. Ribokas.
Ekspertai prašyto pavadinimo panevėžiečiams nesutiko duoti. „Dieną“ gavo buvusi komunistinė „Tiesa“.
„Tegu bus „Sekundė“ – tada numojo ranka firmos direktorius. Likimo ironija: komunistinė „Diena“, regis, jau seniai bankrutavo, o „Sekundė“ sėkmingai leidžiama iki šių dienų“, – džiaugiasi aktyvus bibliotekos lankytojas ir spaudos mėgėjas B. Ribokas.
Su žurnalistiniu darbu susijusi ir viena sunkiausių dienų jo gyvenime. Kartą redakcijoje jį ištiko infarktas. Netrukus prisidėjo dar viena medikų staigmena: diagnozuotas vėžys.
Tačiau gydytojų pagalbos panevėžietis kategoriškai atsisakė, chemoterapiją ir kitus tradicinius gydymo būdus tada išmainęs į savigydą.
„Buvo metas, kai galvojau, ar sulauksiu 2000-ųjų. Juk man bus 52-eji – atrodė, koks jau senas. Atėjo tas pusamžis ir praėjo. Vis dar gyvenu“, – apie žmogaus egzistenciją prabyla menininkas ir pripažįsta, kad jo gyvenime buvo daug pakilimų ir dar daugiau nuopuolių.
Gyvybė, pasak B. Riboko, labai trapi – o amžinas, pasak antikos išminčių, tik menas.
„Pastarosios amžinybės akivaizdoje sumenkėja ir supilkėja daugelis mūsų gyvenimo įvaizdžių, įvykių, tariamų ir tikrų žygdarbių“, – įsitikinęs poetas.
Todėl klausimo, ar yra dar, kas klauso, kam dabar rūpi jo eilės, pašnekovas nesureikšmina.
„O jūsų draugams, pažįstamiems apskritai šiandien rūpi kūryba? Ar jie klauso kokios nors simfonijos?“ – retoriškai klausia pašnekovas.
Jo nuomone, menas ir kūryba visais laikais buvo reikalingi, kad žmonės galutinai nesumaterialėtų ir kada nors pakeltų akis į dangų. Tačiau savaime suprantama, jog kiekvieno tokie dalykai nedomina.
B. Ribokas mena akimirkas, kai savo eiles skaitė karininkų rūmuose, dabar ten prezidentūra. Tačiau atmintyje išliko vaizdai ir iš poezijos vakarų kaimo gyventojams.
„Nuvažiuoji, o jau kaimo žmonių prisirinkę manęs klausyti. Ne viena kompanija, taip įsitaisiusi ant pievelės, pasistato butelaitį. Nesakau, kad jie visai nesiklauso tų atvažiavusių menininkų, bet visos tos baltarankių inteligentų intonacijos, suprantama, lieka antram plane – svarbiausia pailsėti nuo darbų, atsikvėpti, paplepėti su draugu ar kaimynu“, – pasakoja B. Ribokas.
Vietos valdžia po kultūrinės programos, anot jo, atsidėkodavo svečiui: užkurdavo kur pamiškėje pirtelę, pavaišindavo užkandžiais ir gėrimais.
„Prisimenu kažkada itin išgirtas knygas tų autorių, kurių niekas nebeatsimena. Nuo pjedestalo pjaunami paminklai ir tokių veikėjų kaip P. Cvirka“, – sako B. Ribokas, seniai susitaikęs, kad jo kūryba šiandien irgi atsidūrusi literatūros paraštėse.
