Pasvaliečiai kūrėjai stebina talentu

Pasvaliečiai kūrėjai stebina talentu

Prieš porą metų Pasvalio P. Vileišio gimnazijos literatai įspūdingai debiutavo mūsų projekte „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“. Tų metų pagrindinis apdovanojimas – „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlė – atiteko pasvalietei, Metų literatei Kotrynai Kraptavičiūtei, net keturios jaunosios kūrėjos buvo apdovanotos „Sidabrinio Nevėžiuko“ diplomais. Pajuskime ir vėl malonumą, skaitydami jaunųjų pasvaliečių kūrybą!

Aurėja Puodėnaitė (11 kl.)

„Esu jaunimo tikinčiųjų bendruomenės vadovė. Laisvalaikiu, kai susikaupia daug įvairiausių minčių, mėgstu rašyti eilėraščius bei esė. Mano kūryba paprasta, lengvai suprantama, nes noriu klausytojui greitai ir aiškiai perduoti žinutę, kuri slypi mano kūrinyje. Mėgstu gamtą, todėl mano kūryboje nemažai gamtos motyvų.“

Garstyčių grūdelis

Pagal NT Mt 13, 3–9

Kartais aš kaip garstyčių grūdelis,

Nukritęs ant kelio, – aš pasiduodu.

Aš pasiduodu ir nekovoju,

Kai mane lesa pasaulio pavojai.

Kartais aš kaip garstyčių grūdelis,

Nukritęs ant uolų, – aš kabinuosi.

Aš kabinuosi, bet netvirtai,

Nes mane valdo didelė baimė.

Kartais aš kaip garstyčių grūdelis,

Nukritęs tarp erškėčių, – aš užaugu.

Bet mane vejas pasaulio blogis

Ir aš pabūgstu skelbti Tavąjį Žodį.

Kartais aš kaip garstyčių grūdelis,

Nukritęs į dirvą, – aš kovoju.

Kovoju ir skelbiu Tavąjį Žodį,

Nes nebijau pasaulio pavojų.

Tamsos ir triukšmo šydas
Jūs būnat tamsoj,

Nes nesuprantat, kas yra šviesa.

Jūs būnat triukšme,

Nes nemokat vertinti tylos.

Bet greitai ateina diena,

Kai užsidarot triukšme ir tamsoje,

Juntat tik didelį garsą ir akinančią tamsą,

Nes skęstat tamsos ir triukšmo šyde.

Tada jūs nedrąsiai nusprendžiat širdy,

Jog pasiilgot šviesos ir ramybės tylos.

Atveriat savo langus ir uždarot duris,

Tada… atveriat savo širdį…

Sustok

Aš noriu garsiai šaukt:

Gyvenime, sustok!

Sustok, stabdyki laiką –

Nespėju aš gyvent.

Aš noriu skrist, plasnot

Kaip danguje drugys.

Aš noriu būt laisva,

Nebeįkalinta laike.

Tik leisk išsivaduot

Iš bėgančios tėkmės.

Tik leisk trumpai pabėgt

Nuo laikrodžio strėlės.

Aš noriu tik paskęst

Vaikystės svajose.

Ir noriu garsiai šaukt:

Gyvenime, sustok!

Giedrė Rapševičiūtė (11 kl.)

„Dar 7 klasėje prasidėjo mano draugystė su meniniu žodžiu. Kuriu prozos kūrinius, kuriuose puikiai atsispindi mano vidinis pasaulis ir jaunatviškai pašėlęs gyvenimas. Per kūrybą galiu išreikšti save, papasakoti savo istoriją skaitytojui ir nukelti jį į visai kitą pasaulį…“

Mažosios novelės

SEZONAS

Mano žemiškai sunkų kūną apgaubė beskonis vėjas, atnešdamas pavasarinio sniego kvapą – pražydo obelys. Nebijodami nukristi, oro čiuožyne leidosi silpni, dar visai trapūs žiedeliai. Ant jų suposi alergiškos žiedadulkės, drumsdamos žemiškąjį pasaulį. Šviežiai nupjauta žolė kandžiojo kojas. Plaučiai duso nuo per gaivaus oro. Akys bijojo akinamo ir įdėmaus saulės žvilgsnio…

Deginimosi sezonas atidarytas!..

KAŽKAS GYVENA MANYJE

Kuždesys viduje atsiranda dažnai.

Ko mes klausiame, kai klausiame savęs?

Jei mano viduje gyvena demonas, tai jis retai miega. Dažniau bėga maratoną. Žaidžia kortomis. Kartais kitų jausmais.

Aš mėgstu jais bėgti – kaip pianino klavišais.

Kiek jam metų, aš nežinau. Neklausiau. Nežinau, ar tai ji, ar jis. Bet valdo mane lyg marionetę. Pavyzdžiui, tais momentais, kai paslystu ant ką tik nuplautų virtuvės plytelių. Ant kojos mėlynė – ir planas apsirengti suknelę vėl sugriūna.

Tai tu, demone, esi kaltas. Tu!

Suknelė – tai dar niekis. Baisiausia – įžeista draugė. Juk tai irgi buvau ne aš!

PILNATIS

Dangus buvo išartas praeivių žvilgsniais. Tamsiai mėlyna akvarelė.

Jis juokėsi. Ne žmogus, ėjęs su manimi, o baisiai didelis kriaušės spalvos mėnulis. Tupėjo lyg moliūgas dirvoje.

Pilnatis rodė kelią naktyje, nušviesdama neaukštų namų stogus. Ji neleido užmigti. Akyse statė degtukus…

Batų padais mynėme rudeninius lapus, kuriuos kliudė dideli mūsų žingsniai. Pėdos jautė šaltuką.

Rytą pasnigo.

DABAR

Galvoji, mūsų nėra? Gal ir nebuvo? Kaip purvo, kuris pranyksta baloje, pravažiavus automobiliui?

Atsimeni tą medį, nuo kurio buvome nuskynę visus lapus? Bet užauginome naujus. Save. Augom, stiprėjom. Kaip gamtos naujagimiai. Pirmieji žmonės pasaulyje, Europoje, mieste, kieme. Juk buvome kaimynai. Kaimynai atskirų pasaulių. Mano dešinė, tavo kairė, pameni?

Vis tiek galvoji – mūsų nėra?

Labai klysti. Juk dabar rašau, dabar gyvenu…

KELIAS

Tu tik pagalvok, kokie mes neramūs. Taip ilgai blaškėmės, net kaktusas pražydo.

Pasaulis perskilo pusiau. Jį perpjovė dangaus peilis – krito žvaigždė. Noro sugalvoti vėl nespėjau. Taip nutinka visada. Bet jį pakartoju mintyse. Tik sau ir labai tyliai.

Vėjas lyg aitvaras vejas pavasarinius žiedlapius. Ir vėl pakeičia kryptį. Taip po pasaulį blaškosi kiekvienas.

Tiksliau, aš.

Gal tai kvaila? Bet visiems taip nutinka.

Eini ramiai savu takeliu, bet noras paimti ant kranto išmestą gintarą nenurimsta. Jis toks stiprus. Išeini iš to takelio, o sugrįžti gali tik tada, jei, krintant žvaigždei, sugalvojai tą vienintelį norą…

IDEALAS TAVO

Lyg būtum užsukęs plastmasinio buteliuko kamštelį, išspaudei iš manęs viską, ką galėjai. Nepalikai nieko.

Vandens šaltinio nebėra – visą išverkiau. Saulės nebėra – ją užliejo potvynis. Raudoni takeliai – kraujas tiesiog išdžiūvo gyslose. Medžiai iškirsti – dabar madingi trumpi plaukai. Pameni, kaip jie tau patikdavo?

Tu perkūrei mane iš naujo. Padarei taip, kaip norėjai. Dabar manyje gyvena tavo užkoduotas mikroskopinis daikčiukas. Gal išimsi?

Gerai, bet tik tada, kai tu pats išnyksi…

Lauksiu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų