-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Medinės bažnytėlės šventoriuje prieš 140 metų iškilęs trijų aukštų mūrinis statinys mena ilgą ir turtingą miestelio bei pačios šventovės istoriją, tačiau kapitalinio remonto nematė daug dešimtmečių.
Raguvos parapijoje penkiolika metų kunigaujantis Juozas Janulis nė nežino, kada paskutinį kartą varpinė rimtai tvarkyta.
Prieš daugiau nei dešimtmetį pavyko atnaujinti tik pačią bažnyčią.
Dabar imtasi dėmesio reikalaujančio varpinės stogo. Kartu bus tvarkomos ir sienos.
Klebonas pasakoja nemažai metų klibinęs varpinės remonto klausimą. Pačiai parapijai vien savo lėšomis toks darbas būtų neįmanomas.
„Kol Panevėžio rajono savivaldybė neskyrė 20 tūkst. eurų, negalėjome net pagalvoti apie remonto pradėjimą“, – pasakoja klebonas.
Šių pinigų greičiausiai neužteks, prireiks ir parapijiečių paramos.
„Neįsivaizduoju, kaip į varpinę žmonės sugebėjo įkelti tokį svorį. Vien eiti laiptais sunku, o čia dar tokį svorį kelti.“
P. Šileika
Pasak J. Janulio, dabartiniai Raguvos maldos namai statyti XIX amžiaus pirmoje pusėje, varpinė – keliais dešimtmečiais vėliau. Dabar joje kaba du varpai – vienas didelis, kitas mažesnis. Dar vienas dingo Antrojo pasaulinio karo metais.
„Vienas varpas paslėptas karo metais ir kol kas niekas jo nerado“, – pasakoja J. Janulis.
Raguvos bažnytėlė statyta XIX amžiaus pirmoje pusėje, varpinė – keliais dešimtmečiais vėliau. G. Kartano nuotr.
„Mūsų bažnyčia graži, suremontuota už europinius pinigus“, – džiaugiasi Raguvos parapijos klebonas.
2011-aisiais Panevėžio rajone buvo remontuojamos net keturios bažnyčios, tarp jų ir Raguvos. Religiniams objektams atnaujinti tuomet skirta beveik 700 tūkst. litų. Tai buvo bene pirmas kartas, kai Panevėžio rajono bažnyčios gavo europinę paramą kapitaliniam remontui. Daugiausia pinigų atseikėta būtent medinei Raguvos bažnyčiai.
Tuomet apšiltintos bažnyčios sienos, kurios ganėtinai plonos, statytos iš pusiau perpjautų rąstų, sutvarkyti langai, pakeistas ir stogas. Pastarasis buvo toks surūdijęs, kad lopyti nebebuvo įmanoma. Statybininkai, nuimdami seną dangą, aptiko kaltinių vinių, kokias gamindavo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje su Čikagos lietuvių pagalba Raguvos bažnyčia įsigijo tris naujus bronzinius varpus. G. Kartano nuotr.
Varpinę tvarkyti apsiėmusiam Algimantui Janučiui dirbti prie tokių pastatų – ne naujiena. Patyręs fasadų specialistas trejus metus darbavosi Ispanijoje rekonstruojant daugiaaukščius senolius, nemažai dirbęs Kauno senamiestyje, Valdovų rūmuose.
„Teko labai daug dirbti su senoviniais fasadais. Man patinka tokius pastatus tvarkyti. Žinau, kaip paruošti, kaip nuvalyti“, – sako meistras.
Raguvos parapija A. Janučiui irgi nėra svetima – lanko šią bažnyčią, pažįstamas su klebonu.
Pasak meistro, Raguvoje dažomas varpinės stogas, tvarkomos sienos. Nuvalius pastarųjų dangą atsivėrė daug kiaurymių.
A. Janučio pastebėjimu, daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis pastatas kažkada sovietmečiu buvo nemokšiškai sutvarkytas – pridaryta daug broko, kurį dabar ištaisyti praktiškai neįmanoma – nebeliko dalies autentikos.
„Darė neišmanę šių darbų. Labai gražus kažkada buvęs pastatas, bet prikišo rankas ir sugadino“, – apgailestauja meistras.
Rekonstruojamoje Raguvos varpinėje kaba du varpai. Dar vienas paslaptingai dingo Antrojo pasaulinio karo metais. G. Kartano nuotr.
Raguvos istorijos tyrinėtojas Petras Šileika pasakoja, kad varpinė statyta 1883 metais. Anais laikais tokio darbo ėmęsis iš Pandėlio atkeltas jaunas kunigas Andrius Dulskis. Jis vietoje senosios, buvusios ant keturių stulpų varpinės savo ir parapijiečių lėšomis pastatė iki šių dienų išlikusį pastatą.
P. Šileikos teigimu, projekte buvo numatyta statyti keturių aukštų varpinę, tačiau dabar tegalima tik spėlioti, dėl kokių priežasčių ji iškilo trijų aukštų.
Istorijos entuziasto turimuose vyskupo vizitacijos 1898 metų dokumentų kopijose minima, kad varpinė – mūrinė. Išvardintas ir trijų varpų svoris. Taip pat minima, kad prie durų kabėjęs ir ketvirtas, nedidelis varpelis.
P. Šileika pasakoja, kad dabartinis varpinės stogas supaprastintas – XX amžiaus pradžioje, kaip liudija išlikusi nuotrauka, jis buvo įspūdingesnis.
Smailę puošė gražūs pusapvaliai langeliai.
Jo teigimu, traukiantis Antrojo pasaulinio karo frontui, miestelyje buvo įrengta sovietų karo ligoninė. Traukdamiesi vokiečiai dar kelias dienas atskrisdavo bombarduoti sovietų. Pasak P. Šileikos, viena bomba nukrito klebonijos kieme, kita kažkur netoliese. Tad nukentėjo bažnyčia, greičiausiai buvo pakenkta ir varpinės stogui. Po karo jis perdengtas ir supaprastintas.
P. Šileikos žiniomis, kunigas Antanas Petrauskas, čia tarnavęs nuo 1963 iki 1987-ųjų, varpinę buvo kapitališkai sutvarkęs. Greičiausiai tai buvo paskutinis toks didelis jos remontas iki šių dienų.
Daugiau nei šimtmetį skaičiuojanti varpinė sovietmečiu buvo nemokšiškai sutvarkytas: pridaryta daug broko, kurį dabar meistrams ištaisyti praktiškai neįmanoma – sunaikinta dalis autentikos. G. Kartano nuotr.
Raguvos bažnyčia XX amžiuje net du kartus prarado savo varpus.
P. Šileika pasakoja, kad Pirmojo pasaulinio karo metais juos išsivežė besitraukdami rusai. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje su Čikagos lietuvių pagalba įsigyti trys nauji bronziniai varpai.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiams šių varpų metalas būtų labai pravertęs sprogmenims gaminti, tačiau gyventojai du mažesnius varpus paslėpė.
„O didžiojo varpo nesugebėjo iškelti nė okupantai“, – pasakoja P. Šileika.
Jis pats dar vaikas būdamas su dėde buvo įlipęs į varpinę.
„Neįsivaizduoju, kaip į varpinę žmonės sugebėjo įkelti tokį svorį. Vien eiti laiptais sunku, o čia dar tokį svorį kelti“, – protėvių sugebėjimais stebisi istorijos tyrinėtojas.
Pasak P. Šileikos, didysis varpas turi Šv. Povilo vardą, kitas – Šv. Teklės, o štai Šv. Jonas iki šių dienų nerastas.
Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad varpas buvo sudaužytas, tačiau P. Šileika tuo netiki.
Jo dėdė 40 metų dirbo zakristijonu. Jis bendravo su savo pirmtaku, ankstesniu zakristijonu, o šis pasakojęs, kad parapijiečiai varpus užkasė.
Miestelyje vykstant įvairiems žemės kasimo darbams, P. Šileikos dėdė vis dairydavęsis, ar kur nors neišvys ir varpo, tačiau, kur jis paslėptas, kol kas tik spėliojama.
Šv. Teklės varpas išties surastas, tačiau kokiomis aplinkybėmis ir kada, tyrinėtojas sako tiksliai nežinantis.
Jis svarsto, kad būtų įdomu dingusio Šv. Jono varpo paieškoti pasitelkus šiuolaikines technologijas – tikrinant pagal dėdės pasakojimus tikėtinas jo paslėpimo vietas. Tačiau tokiam darbui reikia pinigų.
