H. Ibsenas „Heda Gabler“ (rež. Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis), 1972 m. Dalia Melėnaitė – Heda, Alfredas Dukšta – Jorgenas Tesmanas. Kazimiero VITKAUS nuotr. PAVB FKV-138-8-1

Pašėlusi vidinė jėga – scenai ir gyvenimui

Kaip būtų gerai, kad kas nors imtų ir suorganizuotų renginį, pavadintą „Dalios Melėnaitės pamokos“.

Ir kad į tą renginį suplūstų šimtai panevėžiečių – jaunų ir pagyvenusių, meno mylėtojų ir toli nuo to esančių, mačiusiųjų aktorę D. Melėnaitę scenoje ir net negirdėjusių apie ją.

Būtų puikus renginys – tikra šventė.

Aktorė Dalia Melėnaitė. 1974 m. Kazimiero VITKAUS nuotr. PAVB FKV-401-10-4

Teatro ir kino aktorė, keturis dešimtmečius vaidinusi Panevėžio dramos teatro scenoje D. Melėnaitė turėtų ką papasakoti. Tai, ką aktorė žino ir supranta apie gyvenimą, jo esmę, apie meno paskirtį jame, būtų naudinga išgirsti ir suvokti kiekvienam.

Bėda ta, kad tokio renginio nebus.

„Kalbėjimą apie save laikau apgailėtinu“, – iš karto nukerta aktorė.

Ir jokių paskaitų skaityti ji neis.

Ir per savo gimimo dieną greičiausiai taip pat norės likti nuošalyje – be išskirtinio dėmesio jos asmenybei.

Ne rodo, o mąsto

Ta diena jau visai čia pat. Kovo 22-ąją aktorei D. Melėnaitei sukaks aštuoniasdešimt. Nors trečdalį iš tų metų teatre jau nebedirba, mačiusieji jos sukurtus vaidmenis nepamiršta jų iki šiol.

Kai kas net dabar, žiūrėdamas spektaklį su ryškiu moters personažu, svarsto: o jeigu čia būtų Melėnaitė? Ką tada matytume?

Tačiau Juozo Miltinio mokinė primena: teatras ne rodo, o mąsto.

Toks buvo jos mokytojo credo, toks yra ir jos pačios.

Teatras – gyvenimo žaidimas.

D. Melėnaitė

Miltiniško teatro ir jo aktorių misija buvo švietėjiška – ugdyti tikrus jausmus, pajusti kančios patirtį, mokytis, suprasti, išgyventi. Ne išorės, ne pramogos, o gilios vidinės psichologijos teatre.

Tam, kaip sako D. Melėnaitė, reikėjo pašėlusios vidinės jėgos. Ir ji buvo.

Kaip yra ir iki šiol. Metai aktorės neįvarė į kampą, jos gyvenimas – tarp gamtos ir knygų – aktyvus, įdomus ir prasmingas.

„Maloniai stebiuosi, kad dar gyvenu“, – apie artėjančią sukaktį sako aktorė.

J. Grušas „Pražūtingas apsvaigimas“ (rež. Vaclovas Blėdis), 1967 m. Dalia Melėnaitė – Beatričė (Beta), Romualdas Urvinis – Lukas. Kazimiero VITKAUS nuotr. PAVB FKV-187-15-12

Pamiršdavo save

D. Melėnaitės biografija neišrašyta įspūdingais įvykiais, stebinančiais nutikimais. Viskas joje paprasta ir aišku.

Gimusi 1942-aisiais, ji nuo 1959 metų pradėjo lankyti Panevėžio dramos teatre J. Miltinio įsteigtą vaidybos studiją ir nuo tada iki 1998-ųjų vaidino šiame teatre.

Per tą laiką sukurta daugiau kaip 80 pačių įvairiausių vaidmenų: herojinių, charakterinių, komiškų, groteskiškų. D. Melėnaitės vaidybą kritikai vertino kaip emocingą, ekspresyvią, temperamentingą.

O žiūrovams ji niekada neatrodė vaidinanti – scenoje D. Melėnaitė gyveno, tiesiog buvo čia ir dabar kito žmogaus kailyje.

Ir ji pati prisipažįsta, jog buvo ne vienas spektaklis, kurių metu „pamiršdavau, kad aš esu aš“.

Kas matė, tikrai atsimena D. Melėnaitės sukurtą Beatričę Juozo Grušo pjesėje „Pražūtingas apsvaigimas“ (1967), Hedą Henriko Ibseno dramoje „Heda Gabler“ (1972), Alisą Augusto Strindbergo pjesėje „Mirties šokis“ (1973), Olgą Antono Čechovo pjesėje „Trys seserys“ (1985) ir kt.

H. Ibsenas „Heda Gabler“ (rež. Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis), 1972 m. Dalia Melėnaitė – Heda, Rudolfas Jansonas – Asesorius Brakas. Kazimiero VITKAUS nuotr. PAVB FKV-138-7-2

Suvaidinta ir keletas vaidmenų lietuviškame kine.

O paties pirmo susidūrimo su kinu aktorė iki šiol nepamiršo.

Tiesa, pirmas bandymas nebuvo sėkmingas. Iš gausaus pretendenčių būrio vadinti Vytauto Žalakevičiaus kino filme „Adomas nori būti žmogumi“ buvo atrinkta kita – labiau personažą išvaizda atitinkanti, geltonplaukė ilgakasė. O Dalia, nors atrankoje puikiai pasirodė, buvo smulkutė, tamsaus gymio, ne tokia, kokią heroję matė filmo kūrėjai.

D. Melėnaitei tuomet buvo šešiolika ir į atranką ją nuvežė pats J. Miltinis su Vaclovu Blėdžiu – jos tėvų draugai.

Teatralai, dažnai svečiuodamiesi pas Melėnus, matyt, iš karto jų dukrelėje įžvelgė talentą. Tiesiog primygtinai skatino ją sukti tuo keliu.

J. Grušas „Adomo Brunzos paslaptis“ (rež. Vaclovas Blėdis), 1966 m. Dalia Melėnaitė – Ksavera, Bronius Babkauskas – Adomas Brunza. Kazimiero VITKAUS nuotr. PAVB FKV-182-11-2

Svajonėse – miškininkė

„Nesiveržiau į sceną, nesiruošiau tapti aktore. Svajojau būti miškininke arba studijuoti anglų kalbą“, – prisimena aktorė.

Tik tas teatras, tarsi iš aukščiau numatytas, vis artėjo. D. Melėnaitės mama dirbo teatre, buvo režisieriaus asistentė ir nuolat sulaukdavo J. Miltinio klausimų, kada pagaliau Dalia nustos žaisti su lėlėmis ir ateis į teatrą.

Ir ta diena vis dėlto atėjo – septyniolikmetė tapo studijos mokine ir aktore. O įžengusi į tą kelią, jau ėjo juo iki pat pensijos.

1998 metų gegužės 16 dieną suvaidinusi tetą Rozaliją spektaklyje pagal Vlado Dautarto novelių romaną „Senojo gluosnio pasakojimai“, visiems netikėtai atsisveikino su teatru ir tapo tiesiog pensininke.

„Mano yra tvirta nuostata – iš teatro reikia išeiti laiku. Man tai yra pasakę mama ir J. Miltinis“, – yra prisipažinusi D. Melėnaitė.

Gamtos vaikas

Atsisveikino, kaip ji įpratusi, tyliai, be jokio perdėto dėmesio, iškilmių, palydėtuvių, kalbų.

„Po spektaklio tyliai apėjau sceną, susirinkau daiktus ir išėjau“, – prisimena D. Melėnaitė.

Ir pačiai sau, ir J. Miltiniui, ir net savo mamai buvo davusi pažadą – scenoje nenusenti, išeiti laiku.

„Geriau nusensiu paupy“, – juokiasi aktorė.

Ir čia ne šiaip pasakymas. Jos dienos pradedamos rytiniu pasivaikščiojimu gamtoje. Kultūros ir poilsio parke, prie Nevėžio upės, lankose D. Melėnaitė vaikštinėja kiekvieną dieną.

„Iki nugriuvimo esu gamtos vaikas“, – sako ji, kiekvieną parko takelį, augalą žinanti, aplinką stebinti ir net kiekvieno skruzdėlyno gyvenimo ritmus fiksuojanti.

Ir dažnai pasvarsto, jog jeigu būtų duotas pasirinkimas viską pradėti iš naujo, kažin ar vėl rinktųsi teatrą.

„Teatras – gyvenimo žaidimas“, – sako aktorė.

Anot jos, teatras, suteikęs pilnatvę, jai buvo svarbus. Bet gamta su savo stebuklais – svarbi ne mažiau.

Didelę reikšmę D. Melėnaitės gyvenime turi knygos. Nuo mažens tėvo – erudito Mato Melėno – buvo skatinama skaityti ir atrado literatūroje didžiulius turtus.

„Tėvas primygtinai prusino, liepdavo skaityti geras, rimtas knygas. Buvo metas, kai tol garsiai reikėjo skaityti K. Donelaičio „Metus“, kol pati perkandau šio kūrinio didybę ir grožį“, – prisimena aktorė.

Po „Mirties šokio“ repeticijų. Apie 1987 m. Iš kairės: Algirdas Paulavičius, Regina Zdanavičiūtė, Evaldas Breivė, Danutė Vidugirytė, Juozas Miltinis, Jonas Garliauskas, Dalia Melėnaitė, Vaclovas Blėdis. Antano GYLIO nuotr. PAVB FJM-1017-1

Galerija

Gyvenimo pilnatvė

Minint D. Melėnaitės jubiliejų, Juozo Miltinio palikimo studijų centre kovo 23-iąją atidaroma paroda „Teatras – visa gyvenimo pilnatvė. Aktorei Daliai Melėnaitei – 80“.

Atidarymo renginyje dalyvaus D. Melėnaitės kolegos aktoriai, jie tikrai turi ką prisiminti, ką papasakoti.

Rengėjai viliasi, gal ir pati aktorė pastūmės šį kartą į šalį savo nusistatymus, ateis į susitikimą ir nors valandėlę pabus dėmesio centre – tarp savųjų.