-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio fotografijos galerijoje eksponuojami 26 septyniolikos panevėžiečių darbai.
Kolektyvinėje parodoje fotografai ieško įvairių novatoriškų sprendimų, įkvėpimo ugnies, renkasi mažiau atpažįstamus motyvus – taip išnyksta ir tariamos nubrėžtos ribos, kurios reikalingos vien tam, kad sužinotum, kiek toli jos gali būti peržengtos.
Pasak vieno iš parodos kuratorių, Fotografijos galerijos vedėjo Sigito Laurinavičiaus, eksponuojamuose darbuose vyksta savotiškas galynėjimasis tarp tvarkos ir energijos ją pažeisti, tačiau nėra jokio konflikto, chuliganizmo.
„Noras perlipti ribas yra būtinas, nes antraip prasideda begalybės kartojimas. Tokiu atveju menininkai tampa tiesiog atlikėjai, o ne kūrėjai“, – atidaryme svarstė galerijos vadovas.
„Portretas be veido“ kviečia žiūrovus ne tik susipažinti su skirtingų autorių darbais, bet ir dar kartą pasigilinti į portretinio žanro subtilybes.
Portretas – vienas iš seniausių ir visai pagrįstai laikomas vienu sudėtingiausių vaizduojamojo meno žanrų. Jame glaudžiai susipina ne tik portretuojamųjų išorinės ar vidinės savybės, laikmečio žymės, bet taip pat ir autoriaus sumanymas, jo individualus santykis su modeliu.
Portretai paplito dar senovės Egipte, o portretas, kokį suprantame dabar, susiformavo jau Renesanso epochoje. Ilgainiui keitėsi ne tik kūrybos technologijos, bet taip pat pakito ir šio žanro reikšmingumas.
Fotografija taip pat svariai prisidėjo prie portretinio žanro raidos – atsirado įvairių buitinio portreto formų, reportažinis, glamūrinis portretas. Masiniu reiškiniu tapo ir asmenukės – neatpažįstamai pakeitusios autoportreto sampratą ir praktiškai suformavusias savotišką jo atmainą.
Pagrindinė portreto funkcija – atvaizduoti ir įamžinti tam tikrą žmogų ar jų grupę. Kitaip tariant, tai – pasakojimas apie asmenį ir čia kitų alternatyvų nėra.
„Portretas be veido“ jau savaime sufleruoja fotografų pastangas eiti sudėtingesniu – psichologinio portreto keliu. Ir nors darbuose aiškus fizinis veidas nėra užfiksuotas, vyrauja aiškios nuorodos vaizduotei.
„Šiandieniniame informacijos sraute vis mažiau laiko belieka detalėms, vis sunkiau sekasi sutelkti dėmesį į individualius asmens charakterio bruožus, tad nieko nuostabaus, kad neretai žanro ribos vos juntamos arba jų nebelieka iš viso, o portretai ima panėšėti į įvairias siužetines kompozicijas“, – sakė S. Laurinavičius.
Anot jo, parodoje galima pamėginti įžvelgti ir tam tikras laikmečiui būdingas tendencijas arba pašmaikštauti, jog darbų autoriai, kurdami konkrečių asmenų portretus, nesąmoningai perteikė ir apibendrintą šiuolaikinės visuomenės portretą – iš dalies nuasmenintą, kai kada manieringą, bet neabejotinai tikrą ir paveikų.
Intriguojamą parodą „Portretas be veido“ pristačiusi Panevėžio fotografų draugija susikūrė prieš aštuonerius metus ir šiuo metu vienija 72 fotografus. Jos nariai yra tiek įvairių sričių fotografijos mėgėjai, tiek ir pripažinimą pelnę fotomenininkai.
Paroda Fotografijos galerijoje veiks iki vasario 23 dienos.
