-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Parodos atidaryme dalyvavo Esperantininkų sąjungos pirmininkas Povilas Jegorovas, Lenkijos Respublikos ambasados pirmasis patarėjas Pavel Kutka, vyskupas emeritas Jo Ekscelencija Jonas Kauneckas, grupė panevėžiečių esperanto kalbos mylėtojų, Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos delegacija, kiti svečiai.
Pirmoji esperanto kalbos draugija Panevėžyje įregistruota 1927 metais. Tačiau Antrasis pasaulinis karas prislopino jos veiklą, ir naujos jėgos draugija įgavo tik 1956 metais, mieste apsigyvenus inteligentiškam esperanto kalbos puoselėtojui Juozui Kazlauskui. Jis subūrė turinčius bendrą pomėgį aktyvius ir smalsius žmones, kurie vėliau ir sudarė įkurto klubo branduolį. Panevėžyje esperanto idėjas aktyviai plėtojo Stasys Janauskas, Vladislovas Viršila, Telesforas Lukoševičius, Bonifacas Ruželė, Vida Beinortienė, Česlovas Tručionis, Janina Railienė, Algis Kaspiravičius ir kiti.
Dienraštis „Sekundė“ pasidomėjo ir šiomis dienomis veikiančiu Panevėžio esperantininkų klubu, jo sėkme bei istorija. Klubo atstovė Palmira Lukoševičienė džiaugėsi, jog, palyginti su kitais miestais, klubas yra aktyvus ir gyvybingas. Moteris negalėjo įvardyti tikslaus dabartinių narių skaičiaus, bet tvirtino, jog į susitikimus anksčiau ateidavo arti 15 žmonių. Tiesa, šiuo metu užsiėmimai kurį laiką nevyksta, nariai savo nenorą susitikti motyvuoja laiko stoka.
32 metus dėsčiusi prancūzų kalbą ir net ketvirtį amžiaus paskyrusi esperanto kalbos populiarinimui Panevėžyje, P. Lukoševičienė sako, jog esperanto – lengvas kąsnelis tiems, kam teko mokytis prancūzų kalbos, mat šios dvi kalbos yra artimos viena kitai. Klubo pavadinimas „Revo“, kildinamas iš esperanto kalbos, taip pat turi prancūziškų ištakų, žodis rêve reiškia svajonę. Susidomėjusiuosius šia visame pasaulyje suprantama kalba ponia Palmira kviečia prisijungti prie klubo – pradžioje lankomi kursai, po jų reikia išlaikyti egzaminus ir tuomet oficialiai tampama nariu.
Po šios parodos, skirtos esperanto kalbos grando mirimo metinėms paminėti, tikėtinas ir didesnis naujai susidomėjusiųjų universaliąja kalba augimas. P. Lukoševičienės teigimu, šios kalbos populiarumas kintantis. Kaip vieną iš smukusio esperanto kalbos populiarumo priežasčių moteris įvardija anglų kalbos įsigalėjimą ir laisvą žmonių judėjimą Europos šalyse, kuomet antra tarptautinė kalba tapo paprasčiausiai nebereikalinga. „Prieš Sąjūdį esperanto populiarumas buvo didelis, vėliau dar kelerius metus kalba išliko gana patraukli, tačiau prasidėjus anglų kalbos vartojimo įvairiose srityse bumui akimirksniu tapo nebeįdomi“, – prisiminė pašnekovė. Laimė, tokia ji tapo ne visiems. „Kai išvažiuoju į pasaulinius kongresus, matau, jog esperanto kalba nėra mirusi. Man taip gera ja kalbėtis su viso pasaulio žmonėmis: kinais, afrikiečiais, amerikiečiais“, – prisipažino moteris.
Per vieną panašų susitikimą Vilniuje Palmirai gimė išganinga mintis. Ji prisiminė patį pirmąjį šios parodos atidarymą sostinėje, kuriame ir pati dalyvavo. Matydama teigiamą susirinkusiųjų reakciją, moteris pagalvojo, jog būtų šaunu esperanto istoriją atvežti ir į Aukštaitiją. Šiai svajonei buvo netrukus lemta išsipildyti ir pritariant Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkui Povilui Jegorovui nutarta, jog ekspozicija kovo 13 dieną pasieks ir Panevėžį.
Genialaus lingvistinio XIX a. išradimo kūrėjas Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė 1859 metais gruodžio 15 dieną Balstogėje, dabartinėje Lenkijos teritorijoje, tuo metu priklausiusioje Rusijai. Nuo pat mažų dienų buvęs smalsus ir mylintis kalbą, turėdamas vos 10 metų parašė pjesę „Babelio bokštas, arba Balstogės tragedija“. Vaiką akivaizdžiai jaudino tuometinė situacija dėl įvairių pasaulio kalbų gausos, tad jis gyveno nuolat persekiojamas minties sukurti universalią kalbą, galinčią išspręsti problemas, kylančias įvairiatautėje aplinkoje.
Vis dar jausdamas aistrą kalbai, L. Zamenhofas pasirinko akių gydytojo specialybę. Būtent dėl šios priežasties jis atsidūrė Lietuvoje, Veisiejuose – atliko gydytojo praktiką. Čia jis ėmė aktyviai rinkti medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui. 1887 metais dėl pažinties su savo būsima žmona, iš Kauno kilusia Klara Zilbernik jam pavyko išleisti surinktą vadovėlį – jo leidimą finansavo Klaros tėvas. Ilgą laiką L. Zamenhofas pasirašinėdavo pseudonimu „Doktoro Esperanto“, kitaip tariant, „daktaras, turintis viltį“. Ilgainiui šie žodžiai tapo netrukus pasisekimo sulaukusios kalbos pavadinimu. O pats L. Zamenhofas, pasiekęs savo tikslą, atsisakė visų autorystės teisių, nes troško, jog kalba gyvuotų, tobulėtų ir priklausytų visiems.
Žymiausiu naujosios kalbos sekėju ir puoselėtoju buvo dvasininkas, visuomenės veikėjas, rašytojas, poetas, publicistas, profesorius Adomas Jakštas – Aleksandras Dambrauskas. 1888 –1889 metais A. Jakštas gyveno Panevėžyje, dėstė tikybą dabartinėje J. Balčikonio gimnazijoje ir susirašinėjo su L. Zamenhofu. 1890 m. A. Jakštas išleido Lietuvoje pirmąją knygelę „Mokintuvė terptautiškos kalbos D-ro Esperanto“. Įvairiose mokslo srityse pasižymėjusio bei aktyvaus visuomenininko A. Jakšto vardu pavadinta šalia Nevėžio upės einanti gatvė.
1918 metais, istoriniame name Kaune įsikūrė Lietuvos esperantininkų sąjunga. Jos kūrėju ir pirmuoju vadovu tapo ne kas kitas, o A. Jakštas. Okupacijos metu sąjungos veikla buvo uždrausta. Tačiau prasidėjus atgimimui, sąjunga atkurta Kaune viena iš pirmųjų ir per beveik tris dešimtmečius tapo viena rezultatyviausiai veikiančių organizacijų Lietuvoje. 1991 metais buvo atkurtas 1918–1940 metais leistas žurnalas esperanto kalba „Litova stelo“, platinamas 50-yje pasaulio šalių.
Pasak Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininko P. Jegorovo, sąjunga aktyviai dirba su stambiausiais šalies leidėjais. Per dešimtmetį (2000–2010 m.) buvo išleista per 100 mokymo vadovėlių esperanto ir lietuvių kalbomis, knygų esperantininkų veiklos istorijos, tarptautinės kalbos problematikos klausimais, taip pat – grožinės literatūros kūrinių, leidinių apie Lietuvą. Sąjunga turi per dešimt tūkstančių knygų esperanto kalba biblioteką, susirinkimams bei kursams skirtas patalpas.
