-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio širdyje, Laisvės aikštėje veikiančioje Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ paroda atidaryta, bet likimas nusprendė, kad pats autorius jos nebeaplankys.
Menininkas balandžio pradžioje išlydėtas į amžinybę.
„Dar pernai suplanuota paroda turėjo būti linksma“, – sako LDS Panevėžio skyriaus vadovas Tomas Rudokas.
Anot jo, karikatūrų parodų Lietuvoje surengiama labai retai, o šioje Panevėžio galerijoje per pastarąsias dvi dešimtis metų tokio žanro kūriniai eksponuojami pirmą kartą.
„Anksčiau, kai spaudos leidinių būdavo daug, karikatūrų meistrai darbo turėjo. Karikatūristus labiau žinodavome iš jų piešinių laikraščiuose ir žurnaluose. Bet su laiku keičiantis žiniasklaidai ir karikatūrų poreikis sumažėjo“, – svarsto T. Rudokas.
Karikatūrų parodų Lietuvoje surengiama labai retai, o šioje „Galerijoje XX“ per dvi dešimtis metų tokio žanro kūriniai eksponuojami pirmą kartą. P. Židonio nuotr.
K. Vaičiulis buvo LDS Panevėžio skyriaus narys, tapytojas, respublikinio lygio karikatūristas.
Visgi kad jo palikimas – tokia gausybė karikatūrų, ir pačiam T. Rudokui buvo atradimas.
Karikatūromis K. Vaičiulis susidomėjo dar paauglystėje.
Kaip pats „Sekundei“ yra pasakojęs, dažnai su nekantrumu laukdavo pasirodant naujų laikraščių ar žurnalų, kad gautų progą pasijuokti.
Ilgainiui ir pats pradėjo piešti karikatūras.
K. Vaičiulio kolekcijoje – keli tūkstančiai įvairiausių jo pieštų karikatūrų.
Talentas piešti uždirbo jam ir pirmuosius pinigus.
K. Vaičiulio gimtasis miestas – Šiauliai, tad dar būdamas paauglys įsidarbino saldainių fabrike „Rūta“. Jam buvo patikėta kelis kartus per mėnesį nupiešti sienlaikraštį.
Už tokį darbą tuomet gaudavo rublį. Vaikui tai buvo dideli pinigai – už rublį galėjai nusipirkti dešimt porcijų ledų, o ir kišenės buvo pilnos saldainių.
„Kartą nupiešiau visiems matomoje vietoje karikatūrą, kuri vaizduoja į darbą ateinančius girtuoklius. Vyrai ne juokais įsižeidė ir nusprendė dailininką pamokyti. Bet kai pamatė, kad to dailininko kuodas vos kyšo iš po stalo, iš širdies pasijuokė, paglostė man galvą, prikišo pilnas kišenes saldainių ir išėjo. Ausų netampė, kaip buvo pasiryžę“, – juokėsi „Sekundės“ prieš porą metų kalbintas karikatūristas.
K. Vaičiulis neslėpė apmaudo, kad jau trisdešimt metų karikatūros žanro nebėra.
Jo studijų laikais tokie populiarūs žurnalai kaip „Nemunas“, „Literatūra ir menas“ bei kiti paskutinį puslapį skirdavo būtent karikatūrai. Už vieną tokį puslapį karikatūristas gaudavo 75 rublius – beveik mėnesio kai kurių atlyginimą.
K. Vaičiulis juokdamasis pasakojo buvęs vienas turtingiausių studentų: nuo studijų laisvu laiku piešdavo karikatūras laikraščiams ir žurnalams, taip pat kino teatro reklamas. O vasaromis, kaip pats sakė, „chaltūrindavo“.
„Per vasarą važinėdavome po kaimus ir keldavome komunizmo šviesų rytojų. Buvome tokie trys muškietininkai: aš piešdavau leninus, gyvulius ir melžėjas, kitas kolega buvo geras šriftininkas, tad jam teko tekstus rašyti, o trečiasis gruntuodavo mums didžiules plokštes. Buvau turtingas studentas, todėl kai atvažiavau dirbti į J. Miltinio dramos teatrą ir gavau pirmąją algą, kone apsiverkiau“, – „Sekundei“ kalbėjo K. Vaičiulis.
K. Vaičiulio karikatūrų paroda „Galerijoje XX“. P. Židonio nuotr.
Įstojęs mokytis į Vilniaus dailės instituto Kauno fakultetą, K. Vaičiulis planavo baigęs mokslus grįžti dirbti į gimtuosius Šiaulius.
Visgi likimas jam turėjo kitą planą.
Taip sutapo, kad į institutą, dabartinę Vilniaus dailės akademiją, atvyko J. Miltinis – ieškoti dailininko, mat jau keleri metai Panevėžio teatras vertėsi be jo.
Maestro pasikvietė K. Vaičiulį į Panevėžį.
Nors amžininkai yra pasakoję, kad su J. Miltiniu nebuvo lengva dirbti, tačiau jaunasis dailininkas su juo nesunkiai rado bendrą kalbą.
Pirmuosius dvejus metus Panevėžyje K. Vaičiulis su J. Miltiniu ir Vaclovu Blėdžiu kartu sėsdavo ir prie Kūčių stalo.
„Tiesa, kartą buvome stipriai susipykę. Pamenu, vyko spektaklio kostiumų apžiūra, J. Miltinis pradėjo replikuoti. Aš pasakiau, kad jeigu scenoje bus kas nors ne taip, uždanga nepakils. Tuokart repeticija buvo baigta, bet po poros valandų atėjęs V. Blėdis pakvietė mane į J. Miltinio kabinetą. Atsirado ant stalo vyno butelis ir susitaikėme“, – interviu „Sekundei“ yra pasakojęs dailininkas.
Jau po daug metų, J. Miltiniui išėjus iš teatro, K. Vaičiulis su režisieriumi Juliumi Dautartu vis dažniau ėmė galvoti apie savo teatrą.
Galop abu įkūrė nepriklausomybės kūdikį – „Meno“ teatrą.
Jame K. Vaičiulis 1991–2004 m. darbavosi vyriausiuoju dailininku, vėliau buvo išrinktas to paties teatro direktoriumi ir vadovavo iki 2019 m.
Paskutinį kartą „Sekundei“ interviu davęs, kai Lietuva ir pasaulis išgyveno pandemiją, K. Vaičiulis, kaip jam būdavo įprasta, optimistiškai žvelgė į ateitį.
„Robinzonas Kruzas net trejus metus prabuvo vienas karantine ir nieko neatsitiko. Išgyvensime šį laiką ir mes. Dabar galime pasimėgauti tais dalykais, kam vis pritrūkdavo laiko. Bent jau aš dabar labai daug skaitau ir tapau“, – tuomet kalbėjo menininkas.
K. Vaičiulis juokavo jau galintis mėgautis visais senjorų gyvenimo privalumais, tačiau pasiilgęs kūrybinio šurmulio ir teatro pulso iš vidaus. Juk teatrui šis menininkas atidavė daugiau nei pusę savo amžiaus, kone 45-erius metus.
K. Vaičiulio pieštų karikatūrų parodą „Galerijoje XX“ galima nemokamai apžiūrėti iki gegužės 30 dienos.
