Panevėžys kėlėsi laisvei

Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą Sąjūdžio 30-mečiui paminėti. Jame apžvelgiami svarbiausi 1988–1990 m. pradžioje Panevėžyje vykę visuomeninio politinio gyvenimo procesai, neatsiejant jų nuo vientiso Lietuvos tautinio išsivadavimo judėjimo.

Tuomet susikūręs opozicinis valdančiajai komunistų partijai judėjimas į istoriją įėjo „dainuojančios revoliucijos“ vardu. Įvykiai pateikiami chronologine tvarka, panaudoti duomenys iš Panevėžio apskrities archyvo, tuometinės spaudos, įvykių liudytojų prisiminimų, pavienių Sąjūdžio Panevėžio miesto Tarybos dokumentų.

Faktų ir jų interpretacijos santykį atspindės įvykių dalyvių ir stebėtojų prisiminimai, kurie yra rašomi ir bus paskelbti ateityje. Šiame, jau trečiame, ciklo straipsnyje aptariami 1988-ųjų rugpjūčio–rugsėjo įvykiai: komunistų partijos bei sovietinio saugumo požiūris į šalyje bręstančius įvykius, pirmasis Panevėžio sąjūdininkų spausdintas žodis bei jų suorganizuotas tūkstantinis mitingas.

KP ir saugumo požiūris į Sąjūdį

1988-ųjų rugsėjį komunistų partijos vadovybė palankiai atsiliepė apie Sąjūdžio iniciatyvas, pareikšdama, kad bus pritarta visiems Sąjūdžio žygiams, kuriais siekiama plėtoti persitvarkymą, stiprinti socializmą, toliau demokratizuoti visuomenę, spartinti jos ekonominį ir socialinį vystymąsi, stiprinti tautų draugystę, užtikrinti Tarybų Lietuvos klestėjimą „broliškų TSRS tautų šeimoje“.

Sovietinio saugumo pozicijos būta griežtesnės. Tų metų rugpjūčio 20-ąją vidaus reikalų ministras S. Lisauskas išleido įsaką apie „papildomas priemones likviduojant ir apsaugojant viešąją tvarką nuo grupinių pažeidimų“. Įsakoma Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose sudaryti jėgos dalinius iš vidaus pulkų, aukštųjų karinių mokyklų, kurie veiktų ypatingomis aplinkybėmis. Tam sudaryta operatyvinė grupė iš aukštų milicininkų, vadovaujama VRM viceministro V. Žemgulio. Įsakymui vykdyti iš Maskvos, Minsko, Kijevo, Mogiliovo vidaus dalinių lėktuvais ir mašinoms į Vilnių atgabenta 8,5 tūkst. kariškių, 5 tūkst. guminių lazdų (vadinamųjų bananų), 12 tankečių (BTR), 66 automobiliai, 7 tūkst. plieninių šalmų, 1 tūkst. skydų, 5 tūkst racijų, dujų „Čeriomucha“ ir kt.

Sąjūdininkai veikia

1988–1989 m. per Lietuvą vilnijo mitingų, piketų, įvairių akcijų banga. Vyravusį privalomą dalyvavimą visuomeniniame politiniame gyvenime pakeitė savanoriškas. Masiniai mitingai aktualiems klausimams svarstyti tapo bene ryškiausia politinio dalyvavimo forma. Nacionalinio išsivadavimo banga pasireiškė tokia jėga, kad ji tuo metu pranoko net ekonominius interesus.

Panevėžiečiai masiškai palaikė Sąjūdžio organizuojamas iniciatyvas: rugpjūčio 23-iąją dalyvavo Vilniuje Vingio parke organizuotame protesto mitinge (150 tūkst. žmonių) minint Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo 49-ąsias metines; rugsėjo 3-iąją panevėžiečiai susirinko į simbolinę Baltijos jūros apkabinimo akciją, protestavo dėl oficialiojoje spaudoje tendencingai pateikiamos informacijos apie politinius įvykius Lietuvoje; su didžiuliu susidomėjimu sutiko rugsėjo 16-ąją išleistą pirmąjį LPS informacinio biuletenio „Atgimimas“ numerį; rugsėjo 17 d. dalyvavo pikete prie Ignalinos AE; rugsėjo 19-ąją stebėjo pirmąkart respublikinėje televizijoje pasirodžiusią Sąjūdžio laidą.

1988-ųjų rugsėjį Panevėžyje, Senvagėje, įvyko masinis labdaros renginys O. Maksimaitienės knygai apie Panevėžio istoriją paremti. Panevėžio grupės Sąjūdžiui remti narių sąraše buvo šios pavardės: Faustas Keršys (KPI Panevėžio fakultetas), Gintas Diržys („Komprojektas“), Vida Liegytė (rajono centrinė biblioteka), Eugenijus Žvykas (Paukštininkystės bandymų stotis), Elena Mezginaitė („Tėvynės“ redakcija), Edvardas Vaičius (darbovietė nenurodyta), Gintaras Kerbedis (Kultūros ir poilsio parkas), Petras Kondratėnas (Prekybos valdyba), Julius Beinortas („Ekranas“), Vitalija Kopūstienė (LUST1 Panevėžio fakultetas), Algirdas Paulavičius (Panevėžio dramos teatras), Vita Kuzminskienė (LKS T-R bazė), Donatas Baltrūnas (pedagoginė mokykla), Rimantas Skuodis (dailininkas), Saulius Sniežka (koop. „Lyvis“), Virmantas Velikonis (Ramygalos kolūkis), Jonas Slyvauskas (Respublikinė ligoninė), Egidijus Jarašiūnas („Juridinė konsultacija“), Jerutė Vaičekauskienė (Knygų bičiulių draugija), Gintaras Šileikis (Rajono kultūros namai), Vaclovas Skavronskas (Tuberkuliozės dispanceris), Arnoldas Simėnas (2 vidurinė m-kla), Algimantas Banza (Kūdikių namai), Jonas Liaučius („Juridinė konsultacija“), Liuda Jonušienė (Linda) (darbovietė nenurodyta), Rimantas Lukoševičius (darbovietė nenurodyta), Elena Arlickienė (darbovietė nenurodyta).

Pirmasis sąjūdininkų spausdintas žodis

Nors oficialiame Panevėžio laikraštyje „Panevėžio tiesa“ retkarčiais pasirodydavo žinutės apie susikūrusio Sąjūdžio veiklą, sąjūdininkai ėmė leisti atskirą leidinį „Sąjūdžio žodis“ (nuo 1988 m. gruodžio 30 d.– „Laisvas žodis“)

Pirmasis šio leidinio numeris išėjo 1988-ųjų rugpjūčio 29-ąją. Leidinyje rašoma apie LPS Panevėžio iniciatyvinės grupės pasitarimą su miesto vadovais, kuriame pasikeista nuomonėmis apie Sąjūdžio veiklą, išsakyti pageidavimai. Ten pat pateikiama informacija apie ruošiamą mitingą, apie komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti įsteigimą, raginama kurti Sąjūdžio rėmimo grupes. Nurodyti telefonai, adresas laiškams rašyti – abonentinė dėžutė Nr. 110, sąskaitos, į kurią galima pervesti aukas Sąjūdžio veiklai, numeris. Kol grupė nebuvo įteisinta kaip visuomeninė organizacija, sąskaita atidaryta vieno iš jos narių – P. Kondratėno – vardu Taupomojo banko skyriuje. Pirmieji laikraščio numeriai spausdinti rašomąja mašinėle ir padauginti švietimo būdu. Siekdami užkirsti kelią nelegaliai spaudai, milicijos darbuotojai lankėsi daugelyje miesto įstaigų ir tikrino kopijavimo įrangą, perspėdami, kad pašaliniams asmenims ja naudotis negalima. Nepaisant to, nuo 1988-ųjų gruodžio 30 d. laikraštis spausdinamas Panevėžio „Varsos“ spaustuvėje.

Laikraščio redaktoriumi tapo pedagogas Arnoldas Simėnas. Buvo ir kiti laikraščio darbuotojų etatai: du korespondentai (atlyginimas po 18 rublių), fotokorespondentas (75 rub.), mašininkė (75 rub.), sekretorė-laiškų tvarkytoja (60 rub.). Leidinyje spausdinti skaitytojų laiškai, straipsniai apie tautinius simbolius, gimtąją kalbą, informacinės žinutės apie Sąjūdžio veiklą, nemažai kritikos stagnatorių adresu.

O rugsėjo 23-iąją panevėžiečių sąjūdininkų leidžiamame laikraštyje „Sąjūdžio žodis“ išspausdintas LPS Panevėžio iniciatyvinės grupės programos projektas.

Pirmasis mitingas

Pirmąjį Lietuvoje sąjūdininkų mitingą surengė LPS Vilniaus iniciatyvinė grupė 1988 m. birželio 21-ąją aikštėje prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos rūmų.

Sąjūdžio Panevėžio miesto iniciatyvinė grupė panevėžiečius į pirmąjį mitingą pakvietė po keleto mėnesių – rugsėjo 11-ąją. Renginio paskelbtas tikslas – supažindinti visuomenę su Sąjūdžio veikla bei išsiaiškinti miesto vadovų požiūrį į spręstinus klausimus. Mitingą surengti miesto valdžia leido. Jame dalyvavo Panevėžio vadovai, Sąjūdžio Vilniaus bei Panevėžio iniciatyvinių grupių nariai. Į tuomečių sporto rūmų (dabar „Aukštaitijos“ sporto komplekso) stadioną suplaukė apie 30 tūkst. žmonių. Tai buvo neįprasta, tai reiškė didžiulį žmonių aktyvumą ir susidomėjimą. Plaikstėsi tautinės vėliavos, buvo giedamos religinės giesmės, dainuojamos patriotinės dainos. Mitinge kalbėję miesto svečiai ragino panevėžiečius nebūti abejingus, Panevėžio sąjūdininkai supažindino su savo veikla,

kėlė miesto problemas. Renginys tęsėsi tris valandas. Miesto vadovai nespėjo atsakyti į visus panevėžiečių iškeltus klausimus, todėl pažadėjo, kad į juos bus atsakyta miesto laikraštyje.

Mitingo pabaigoje paskelbtoje rezoliucijoje buvo teigiama: „1) Ignalinos atominė elektrinė Lietuvoje pastatyta neteisėtai; 2) miestui nereikalinga ruošiama statyti sovietinė figūrinė kompozicija „Penkmečio kūrėjams“, jai numatytas lėšas panaudoti ekologinėms problemoms spręsti; 3) Panevėžyje tinkamai įamžinti 1863–1864 m. sukilimo atminimą; 4) grąžinti senuosius gatvių pavadinimus; 5) įkurti Panevėžyje įstaigą ekologinei situacijai kontroliuoti; 6–7) gamtą teršiančiuosius – bausti; 8) iškeldinti aviacijos remonto dirbtuves iš Skaistakalnio parko; 9) tinkamai neutralizuoti miesto pramonės atliekas; 10) rasti tinkamą vietą autobusų stoties statybai; 11) atstatyti skulptūrą 1941 m. nužudytiems medikams; 12) pritarti kai kuriems Kauno sąjūdiečių keliamiems reikalavimams“.