-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Karas, pokaris, kolūkiai, melioracija, agitacija ir kitos priežastys ne kartą keitė gegužės šventes ir tradicijas, bet viena gražiausių – giesmių ir bendravimo vakarai, vadinamoji mojava, nepamiršti ir dabar.
Gražiausias metų mėnuo gegužė turi ypatingą, senajame Lietuvos kaime itin mėgtą ir populiarią tradiciją – gegužines pamaldas, mojava vadintas.
Pamaldūs, tikintys žmonės visą gegužę skiria Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbinimui.
Anuomet pamaldos Marijos garbei vykdavo ne tik bažnyčiose, bet ir kiekviename kaime: prie kryžių, koplytėlių, tikinčiųjų namuose.
Temstant, suskambinus varpu ar kitaip davus ženklą, žmonės rinkdavosi į atvirus namus giedoti Marijos litanijos ir giesmių.
Visi melsdavosi kartu, Marijos prašydavo sausais metais lietaus, lietingais – giedros, taip pat ir įvairių kitų malonių.
Populiarūs būdavo tie susibūrimai – juk pamaldoms pasibaigus, ne tik giesmės, bet ir dainos skambėdavo, savaitgaliais ir šokiai vykdavo.
Kokie šilti ir jaukūs būdavo tokie maldų bei bendravimo vakarai!
Kiekviename Lietuvos kaime atsirasdavo namai, kviečiantys ir priimantys kaimynus kartu melstis, giedoti Marijos garbei.
Tuose namuose ar jų kieme, pavėsinėje būdavo įrengiamas altorėlis su Marijos skulptūra ar jos paveikslu. Ir kaip gražiai tas altorėlis būdavo puošiamas – gėlėmis, šakelėmis, girliandomis.
Gegužė žiedų nestokoja – pražysta jie vieni po kitų.
Ir visi tikdavo dabinti – purienos, plukės, lapus išskleidę berželiai, tulpės, alyvos, čia pat ir žvakelės būdavo uždegamos.
Marijos garbei žmonės giedodavo jos litaniją ir būtinai giesmę „Sveika, Marija, Motina Dievo“.
Ta giesmė, kilusi iš Lenkijos, buvo sulietuvinta ir čia prigijo savu pavidalu.
Šioji giesmė ir dabar giedama tik Lenkijoje ir Lietuvoje.
S. EIGIRDIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Šiais laikais tokių gausių pamaldų – kasvakarinių gegužės susibūrimų giedojimui nei kaimuose, nei miesteliuose nebevyksta, bet tradicija nepamiršta.
Kai kuriose Lietuvos vietose gegužinės giesmės prisimenamos ir giedamos didesniame ar mažame bendraminčių būryje.
Vienose tokių pamaldų ir Panevėžio krašte šią gegužę bus galima apsilankyti.
Jos vyks paskutinį mėnesio savaitgalį – gegužės 28 dieną Miežiškių seniūnijos Pavašuokių kaime, Zimnickų vienkiemyje nuo 15 valandos.
Šis populiarus, nuo 1991 metų organizuojamas renginys, nors ir vyksta Pavašuokiuose, vadinamas ne to kaimo vardu.
Šventė vadinama „Nibragalio kaimo Mojava“ šio, greta esančio, kaimo giedotojų garbei.
„Visose mojavose šio kaimo moterys būdavo pagrindinės giedotojos“, – sako gegužinės sumanytoja ir pradininkė Stasė Eigirdienė.
Pradėjus žmones iš vienkiemių į gyvenvietes keldinti, tokių, kokios būdavo, mojavų nebeliko.
S. Eigirdienė
Tai jos iniciatyva gegužės mojava sugrįžo į kraštą ir čia rengiama metai iš metų.
Tik pandemija buvo sustabdžiusi kraštiečių susitikimus, tačiau šiemet vėl visi Marijos ir senosios kaimo tradicijos gerbėjai susirinks Pavašuokiuose.
Miežiškių kultūros centro Nevėžio padaliniui vadovaujanti Jolanta Karaliūnienė kartu su buvusia vadove S. Eigirdiene jau numatė šventės gaires, pakvietė svečius, giedotojus ir tikisi tą dieną gražaus oro ir gausaus atvykstančiųjų būrio.
Malonu bus paklausyti, kaip giedos Raguvėlės bažnyčios giedotojai, pasirodys kiti kolektyvai.
Nors šiais laikais tokių gausių pamaldų – kasvakarinių gegužės susibūrimų giedojimui nei kaimuose, nei miesteliuose nebevyksta, bet tradicija nepamiršta. S. EIGIRDIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Tik nė vienos garsiojo Nibragalio kaimo folkloro ansamblio giedotojos jau nebebus toje šventėje.
Jų šioje žemėje jau nebėra – gyvas tik darbščių ir talentingų aukštaičių palikimas, jų įkvėpta meilė tradicijoms, gimtajam kraštui ir jo žmonėms.
Ir, žinoma, dainos – daug jų sudainavo, daug jų ateičiai paliko talentingos dainininkės.
Dabar tas dainas dainuoja Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio folkloro ansamblis „Radasta“, vadovaujamas J. Karaliūnienės.
Šiuo metu ansamblyje devynios moterys. Jos mielai dalyvauja įvairiuose kaimo bendruomenės, kultūros centro, savo ir aplinkinių rajonų renginiuose, yra nuolatinės tradicinio Panevėžio rajono folkloro ansamblių festivalio „Par šilalį jojo“ dalyvės.
Kaip pasakoja J. Karaliūnienė, ansamblio repertuarą sudaro liaudies ir pokario laikų dainos, romansai.
„O ypač daug dėmesio skiriama Nibragalio kaimo dainininkių dainoms populiarinti ir savitam jų dainavimo būdui išsaugoti“, – pasakoja ansamblio vadovė.
Iš tikrųjų taip, kaip dainavo nibragalietės, kažin ar kur kitur išgirsi.
Etnomuzikologai šių moterų dainavimą bosuojant įvardijo vienu iš didžiausių XX amžiaus pabaigos atradimų.
Daug nuveikė buvusi Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalino vadovė S. Eigirdienė, kad nibragaliečių dainos ir jų atlikimo būdas nenueitų užmarštin.
Panevėžio krašte taip ir buvo užfiksuotas niekur kitur Aukštaitijoje neužtiktas ypatingas – burdoninis dainavimo būdas, jame girdėti ir trečias, tarsi būgnas pritariantis balsas.
Toks dainavimo būdas užrašytas būtent Nibragalio kaime iš seserų Kuncyčių bei Kapšyčių.
Dar nuo 1991-ųjų paskutinį gegužės savaitgalį Miežiškių seniūnijos Pavašuokių kaime, Zimnickų vienkiemyje, vyksta Nibragalio kaimo mojava. S. EIGIRDIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
„Aš pati užrašiau apie šimtą jų atliekamų dainų. Mes ir knygelę su tomis dainomis išleidome. O ir dabar nuolat klausome įrašų, vis mokomės iš jų ir dainuojame“, – pasakoja S. Eigirdienė.
O gegužės mojava jos atmintyje išlikusi nuo vaikystės.
Kaimuose tokie susibūrimai vykdavo net ir tarybiniais metais.
S. Eigirdienė prisimena tokias mojavas buvusias jos senelių gyventame kaime.
Tad ji vis prašydavo mamos, kad gegužę leistų pas senelius pabūti, taip mergaitei patikdavo gegužinės giesmės, dailiai išpuošti altorėliai, malonus žmonių tarpusavio bendravimas.
„Tik pradėjus žmones iš vienkiemių į gyvenvietes keldinti, tokių, kokios būdavo, mojavų nebeliko“, – prisimena S. Eigirdienė.
Niekas nebedrįsdavo gyvenvietėse rengti didesnių mojavų, tiesiog pagiedodavo susirinkę kur tyliai, nesiafišuodami – ir tai tik tie, kurie atsakingų darbų nedirbo, nebuvo mokytojai ir pan.
Tokių gegužės giedojimų valdžia nepripažindavo, išjuokdavo, dalyvavusieji juose netgi darbus galėdavo prarasti.
O štai prasidėjęs atgimimas paskatino žmones atsigręžti į tautos praeitį, įvertinti prarastus, labai svarbius dalykus, tradicijas, kurie jau buvo beišnykstą.
Tai buvo įkvėpimas, paskata ir S. Eigirdienei siekti atgaivinti kuo daugiau senųjų Panevėžio krašto tradicijų.
Sovietmečiu gyvenvietėse nebeliko didesnių mojavų, tačiau prasidėjęs atgimimas paskatino žmones atsigręžti į tautos praeitį, įvertinti prarastus, labai svarbius dalykus, tradicijas, kurie jau buvo beišnykstą. S. EIGIRDIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
„Ne dėl to dainuojam, kad žmonės girdėtų. Turim liūdną širdį, – kad nustot skaudėti“, – taip gražiai skamba šviesaus atminimo Nibragalio giedotojų atliekama daina, tapusi savotiška šio folkloro ansamblio vizitine kortele.
Ir Miežiškių seniūnijoje rengiama mojava neatsiejama nuo garsiųjų Nibragalio kaimo dainininkių.
Jas subūrė tuo metu Nevėžio bendruomenės namų vadove dirbusi S. Eigirdienė.
Dainininkės dėl savito dainavimo tapo garsios visoje Lietuvoje. Vadovaujamos Stasės Barkauskienės, jos giedodavo ir gegužinėse pamaldose, savo atliekamas giesmes skirdavo Švč. Mergelei Marijai.
Šiemet vyks jau penkioliktoji Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio rengiama „Nibragalio kaimo Mojava“ – tradicinis renginys, paskutinį gegužės savaitgalį sukviečiantis į Pavašuokius, Zimnickų sodybą, kurią dabar prižiūri ir puoselėja Laimutė ir Petras Lipnickai.
Pernai dėl karantino ribojimų negalėdami organizuoti įprastos šventės, šio krašto žmonės susirinko į filmo „XIV Nibragalio Mojava. Atsiminimai“ premjerą.
Juo pagerbtos anapilin išėjusios Nibragalio dainininkės ir neleidžiama pamiršti senųjų šio kaimo tradicijų.
