Nepaprasta paprastos picos istorija

Kiekvieną dieną milijardai žmonių visame pasaulyje gamina arba užsisako picas į namus. Tai labai paprastas patiekalas – tarsi pyragas su pomidorų griežinėliais, lydytu sūriu ir kitais ingredientais.

Pica gali būti maža arba didelė ir su beveik bet kokiu užpilu – picerijose galite rasti įvairiausių. Greičiausiai būtent dėl skonių įvairovės šis patiekalas patinka visiems be išimties.
Iš pradžių tai buvo maistas vargšams ir dažniausiai valgytas gatvėse.
Šiandien jis dažniausiai skanaujamas draugų ar šeimos narių kompanijoje.
Pica yra tradicinis italų patiekalas, išrastas prieš daugelį tūkstančių metų.
Neseniai mokslininkai padarė atradimą, dėl kurio picos kūrimo istorija sužibėjo naujomis spalvomis.

Neįmanoma tiksliai pasakyti, kokiais metais žmonės sugalvojo įdaryti duonos papločius.

Kokioje šalyje buvo išrasta pica?

Pica išrasta Italijoje, ir taškas – apie tai byloja daugelis archeologinių radinių, todėl abejonių nekyla.
Atsižvelgiant į tai, kad pica – tai duona su įvairiais priedais, šio patiekalo istorija siekia senovės laikus.

Daugelis tautų savo valgiaraščiuose turi mielinės tešlos papločius, o jei ant jų paviršiaus būdavo dedama daržovių, mėsos ir kitų ingredientų gabalėlių, tokius kulinarinius darbus irgi būtų galima pavadinti pica. Nors neapoliečiai būtų prieš.

Šiuolaikinės picos pirmtakė yra fokačija – plokščia duona, labai populiari senovės Romoje.
Bėgant metams fokačijos receptas nesikeitė, tačiau žmonės pradėjo eksperimentuoti ir papildyti ją naujais ingredientais, kad įgautų įdomesnį skonį.
Taigi, tešlos papločiai buvo pagardinami česnakais, svogūnais ir įvairiomis žolelėmis.
Daugiau ar mažiau modernios formos pica greičiausiai atsirado prieš 2000 metų, kai Romos kariai nusprendė ant duonos papločio uždėti sūrio ir alyvuogių aliejaus. Šis receptas sulaukė didelio populiarumo ir pradėjo savo kelionę nuo Romos imperijos iki šių laikų.

Šiuolaikinės picos pirmtakė yra fokačija.

Taigi – kada?

Tačiau fokačija ir tortilijos su papildomais ingredientais tebuvo tik savotiškas prototipas. Patiekalas, vadinamas pica ir XVI amžiuje paplitęs visoje Italijoje, kilęs iš Neapolio.
Kaip ir dabar, tai buvo paprastas pagaminti ir nebrangus maistas.
Todėl iš pradžių pica buvo laikoma neturtingų žmonių patiekalu. Konkretaus recepto ji neturėjo – žmonės tiesiog imdavo duonos paplotį ir dėdavo viską, ką turėjo.
Tradicine laikoma visavertė itališka pica atsirado 1522 m., po pomidorų importo į Europą – nuo tada pomidorai neatsiejama tikros picos dalis.
Iki 1830 metų pica buvo kepama paprastose kepyklėlėse ir valgoma lauke.
Bet tada atsirado visavertės picerijos – „Antica Pizzeria Port’Alba“ laikoma pačia pirmąja.
Šios picerijos jau seniai nebėra, tačiau Neapolyje iki šių dienų galima užsukti į piceriją „Da Michele“, kuri atidaryta dar 1870 m.

Norint patekti į piceriją „Da Michele“, teks atstovėti ne vieną valandą.

Tik ten galima paragauti tikrai tradicinių picų – kalba eina apie „Marinara“ ir „Margherita“.
Taigi aiškėja, kad į picą panašūs patiekalai atsirado senovės Romoje nuo III tūkstantmečio prieš Kristų iki V mūsų eros amžiaus.
Šiuolaikinę picą pradėta kepti Italijos mieste Neapolyje. Šiandien čia veikia šimtai skirtingų picerijų.
Nėra konkretaus asmens, kuris išrado picą – tai nacionalinis Italijos pasididžiavimas.

Pompėjos freskoje – picos propropro…

Neseniai archeologai rado papildomų įrodymų, kad picos pirmtakas buvo populiarus senovės Romoje, o ne kitur.
Kasinėdami šiai imperijai priklausiusį Pompėjos miestą, kurį sunaikino Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimas, jie rado apgriuvusį namą.
Kaip rašoma žurnale „IFL Science“, viduje rasta puikios būklės išlikusi freska – ant šviežio tinko nupieštas vaizdas.

Senoviniame Pompėjos mieste rasta puikios būklės išlikusi freska, kurioje… Ne, ne pica, tačiau labai į ją panašu.

Senoviniame natiurmorte sidabrinėje lėkštėje parodytas maistas: vyno taurė, datulės, granatai ir kitos gėrybės. Šalia mokslininkai pastebėjo ir moretum – tai Senovės Romos laikų užkandis, gaminamas iš sūdyto sūrio, česnako, acto, salierų ir kalendrų. Sudėtimi jis panašus į šiuolaikinį pesto padažą ir dažniausiai buvo valgomas užteptas ant duonos.
Tačiau labiausiai mokslininkų dėmesį patraukė paplotis, ant kurio sudėti įvairūs ingredientai. Galima būtų manyti, kad tai kažkas panašaus į šiuolaikinę picą, bet ne – kompozicijoje nėra pomidorų.
Jų ir negalėjo būti, nes senovės Romoje niekas net nežinojo apie jų egzistavimą.
Jei freskoje būtų rasta pomidorų, tai būtų sensacingas atradimas, galintis apversti supratimą apie senovę aukštyn kojomis.
Tačiau tam tikra picos proproprosenėle ši valgoma kompozicija tikrai gali būti vadinama.