-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Saulės sistema labai judri vieta – pilna besisukančių planetų, aplink jas skriejančių palydovų, asteroidų, tranzitu pralekiančių gražuolių kometų ir kitų kosminių objektų.
Kiekvienais metais mokslininkai atranda naujų asteroidų, tačiau visos aštuonios šiandien žinomos planetos atrastos dar iki 1846 m.
Per pastaruosius šimtą metų aptikta daugiausia nykštukinių planetų, tokių kaip Plutonas, bet niekas didesnis teleskopuose nešmėkštelėjo.
Visgi astronomai nesiliauja ieškoję, nes turi rimtų priežasčių manyti, kad Saulės sistemoje yra dar viena, devinta planeta. Mokslininkai šią kol kas nepagaunamąją vadina „Planeta X“.
Šimtus metų astronomai neužčiuopė nieko stambesnio šalia mūsų Saulės. Viskas, ką jiems pavyksta atrasti, yra kitose žvaigždžių sistemose esančios egzoplanetos.
Kai kurios planetos toli nuo mūsų yra tokios neįprastos, jog atrodo, kad jos pažeidžia fizikos dėsnius ir egzistuoti net negali. Tačiau visi šie stebuklai labai toli.
Galima pamanyti, kad kosmoso tyrinėtojai jau rado visas Saulės sistemos planetas ir nėra prasmės tęsti paieškas.
Bet ne – astronomai nepasiduoda, nes, sprendžiant iš nykštukinių planetų judėjimo, pro teleskopų okuliarus prasprūsta kažkas planetos dydžio.
Kiekvienas objektas turi gravitacinę trauką, ir kuo jis didesnis, tuo didesnę gravitaciją sukuria. Žemė šitaip sugeba išlaikyti viską, kad nenulėktų į kosminę erdvę – žmones, namus, gyvūnus ir net orą, kuriuo kvėpuojame.
Saulė turi dar didesnę gravitaciją, būtent dėl šios jėgos planetos sukasi aplink ją.
Kai mokslininkai tiria toli nuo mūsų esančias nykštukines planetas (jų yra penkios: Cerera, Plutonas, Eridė, Makemakė ir Haumėja), pastebi, kad jos lekia nepaaiškinamomis orbitomis.
Jos labai ištęstos erdvėje, ovalo formos, šios nykštukės susitelkusios į grupę ir juda kampu, palyginti su likusia Saulės sistemos dalimi.
Tyrinėtojai pabandė kompiuteriu atkurti Saulės sistemos modelį ir priėjo prie išvados, kad nykštukinės planetos gali taip judėti tik tuomet, jei šalia jų yra didžiulė planeta, kurios masė šešis kartus viršija Žemės masę.
Taigi mokslininkai turi rimtų priežasčių manyti, kad kažkur Saulės sistemos pakraštyje yra dar viena, devintoji planeta.
Bet kodėl jos vis dar negalima pamatyti pro teleskopą?
Juk legendinį „Hablą“ turime jau seniai, o 2021 metais į 1,5 milijonų kilometrų atstumu nuo Žemės nutolusią orbitą iškeliavo galingiausias žmonijos projektas – Džeimso Vebo kosminis teleskopas.
Mokslininkų skaičiavimai rodo, kad devinta planeta turėtų būti maždaug 20 kartų toliau nuo Saulės nei Neptūnas.
Tai neįsivaizduojamai didelis atstumas, tačiau bėda ne čia. Norint atrasti naujas Saulės sistemos planetas, mūsų žvaigždės šviesa turi bent šiek tiek pasiekti objektą ir nuo jo atsispindėti.
Kito būdo nėra.
Atsižvelgiant į tai, kad hipotetinė planeta X yra taip toli nuo Saulės, šviesos atspindys turėtų būti labai, labai silpnas. Jį galima pamatyti tik su labai galingu teleskopu ir tam tikromis sąlygomis.
Pavyzdžiui, antžeminės observatorijos tokį silpnai apšviestą objektą galėtų pamatyti tik tada, kai naktiniame danguje nėra Mėnulio ir tik žiūrint į griežtai apibrėžtą dangaus dalį.
Šiandien Žemėje nėra tokios galios teleskopo, tačiau neverta pulti į neviltį – tokių sistemų kūrimas jau vyksta ir ateityje galime atrasti planetą slapukę.
Gali kilti klausimas: kodėl mes negalime matyti devintos planetos, kai kosminiai Džeimso Vebo teleskopai puikiai randa planetas už mūsų Saulės sistemos ribų?
Taip yra dėl to, kad egzoplanetos yra šalia savo žvaigždžių ir jos puikiai apšviestos – aiškiai matomos tamsios erdvės fone.
Tačiau devintoji planeta yra (jei yra) labai toli nuo mūsų Saulės ir neapšviesta.
Nėra bendros nuomonės ir akademiniame pasaulyje. Kai kurie mokslininkai netiki planetos X egzistavimu.
Kiti tyrinėtojai linkę manyti, kad ji gali būti arčiau, nei atrodo.
Visi šie nesutarimai gali dar labiau apsunkinti paieškas, bet kada nors mokslininkai galiausiai sužinos tiesą. Ir kas žino, kokių naujų mįslių mokslas mums pateiks.
