-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Bylų dėl nusikaltimų (ypač seksualinių) prieš vaikus nagrinėjimas teisme yra sudėtingas visiems – tiek nukentėjusiesiems, tiek jų artimiesiems, tiek ir patiems teisėjams. Labai dažnai paaiškėja ypač skaudūs faktai, kad nusikaltimus prieš vaikus įvykdė jų pačių giminaičiai, šeimos nariai (tėvai, seneliai, patėviai, motinų sugyventiniai), kad šie nusikaltimai padaryti vaikų ar jų artimųjų namuose – ten, kur vaikai turėtų jaustis saugiausi, ar kad seksualinė prievarta namuose tęsėsi net kelerius metus. Teisėjams šiose bylose tenka ypatingas moralinis krūvis, neišvengiami skaudūs emociniai išgyvenimai dėl jautraus nusikalstamų veikų, padarytų prieš vaikus, pobūdžio.
Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėjama nemažai baudžiamųjų bylų dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš vaikus. Apie tai, kokios bylos pasiekia teismus, kaip jos nagrinėjamos, kokios bausmės gali būti paskirtos seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš vaikus padariusiems asmenims, kodėl jos gali būti skirtingos, ar teisėjai rengiami nagrinėti šias specifines bylas, kalbamės su Lietuvos apeliacinio teismo pirmininku Nerijumi Meilučiu.
Iš esmės tai tokie patys nusikaltimai, kurie gali būti padaryti ir prieš suaugusius asmenis: išžaginimas (natūralus lytinis aktas tarp moteriškosios ir vyriškosios lyčių asmenų), seksualinis prievartavimas (lytinės aistros tenkinimas oraliniu, analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu), privertimas lytiškai santykiauti, sveikatos sutrikdymas, dažniausiai pasireiškiantis po seksualinės prievartos atsirandančiais ilgalaikiais psichikos sveikatos sutrikdymais (depresija, potrauminio streso sindromu ir pan.). Tik šuo atveju nusikaltimai padaromi prieš mažamečius ar nepilnamečius asmenis. Taip pat baudžiamajame įstatyme nustatyta atsakomybė ir už tokius nusikaltimus, kurie išimtinai padaromi prieš vaikus, pavyzdžiui, lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą, jaunesnio negu 16 metų asmens tvirkinimas, viliojimas, vaiko išnaudojimas pornografijai, disponavimas pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas (dažniausiai apsinuoginusių vaikų fotografavimas ar filmavimas arba įkalbėjimas pačius vaikus padaryti savo nuogo kūno nuotraukas ar vaizdo įrašus, o vėliau šių atvaizdų siuntimas per socialinius tinklus ar laikymas kompiuteryje, telefone ir pan.).
Labai tiksliai pastebėjote. Iš tiesų Baudžiamajame kodekse vartojamos visos Jūsų minėtos sąvokos. Sąvoka „vaikas“ pagal Lietuvos Respublikos ir tarptautinius teisės aktus apima asmenis iki 18 metų, o sąvoka „mažametis“ reiškia vaiką iki 14 metų, „nepilnametis“ – vaiką nuo 14 iki 18 metų.
Atsižvelgiant į tai, prieš kokio amžiaus vaiką buvo padarytas nusikaltimas, asmenims taikoma atsakomybė pagal skirtingas Baudžiamojo kodekso normas, kuriomis nustatomos ir skirtingos bausmės, taip pat nuo to priklauso ir tai, kuris teismas nagrinės baudžiamąją bylą. Bylas dėl nepilnamečiams padarytų seksualinio pobūdžio nusikaltimų pirmąja instancija nagrinėja apylinkių teismai, o skundus dėl šių teismų priimtų sprendimų – apygardų teismai. Apygardų teismai pirmąja instancija nagrinėja bylas dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų, padarytų prieš mažamečius, o Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėja skundus dėl tokiose bylose priimtų apygardų teismų procesinių sprendimų.
Nagrinėjant tokias bylas visų pirma atsižvelgiama į vaiko interesus, stengiamasi, kad vaikas patirtų kuo mažiau streso, jam nebereikėtų iš naujo išgyventi prieš jį atliktų neteisėtų veiksmų. Todėl nukentėjusių vaikų apklausos ikiteisminio tyrimo metu vykdomos tam specialiai pritaikytose patalpose ir paprastai ne daugiau kaip vieną kartą. Per apklausas su vaiku tiesiogiai bendrauja psichologas, o teisėjas perduoda psichologui klausimus, kuriuos reikia užduoti. Tokios apklausos įrašomos, tad bylos nagrinėjimo teisme metu vaikai į teismo posėdžius paprastai nebekviečiami ir juose peržiūrimas ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos garso ir vaizdo įrašas. Tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu būtina pakartotinai apklausti vaiką, jį paprastai apklausia tas pats asmuo.
Įrodinėjimo procesas šiose bylose taip pat turi tam tikrų ypatumų, kadangi dažniausiai nebūna kitų tiesioginių padarytų nusikaltimų liudytojų ir esminiais įrodymais tampa vaiko parodymai ir ekspertų išvados, kuriose pasisakoma ne tik dėl nukentėjusiam vaikui padarytų sužalojimų, jo patirtos seksualinės prievartos, bet ir dėl jo parodymų patikimumo, polinkio fantazuoti, meluoti ir pan. Žinoma, svarbiu įrodymų šaltiniu tampa ir netiesioginiai įrodymai (asmenų, kuriems vaikas papasakojo apie patirtą prievartą, pakitusį vaiko elgesį stebėjusių pedagogų, artimųjų parodymai).
Kaip matote, nagrinėjant tokias bylas reikia apklausti nemažai asmenų, kartais tenka paskirti pakartotines ekspertizes, todėl ir teismo posėdžių jose įvyksta nemažai. Šio pobūdžio bylos nagrinėjamos bendra tvarka, joms išnagrinėti nėra nustatyti specialūs sutrumpinti terminai ar pan. Pavyzdžiui, 2022 m. tokio pobūdžio bylos pirmosios instancijos teismuose buvo išnagrinėjamos vidutiniškai per pusę metų. Tačiau, kaip rodo pastarųjų trejų metų statistiniai duomenys, išnagrinėti tokias bylas kaip nepilnamečio išžaginimas, tikėtina, gali užtrukti ir ilgiau nei metus, o bylos dėl jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo gali būti išnagrinėtos ir trumpiau nei per pusmetį.
Pagal susiklosčiusią praktiką baudžiamosios bylos, kuriose nukentėjusieji yra vaikai, ypač kai jos susijusios su nusikaltimais žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, yra pripažįstamos neviešomis ir nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose. Taigi, nagrinėjant tokias bylas, teismo posėdžiuose gali dalyvauti tik proceso dalyviai, o kiti asmenys, pavyzdžiui, žiniasklaidos atstovai, negali stebėti tokių bylų ir gauti informacijos apie kaltinamųjų ir nuteistųjų vardus ir pavardes žurnalistams skirtoje teismo posėdžių tvarkaraščių paieškoje. Tokias galimybes žiniasklaidos atstovams gauti informaciją apribojo ir techninės Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) savybės. Tačiau dabar, vykdant LITEKO modernizavimo projektą, Teisėjų taryba pritarė iniciatyvai keisti uždaruose teismo posėdžiuose nagrinėjamos bylos proceso dalyvių – fizinių asmenų vardų ir pavardžių – neviešinimo žiniasklaidos atstovams skirtuose teismo posėdžių tvarkaraščiuose koncepciją. Šis pritarimas reiškia, kad modernizuojamoje LITEKO bus įgyvendami techniniai sprendimai, leisiantys bylą nagrinėjančiam teisėjui įvertinti ir nurodyti, kurie duomenys neviešoje byloje galės būti prieinami žurnalistams jiems skirtoje teismo posėdžių tvarkaraščių paieškoje. Visgi pažymėčiau, kad visiško duomenų atvėrimo žurnalistams nebus. Juk išlieka pagrindinis tam tikros informacijos neviešinimo tikslas – apsaugoti nepilnamečius ir kitus pažeidžiamus asmenis. Taigi, jei bylą nagrinėjantis teisėjas manys, kad nurodžius kaltinamojo ar nuteistojo vardą ir pavardę kils rizika identifikuoti vaiką (pavyzdžiui, tėvai vykdo nusikalstamą veiką prieš savo vaikus), jis šiuos asmens duomenis LITEKO žymės kaip neviešus ir jie žiniasklaidos atstovams matomuose tvarkaraščiuose nebus skelbiami.
Žinoma, šios koncepcijos įgyvendinimas šiek tiek užtruks. Juk reikės surasti tinkamiausius technologinius sprendimus, juos įdiegti ir ištestuoti, taip pat pakeisti teisės aktus. Tikėtina, kad nauji technologiniai sprendimai, padėsiantys tam tikrą informaciją padaryti prieinamą žurnalistams, jau funkcionuos 2024 m. pradžioje.
Tai ypač jautrios bylos, todėl visuomenė nori tik itin griežtų bausmių. Neretai viešojoje erdvėje išgirstame net ir raginimų tokius nusikaltimus padariusiems asmenims surengti linčo teismą. Tačiau esame demokratinė valstybė, ir bausmes skiria teismai, o ne žiniasklaida ar visuomenė.
Bausmės už seksualinio pobūdžio nusikaltimus, padarytus prieš vaikus, yra griežtesnės nei bausmės, nustatytos už tapačius nusikaltimus, padarytus prieš pilnamečius asmenis. O bausmės už nusikaltimus, padarytus mažamečiams, savo ruožtu yra dar griežtesnės nei bausmės, nustatytos už nusikaltimus, padarytus prieš nepilnamečius.
Pavyzdžiui, Baudžiamajame kodekse už mažamečio išžaginimą nustatyta nuo 5 iki 15 metų laisvės atėmimo bausmė, už nepilnamečio išžaginimą – nuo 3 iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė, už mažamečio seksualinį prievartavimą skiriama nuo 3 iki 13 metų laisvės atėmimo bausmė, o už nepilnamečio seksualinį prievartavimą – nuo 2 iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Už vaiko išnaudojimą pornografinei produkcijai gaminti gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki 8 metų, už disponavimą pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas, – laisvės atėmimas iki 4 metų.
Nustatydamas bausmės už bet kokį padarytą nusikaltimą rūšį ir dydį, teismas visada atsižvelgia ne tik į padarytų nusikaltimų pobūdį, trukmę, faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, jo sukeltus padarinius, bet ir į nuteistojo asmenybę, ankstesnius teistumus, jo nuoširdžios atgailos buvimą ir pan. Štai todėl už to paties pobūdžio nusikaltimus skirtingiems asmenims gali būti paskiriamos skirtingos bausmės.
Beje, baudžiamoji atsakomybė už išžaginimą, seksualinį prievartavimą taikoma asmenims nuo 14 metų, tik nepilnamečiams nuteistiesiems skiriamos mažesnės laisvės atėmimo bausmės, nei numatyta straipsnio sankcijoje (bausmės minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos Baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje, o maksimali bausmė negali viršyti 10 metų laisvės atėmimo). Tačiau tikrai labai liūdna, kai tenka matyti bylas, kuriose nepilnamečiai seksualiai prievartavo bendramokslius globos namuose arba turėjo lytinių santykių su dvylikos ar trylikos metų mergaitėmis, kurios dėl savo amžiaus negalėjo suvokti su jomis atliekamų seksualinių veiksmų reikšmės ir prasmės.
Visgi labai svarbus aspektas kalbant apie bausmes ir jų terminus yra ir tas, kad nuteistiems, atliekantiems bausmę už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, nėra galimybės taikyti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. Todėl nuteistieji privalo atlikti visą jiems teismo paskirtą bausmę.
Seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš vaikus bylose teismams tenka ypatingas vaidmuo itin atidžiai įvertinti visus duomenis, sujungti juos į vientisą loginę grandinę ir nustatyti, ar buvo padarytas nusikaltimas ir ar kaltinamasis jį padarė. Apygardos teismuose dirba didelę gyvenimišką ir profesinę patirtį turintys teisėjai, tačiau pasitaiko atvejų, kai, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tenka naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismų nuosprendžius tiek dėl nepagrįsto asmenų išteisinimo ar nuteisimo, tiek dėl netinkamo nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Tačiau pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai šios kategorijos bylose naikinami, sakyčiau, labai retai. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Lietuvos apeliaciniame teisme buvo panaikinti tik 4 nuosprendžiai šios kategorijos bylose (vienoje byloje asmuo buvo išteisintas, trijose bylose pirmosios instancijos teismų išteisinti asmenys buvo pripažinti kaltais). Tačiau pakeistų nuosprendžių buvo gerokai daugiau (daugiausia dėl faktinių aplinkybių tikslinimo, bausmės bei neturtinės žalos dydžio koregavimo ir pan.). Tad neabejotinai Lietuvos apeliacinio teismo vaidmuo yra svarbus užtikrinant, kad neįsiteisėtų nepagrįsti ir neteisėti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.
Teismų priteisiami neturtinės žalos dydžiai svyruoja nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų. Teismas, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, turi rasti pusiausvyrą tarp nukentėjusiojo interesų, nuteistojo turtinės padėties, jo socialinių įsipareigojimų kitiems asmenims (pavyzdžiui, išlaikomų vaikų ir pan.) ir apskritai šalies ekonominės situacijos.
Pavyzdžiui, 2022 m. didžiausia Lietuvos apeliacinio teismo priteista suma vienam nukentėjusiam vaikui buvo 15 000 Eur, taip pat buvo dvi bylos, kuriose, atsižvelgus į konkrečias byloje susiklosčiusias aplinkybes, apygardos teismo buvo priteista 20 000 Eur suma.
Žinoma, galima diskutuoti, ar, pavyzdžiui, 10 000 Eur ar net 20 000 Eur atlygintinos žalos suma, priteista vaikui už patirtą seksualinę prievartą, yra adekvati? Tačiau sudėtingiausia ne priteisti pačią žalą, o realiai ją atlyginti. Teoriškai mąstant galima priteisti ir milijoną, bet kiek realu atlyginti nors dalį tokios žalos? Taigi, kaip jau minėjau, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį reikia įvertinti ir bendrą šalies ekonomikos lygį, ir nuteistojo turtinę padėtį, ir realias jo galimybes atlyginti priteistą žalą.
Be abejonės, nagrinėjant tokias bylas reikia ir specialių žinių, ir pasirengimo. Šioje srityje teisėjai turi pagalbininkus – psichologus, padedančius teisėjams bendrauti su nukentėjusiais vaikais. Be to, teisėjams organizuojami mokymai, kaip bendrauti su įvairaus amžiaus, taip pat specialiųjų poreikių ar sutrikimų turinčiais vaikais. Teisėjai analizuoja ir teismų praktiką. Nors Apeliaciniame teisme nagrinėjamose bylose vaikai dažniausiai nėra apklausiami, tačiau ir mūsų teismo teisėjai nuolat kelia kvalifikaciją, kad išimtiniais atvejais, prireikus tokios apklausos, būtų pasiruošę ją kvalifikuotai atlikti.
Deja, teisėjų, nagrinėjančių tik seksualinės prievartos prieš vaikus ar vaikų išnaudojimo bylas, Lietuvos teismuose nėra. Tačiau apylinkių ir apygardų teismuose prireikus gali būti nustatoma teisėjų specializacija nagrinėti nepilnamečių baudžiamąsias bylas, kurios apima ir mūsų aptariamas seksualinių nusikaltimų prieš vaikus bylas. Pastaruoju metu tokios teisėjų specializacijos nepilnamečių bylose nustatytos tik Vilniaus apygardos teisme, Kauno apylinkės teisme ir Alytaus apylinkės teisme.
Iš tiesų Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėjama gana nemažai bylų dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš vaikus. Pernai net 9 procentus visų išnagrinėtų baudžiamųjų bylų pagal apeliacinius skundus sudarė būtent tokio pobūdžio bylos (beveik 30 bylų). Todėl galima sakyti, kad šios kategorijos bylos Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamos nuolat.
Kalbant apie bendrąsias tendencijas, pažymėtina, kad kelerius metus iš eilės pirmosios instancijos teismai gauna labai panašų bylų dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus skaičių, tačiau tai neatspindi pačių nusikaltimų padarymo masto – juk dalis nusikalstamų veikų taip ir lieka nežinomos ir bylos dėl jų teismų net nepasiekia.
Visgi pastaruoju metu neabejotinai padaugėjo vaikų tvirkinimo internetinėje erdvėje atvejų. Vien 2022 m. Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėtos kelios baudžiamosios bylos, kuriose nuteistieji, prisistatę išgalvotais vardais socialiniame tinkle (dažniausiai prisistato bendraamžėmis mergaitėmis ar berniukais), pasinaudodami mažamečių pažeidžiamumu, įkalba juos pasidaryti apsinuoginusių nuotraukas ar vaizdo įrašus ir juos atsiųsti nuteistiesiems, o vėliau, grasindami paviešinti gautą informaciją, reikalauja iš mažamečių ar nepilnamečių nukentėjusiųjų tolesnių seksualinio pobūdžio veiksmų ar kitaip juos šantažuoja.
Sakyčiau, kad itin svarbu ugdyti visuomenės, t. y. kiekvieno mūsų, nepakantumą tokio ir, žinoma, kitokio neteisėto elgesio su vaikais apraiškoms, kad arčiausiai vaiko esantys asmenys (kaimynai, giminaičiai, pedagogai, gydytojai) nedvejotų ir nedelsdami apie savo įtarimus dėl prieš vaikus vykdomų nusikalstamų veikų išsakytų Vaiko teisių apsaugos tarnybai, teisėsaugos institucijoms.
Net ir teismas, kaip institucija, gali ir privalo būti aktyvus vaiko teisių gynėjas. Pamenu vieną praėjusių metų atvejį, kai Apeliaciniame teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą paaiškėjo, kad patys tėvai leido nepilnamečiams vaikams (nepilnamečiam vaikinui ir mažametei mergaitei) miegoti viename kambaryje, patėvis nuvežė nepilnametį į viešbutį, žinodamas, kad nepilnametis nakvos kartu su mažamete. Apie tokį priešingą vaiko interesams tėvų elgesį teismas nedvejodamas informavo Vaiko teisių apsaugos tarnybą.
Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene Venta Valčackienė
