-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Viena kryptimi, tačiau skirtingais žvilgsniais į kūrybą žiūrinčios moterys panevėžiečiams pristatė aktualias meno tendencijas. Tęstiniam „Postidėja III. Plotas“ projektui menininkių sukurti darbai analizuoja kūno ir erdvės santykį, išorės ir vidaus dialektiką.
Menininkes (iš kairės) E. Gineitytę, J. Barilaitę, L. Zalą ir E. Ridikaitę sujungė ne tik kūryba, bet ir draugystė. U. Mikaliūno nuotr.
Nepaiso taisyklių
Moterys menininkės vis dar gožiamos kuriančių vyrų šešėlio, tad viešumoje dažnai būna nepastebimos, o jų indėlis į kultūros procesą – tarsi nematomas. Todėl moterų parodos turi ne tik meninę, bet ir politinę reikšmę.
Anot kūrėjų, parodos pavadinimas „Plotas“ nurodo erdvę ir horizontalią dominantę, pabrėžiamas vidinių erdvių tyrinėjimas, privatumo ir viešumo santykis. Be to, „Plotas“ turi emancipacijos reikšmę – kaip iš paauglystės pažįstamas „laisvas plotas“, kuriame nėra taisykles diktuojančių, vertinančių ir baudžiančių tėvų. „Plotas“ yra maištas prieš hierarchinę sistemą, tai – individualios kūrėjų patirties įprasminimas, moteriškas žvilgsnis į meną.
Menininkės gyvena ir kuria Vilniuje. Kaip sako moterys, jas vienija graži draugystė ir menas.
„Prieš kelerius metus susirinko draugių kompanija. Mūsų tikslas buvo pristatyti darbus bičiuliams. Tačiau taip išėjo, kad jau trečius metus kūrybą pristatome viešai auditorijai, rengiame susitikimus, važiuojame į kitus miestus. Mūsų draugystė ir darbai įgavo feministinį aspektą, mes paliečiame lyties problematiką, socialinius ir estetinius dalykus“, – „Sekundei“ teigė Jurga Barilaitė, viena iš parodos autorių.
Tirpstantys taškai
J. Barilaitės videodarbai išsiskiria performatyvumu ir moteriškumo konstravimo strategijų demaskavimu. Ji naudoja savo kūno atvaizdą ir dažniausiai būna pagrindinė herojė, tad darbai įgauna asmeniškumo.
Panevėžiečiams menininkė pristatė vaizdo darbą „Taškas“. Tai iš viršaus nufilmuotas realus performansas. Menininkės sukimasis ant metalinio džeržgiančio disko ryškiausioje Vilniaus pievoje, prie Baltojo tilto, tik montuojant visa tai pagreitinta 60 kartų. Taip išgaunamas centrifugos efektas, nesvarumo būklė.
„Jeigu būtų pagreitinta 600 kartų, jau būtų išnykimas velniškai smulkiame subatominiame pasaulyje. Kad ir koks svarbus ir išskirtinis kartais jautiesi tame sukimosi svaiguly, esi tarsi tik susiliejantis tirpstantis taškas. Bet tai – ir kūrybos svaigulys, ir iš to sklindanti energija. Kūryba – kaip svaigulys, o šis – kaip kūryba. Tokia metafora“, – aiškino J. Barilaitė.
Menininkės nuomone, tai, kur atliktas performansas, taip pat svarbu. Veiksmo tikslas – patirti, priartėti, susilieti su žeme.
„Tam, kad pasiektum didelį greitį, turi atsistumti nuo žemės, kabintis už žolės, jausti, kaip panagės prisipildo riebaus juodžemio, ir atsitūpus, susirietus lyg embriono pozos, užuosti ryškų, aitrų žemės kvapą. Ta patirtis lieka už mažo taško didelėje pievoje vaizdo, ir galbūt tik energijos lygmeniu gali būti perduodama žiūrovui“, – pasakojo kūrėja.
Be to, Jurgą domina, kaip per kuo paprasčiausius dalykus pasiekti gylį ir esmę. Nuo vizualiai patrauklaus vaizdo, hipnotizuojančio sukimosi gilyn pirminės patirties link.
Laisvė drobėje
Kupiškyje gimusios Eglės Ridikaitės tapyba netradicinė. Ši menininkė priklauso nuosaikiųjų tapybos reformatorių kartai. Ji atsisakė tradicinių tapybos priemonių ir pasuko į paradoksalų vizualumą. Menininkė tapo ant didžiulių drobių, prikaltų ant sienų ir padengtų silikonu. O esmę sudaro išpurškiami kasdienės buities fragmentai ar tam tikri populiarios kultūros atributai. „Ji dirba chuliganiškomis priemonės, bet nėra chuliganė“, – juokavo E. Ridikaitės draugė Jurga.
Ši kartą Eglė ant drobės aerozoliniais dažais pavaizdavo senovinių grindų išklotinę.
Dailės galerijoje kabančios didžiulės grindys pavadintos „Kai aš pamačiau, negalėjau užmigti“.
„Užupyje išvydau žydų pirties likučius. Jie mane labai sužavėjo, nuo to grožio nebegalėjau užmigti ir pradėjau daryti. Tai originalaus dydžio senovinių grindų išklotinė. Eidamas į grindis neatkreipi dėmesio, bet kabančių ant sienos jų neįmanoma nepastebėti“, – paaiškino E. Ridikaitė.
Į kūrybines intrigas nesivelianti ir jokių socialinių temų neanalizuojanti Eglė Gineitytė, kaip prisipažino, tapydama tiesiog medituoja arba teptuku žaidžia lapo erdvėje. Specialiai parodai ji tapė nuo pavasario iki rudens.
„Piešiniuose perteikiu, kaip suprantu plotą ir erdvę. Piešiu tai, ką matau. Dažniausiai žiūriu į tolį, o kūrybos atramos taškas – laukinė erdvė. Teptuku piešiu iš kairės pusės į dešinę, kartais – atvirkščiai. Kartkartėmis ir aukštyn žemyn pabraukau“, – pasakojo geros nuotaikos nestinganti Eglė.
Verčia susimąstyti
Laisvydės Šalčiūtės sukurti tapybos ciklai, objektai, fotografijos, instaliacijos byloja, kad vienoje srityje jai vietos mažoka. Per meno kūrinius ši menininkė sprendžia ne tik filosofines, bet ir feministines problemas, nagrinėja populiarių įvaizdžių sistemas. Parodoje ji pristatė iš gabaliukų sudėliotą instaliaciją „Melodramos“. Kone labiausiai menininkę įkvėpė žymaus šiuolaikinio turkų rašytojo Orhano Pamuko romanas „Nekaltybės muziejus“.
Meninė drama, pritaikyta moterų auditorijai, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti banali. Pilna dėžė nebereikalingos kosmetikos, rimtų knygų lentynos, ko gero, niekuo nestebina. Taučiau višta lėlės galva suteikia šiek tiek absurdo.
Į menininkių gretas įsiliejo ir rašytoja, eseistė, kultūros komentatorė Paulina Eglė Pukytė. Dažniausiai judančio vaizdo ir artefaktų priemonėmis ji kuria tarpdisciplininį meną. Panevėžyje kūrėja pristatė judantį paveikslėlį – žmogus tranko galvą į sieną.
„Galbūt toks vaizdas ir šokiruoja. Tačiau beviltiškas, besikartojantis motyvas, neabejojam, visiems pažįstamas. Ir tai nebūtinai moterų problema. Tai – gyvenimo metafora, humoro ir absurdo sankirta. Manau, ne vienas yra patyręs tokią būseną, kai norisi galvą daužyti į sieną. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik menininkų žaidimai, bet mes atskleidžiame viską, kaip yra iš tikrųjų“, – kalbėjo menininkės.
Laura Zala analizuoja draudimų ir nedraudimų buvimą. Ji atkreipė dėmesį į galerijose ar muziejuose dažnai naudojamą ženklą: draudžiama filmuoti ir fotografuoti. Moteris pateikė garso ir vaizdo įrašus, padarytus Romoje, MAXXI galerijoje, per garso parodą.
„Lankydamasi parodoje Romoje susimąsčiau, kodėl šis ženklas naudojamas, jei yra absurdiškas. Galerijoje tuo metu vyko garso paroda. Kodėl draudžiama fotografuoti meno kūrinį, nors šiuo atveju tai buvo garsas, ir niekur nėra parašyta, kad draudžiama naudotis garso įrašymo priemonėmis“, – svarstė menininkė.
Kviečia į rūsį
Netradicinę parodą puošia ir Beatričės Vanagaitės bei Ernestos Valos meno kūrinys – paukštis. Papuošalus kuriančios menininkės balandį pagamino iš organinio stiklo, o jį išpjaustė lazeriu. Balandžio galva yra kaip kamera ir tarsi primena, kad visada esame matomi.
Menininkės kviečia į tamsų eksperimentinį rūsį, o jame vienuolikos minučių ir tiek pat sekundžių performansas kalba apie įkalinimo ir nematomumo patyrimą.
Dalyviai valandai buvo užrakinti šaltame, tamsiame rūsyje, o išėję turėjo prieš kamerą per minutę išreikšti savo įspūdžius. Perėjimas iš vidinės erdvės į išorinę – iš tamsos į šviesą, iš asmeninės erdvės į socialinę buvo netikėtas ir sukrečiamas. Vieni pajėgė kalbėti, kiti – ne. Vieni ėmė dainuoti, kiti slėpėsi nuo įdėmaus kameros žvilgsnio. Performansas, vykęs užrakintame rūsyje ir kiekvieno viduje, liko nematomas laukiantiesiems už durų. Vaizdo dokumentikoje atskleidžiamas šių dviejų erdvių susidūrimo momentas, o menininkės kelia klausimus, ką reiškia būti išmestam iš socialinės aplinkos, tapti nematomam, gal net pamirštam, kaip tokioje situacijoje veikia galios mechanizmai.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
