-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Versijų, iš kur jos atsirado tvarkomoje kūdroje, keliama įvairių. Manoma, kad kadaise buvusios dvaro puošmenos nežinia dėl kokių priežasčių paslėptos vandenyje.
Verslininkas Gediminas Ambraška buvusias arklides su šalia esančia teritorija Smiltynės viensėdyje įsigijo prieš ketverius metus aukcione iš Valstybės turto banko.
Kadangi tuo metu užsiėmė baidarių nuoma, vieta jam pasirodė strategiškai itin patraukli – šalia kelias į Šiaulius, prie pat Nevėžio upė.
G. Ambraška pasakoja pastatą pirkęs kaip sandėlį, bazę išplaukti baidarėmis.
„Viskas buvo labai apleista. Teritorija apaugusi dideliais krūmynais, šiukšlių kalnai, padangos, akmenys, stiklai, privežtos statybų atliekų krūvos“, – vardijo verslininkas.
Pačiame pastate prieš pardavimą veikė staliaus dirbtuvės.
Pirkdamas apleistas buvusias arklides su krūmokšniais apaugusia teritorija Gediminas Ambraška nė nenutuokė, kad tame šabakštyne atras net du tvenkinius, o vieno jų dumble – įspūdingas kolonas. P. ŽIDONIO nuotr.
Nenaudojamose patalpose šiukšlių būta kone iki lubų, o gamybinėse riogsojo kalnai pjuvenų, tebestovėjo staklės. Pradėjus vežti šiukšles, pjauti krūmus, lyginti žemę, paaiškėjo, kad teritorijoje telkšo ir du tvenkinukai.
„Kai nupirkome, tų kūdrų net nematėme. Jas aptikome gal tik po pusmečio“, – pasakoja G. Ambraška.
Naujasis savininkas teritoriją aplink juos pradėjo tvarkyti dar bent po poros metų. Tuomet vandens telkiniai išlaisvinti iš augalijos, aptvarkyti krantai. Ir tik šį pavasarį paaiškėjo, kad vanduo slėpė netikėtą paslaptį.
„Rausdamas ekskavatorius pradėjo kelti iš dumblo tas kolonas“, – pats buvo apstulbęs savininkas.
Iš vandens ištrauktos net keturios vienodos maždaug 1,3 metro aukščio kolonos.
Ar jos kadaise ir buvo tokio dydžio, dabar sunku pasakyti – galbūt aptiktos ne keturios kolonos, o dvi, perlaužtos per pusę.
Pasak G. Ambraškos, tarpukariu ši teritorija priklausė stambiam ūkininkui Vaičaičiui.
Jo dukra, pasak verslininko, pamena, kad tarp dabartinių tvenkinių ėjo alėja – senas kelias, vedantis link susprogdintos Berčiūnų bažnyčios.
Gali būti, kad abipus jos ir stovėjo kolonos. Deja, alėjos nuotraukų nėra išlikę, o informacijos apie šią vietą irgi labai nedaug.
„Tik atsiminė, kad ten kažkas yra buvę, bet kaip tiksliai atrodė, nepamena“, – apgailestauja G. Ambraška.
Pasak jo, nėra aišku, ar ūkininko namai turėjo dvaro statusą, ar tiesiog stovėjusi paprasta sodyba.
„Kiek domėjomės, nėra išlikę dokumentų, kokį pavadinimą tuo metu turėjo ši vieta“, – sako savininkas.
Aišku viena – Vaičaičiai buvo stambūs ūkininkai. Verslininko įsigytose patalpose kadaise buvo šio ūkininko arklidės.
Pasak G. Ambraškos, teritorijoje išlikę ir daugiau autentiškų ūkio detalių. Be to, maždaug už puskilometrio miške tebėra senosios kapinaitės.
„Niekas neturi žinių apie kolonas ir šią teritoriją. Kiek pasakojo ūkininko palikuonė, tie tvenkiniai kadaise buvo mažesni, kitokių formų, bet ilgainiui kolūkio laikais didinti, įrengti kaip priešgaisriniai vandens rezervuarai“, – pasakoja verslininkas.
Jo nuomone, rastosios kolonos nėra labai senos – greičiausiai pagamintos tarpukariu. Gediminas abejoja, kad jų amžius siektų carinius laikus.
„Reikėtų susirasti duomenis, kada Vaičaičiai čia pradėjo gyventi, kada įkūrė ūkį“, – svarsto verslininkas.
Iš dumblo ištrauktos kolonos su naujai pagamintomis dabar puošia Meilės alėją. P. ŽIDONIO nuotr.
Tačiau net ir nežinant jų tikrosios istorijos, kolonos traukia dėmesį ir puošia aplinką.
Ištrauktos iš dumblo, jos nuplautos, nugruntuotos, baltai nudažytos, tačiau matyti, kad vienos nulūžęs kampas, yra erozijos požymių.
G. Ambraška užsakė pagaminti dar keletą panašių kolonų. Dabar jos išrikiuotos šalia abiejų tvenkinių esančio kelio. Šią vietą verslininkas vadina Meilės alėja. Joje pokylių dalyviai mėgsta rengti fotosesijas.
Kartą, pasak verslininko, nutiko ir keistas įvykis. Kažkas policijai pranešė apie teritorijoje esantį galbūt žmogaus kūną ir nusiuntė vaizdo medžiagą. Jame buvo matyti ir kolonos.
Pareigūnai turėjo patikrinti informaciją ir pagal jas bandė identifikuoti vietą.
„Pareigūnams buvo tikras iššūkis tas kolonas surasti – niekas Berčiūnuose nežinojo, kur jos. Buvome dar visai neseniai pastatę“, – juokiasi G. Ambraška.
Galop paaiškėjo, kad ir jokio kūno nėra.
„Rausdamas ekskavatorius pradėjo kelti iš dumblo tas kolonas.“
G. Ambraška
Gyventojų bendruomenės „Senieji Berčiūnai“ pirmininkas Juozas Mikšys šias vietas puikiai pažįstantis nuo vaikystės – viskas čia jo išvaikščiota, išnaršyta.
Netolimame Navaršonių kaime gimęs ir augęs J. Mikšys pasakoja, kad Vaičaitis dvaro neturėjo. Jis buvo stambus ūkininkas, dirbo apie 40 hektarų žemės. Vaikystėje J. Mikšys pats ne kartą lankęsis ūkininko senoje ilgoje dviejų galų gryčioje.
„Apie kokį nors dvarą čia negirdėjau. Buvo labai didelis, gražus medinis Nevėžninkų dvaras, kuriame stovėjo nuostabūs kokliai, buvo Tiškevičiaus malūnas, bet kito dvaro – tikrai ne. Kolonų taip pat niekur nesu matęs“, – tvirtina J. Mikšys.
Net ir tėvas jam nieko panašaus nėra pasakojęs.
„Tėtis buvo 1918 metų savanoris, gavo 10 hektarų žemės Navaršonyse. Būtų sakęs, jei kadaise kažkur čia buvo dvaras“, – mano bendruomenės pirmininkas.
Jis svarsto, kad kolonos į tvenkinį galėjo būti iš kažkur atvežtos. J. Mikšys pasakoja, kad kadaise Nevėžis pakeitė vagą ir jo senvagėje liko gal maždaug trijų metrų gylio duobė, vietinių vadinama fabijonduobe. Jis pamena, kaip vaikystėje iš jos traukdavo dar Pirmojo pasaulinio karo laikų šovinius, ten buvo suversti ir to laikotarpio ginklai.
„Mano versija tokia, kad kolonos iš kažkur buvo atvežtos ir sumestos“, – radiniu stebisi berčiūniškis.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kraštotyrininkė, poetė Zita Viseckaitė-Skindzerienė, knygos „Berčiūnai“ autorė, esanti berčiūnietė, o Smiltynė – visai šalia.
„Nesu ištyrinėjusi Smiltynės kaimo. Galvoju jį patyrinėti kaip išnykusį kaimą. Ten įdomūs kapeliai. Apie juos įdomių istorijų pasakojama“, – svarsto krašto tyrinėtoja.
Tvenkinyje surastos kolonos ją taip pat labai nustebino.
Z. Viseckaitė-Skindzerienė turi keletą versijų, iš kur šios galėjo atsirasti. Viena jų, kad tai galėtų būti dvarininko Tiškevičiaus palikimas. Tarpukariu šiuose kraštuose buvo Tiškevičiaus malūnas. Dvarininkas turėjo brolį, su kuriuo gerai sutarė, pagelbėdavo vienas kitam.
„Protingas buvo dvarininkas. Gal kokį gražų pastatą ruošėsi statyti ar panašiai? Gal kažką galvodamas apie ateitį ir pasidarė tas kolonas?“ – atsakymo ieško Z. Viseckaitė-Skindzerienė.
Nevėžninkuose stovėjęs Eidrigevičiaus dvaras. Kraštotyrininkė svarstė, jog galbūt iš jo kas nors sumetė kolonas į vandenį, taip gelbėdamas puošmenas.
Tačiau tokia versija mažai tikėtina, mat šio dvaro būta medinio. Vargu, ar betoninės kolonos tokiam būtų tikusios.
Bandant atskleisti kolonų paslaptį, kraštotyrininkės žvilgsnis krypsta į Smiltynę prie Šiaulių kelio, kur buvusi pradinė mokykla.
Pasak Z. Viseckaitės-Skindzerienės, ji atidaryta 1915 metais. Pastatas labai gražus, senas ir įdomus, bet neaišku, kas jame buvę iki tol.
„Ar tik nebuvęs anksčiau koks dvaras?“ – svarsto istorijos tyrinėtoja.
Ji pamena močiutės pasakojimą, kad aplink Berčiūnus kadaise stovėjo daug nedidelių dvarelių.
„Berčiūniečių merginos buvo turtingos, pas jas atvažiuodavo pirštis dvarininkai. Kas ten žino, kaip iš tiesų buvo“, – sako Z. Viseckaitė-Skindzerienė.
Ji neabejoja, kad paslaptis palaipsniui vis tiek išaiškės.
Z. Viseckaitės-Skindzerienės teigimu, Berčiūnų ir jų apylinkių istorija labai turtinga. Bėgant metams įvyko daug pokyčių, netgi Nevėžis gerokai pasislinkęs iš senosios vagos. O ir pati upė nebe tokia. Krašto tyrinėtoja pasakoja, kad jos mamos vaikystėje vaikai prisigaudydavo daug vėžių. Dabar gi tokio vaizdo nebepamatysi. Jos pačios šeimoje iš lūpų į lūpas nuo senų laikų perduodamas pasakojimas apie Berčiūnuose kadaise telkšojusį ežerą.
„Niekas nebuvo užrašoma. Pasakojimai keliavo iš lūpų į lūpas. Tapo kaip legenda. Pasakojama, kad Nevėžiu iš Lietuvos plaukė grobio prisigrobę švedai ir įplaukę į Berčiūnų ežerą nuskendo“, – intriguoja Z. Viseckaitė-Skindzerienė.
Pasakojama, kad ežeras galiausiai užako ir virto kalnu.
Kraštotyrininkė domėjosi karu su švedais ir mano, kad tiesos grūdo senuose pasakojimuose gali būti – išsiaiškinusi, jog švedai Nevėžiu išties galėjo plaukti nuo Upytės.
„Galbūt ir plaukė. Kur dabar pilkapiai, žmonės juos vadindavo ne tik senkapiais, bet ir švedkapiais. Istorijos įdomios, labai įdomu, iš kur tos kolonos galėjo atsirasti“, – sako krašto tyrinėtoja.
