-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
I. Slivkienė žino, kad net iš paties neigiamiausio dalyko visada galima padaryti teigiamą. Toks bruožas jai ypač padeda.
Daugiausia gerų emocijų panevėžietei šiandien dovanoja šokis ir jos ilgus metus burtas šokėjų kolektyvas, kurį vadina savo antrąja šeima.
„Šokiai man yra viskas. Tai ir oras, ir vanduo, ir veikla, ir darbas, ir savirealizacija – visas mano gyvenimas. Kaip juokauju, tai mano priklausomybė. Sergu nuo vaikystės ir tai užkrečiama. Bet tai – sveikiausia priklausomybė, o ir pasveikti visiškai nenoriu“, – šypsosi Inga.
Meilę scenai, kūrybai, vaidybai, šokiui I. Slivkienė svarsto atsinešusi dar iš vaikystės. Galbūt sėkmingai loterijoje sužaidė ir genai. Jos prosenelis buvo vestuvių muzikantas, močiutė labai mėgo vaidinti. Apie protėvių artistiškumą byloja ir išlikusios nuotraukos.
Ingos mama irgi dainavo chore, tėvelis aktyviai sportavo. Ji svarsto būtent iš tėčio paveldėjusi humoro jausmą, judrumą ir pozityvumą. O darbštumą ir atkaklumą atsinešusi iš abiejų tėvelių.
„Nuo mažų dienų esu judri ir nenustygstanti vietoje. Gyvenome daugiaaukštyje, o ten nuolatos vykdavo mano rengti koncertai, cirko pasirodymai ir, aišku, šokiai. Už bilietus visi mokėdavo medžio lapais“, – juokiasi prisiminusi I. Slivkienė.
Net sirgdama prasimanydavo, kaip „pašokti“ ligos patale. Turėjo magnetinę šaškių lentą ir joje tiesiog stumdydavo figūras – kaip vienas ar kitas šokėjas turėtų stovėti.
P. Židonio nuotr.
Kadaise aktore svajojusi tapti I. Slivkienė šiandien yra licencijuota šokių trenerė ir studijos „Tavo Fortūna“ įkūrėja. Bet viskas galėjo pakrypti visiškai kitaip.
Išties Inga turi dvi profesijas. Pirmoje dienos pusėje ji – socialinė darbuotoja, o po trijų valandų – jau trenerė.
Ją visuomet labai traukė medicina. Norėjo būti gydytoja ir padėti žmonėms, tačiau dėl šeiminių aplinkybių ir finansų negalėjo stoti studijuoti medicinos į aukštąją.
Kitas pasirinkimas buvo medicinos seselės profesija tuometėje Panevėžio A. Domaševičiaus aukštesniojoje medicinos mokykloje.
Tačiau jau antrame kurse išgirdo, kad vietoj išsvajoto medicinos seselės diplomo ji gaus socialinio darbuotojo. Ingai tai buvo didelis nusivylimas.
„Galvojau, kaip čia dabar yra, juk stojau į mediciną, o pasirodo, būsiu neaišku kuo. Tas laikais apie socialinio darbuotojo profesiją dar nieko nežinojom. Kursus dėstė pagal užsienio programą, o patys studentai mažai tesuprato, kuo jie iš tiesų bus baigę studijas. Bet jeigu sako, kad bus gerai, vadinasi, bus gerai. Patikėjome“, – juokiasi Inga.
P. Židonio nuotr.
Baigusi studijas I. Slivkienė medicinos sesele dirbti nebegalėjo. Įsidarbino socialine darbuotoja.
„Mane turbūt nuo pat vaikystės lydėjo noras padėti kitiems, gydyti, globoti, todėl dabar nė kiek nesigailiu. Darbas su žmonėmis, ypač su senais, man visuomet patikdavo. Mėgstu bendrauti. Man čia tinka ir patinka“, – tvirtina Psichikos sveikatos centre šiuo metu besidarbuojanti Inga.
Kaip pati sako, jos darbas yra uždegti žmonėse šviesą.
„Ne paslaptis, kad pas mus dažnai ateina praradusieji gyvenimo džiaugsmą. Turiu padaryti taip, kad tas gyvenimas jiems vėl nušvistų visomis spalvomis“, – pasakoja I. Slivkienė.
O kad taip ir būtų, Inga ir čia „įdarbino“ sportą.
Kiekvieną rytą su pacientais žygiuoja šiaurietiškomis lazdomis, parke ar salėje sportuoja su treniruokliais.
„Aišku, čia yra ir grupės, ir konsultacijos, ir išklausyti reikia kiekvieną, turiu padėti kaip socialinė darbuotoja. Bet toji veikla ir sportas tarsi persipina. Įdarbinau abi specialybes“, – mano Inga.
Kiek save prisimena, I. Slivkienė visuomet gyveno judesiu. Viskas prasidėjo nuo tėvų susibūrimų, giminių susitikimų ir švenčių. Suaugusieji smagiai vakarodavo, o kitame kambaryje užsidarę vaikai repetuodavo pagal Ingos paruoštą programą.
„Draugė, su kuria užaugome nuo smėlio dėžės laikų, yra pasakiusi: „Užknisdavai tu visus su savo tais šokiais, aš nepadarydavau nei tiltelio, nei špagato, nieko, o tu viską be jokių problemų! Bet tuo metu aš pati tikrai nejausdavau, kad ką nors užknisdavau, nes visi labai įsitraukdavo, būdavo labai smagu“, – juokiasi Inga.
Ir šiandien I. Slivkienė puikiai pamena, kaip anuomet visi dėdės ir tetos pagal tuo metu populiarią buvusią grupės „ABBA“ muziką šoka, o vaikai aplink fotelius sukasi rateliu. Inga, aišku, visuomet buvo grupės vedlė.
Jai augant šokių pasirinkimas buvo skurdus – tik pramoginiai ir liaudies. Iškaulijusi tėvų, kad nuvestų šokti, Inga pirmiausiai pasuko į pramoginius. Jie mergaitę ypač žavėjo ištaigingomis suknelėmis.
„Atsimenu, nueiname su tėčiu į vieną kolektyvą. Oho, galvoju, kokie čia visi dideli! O aš visuomet buvau tokia maža, smulki. Mane pamačiusi vadovė tik išpūtė akis: O, Dieve! Kokia mažutė, ne, ne, ne!“ – tuomečio kartėlio neužmiršo Inga.
Ji svarsto, kad galbūt tais laikais reikėjo, kad visos šokėjos kolektyve būtų lygios, vienodo ūgio ir niekuo neišsiskirtų.
Dar trys bandymai įsilieti į kitus pramoginių šokių kolektyvus ir tapti profesionalia šokėja mažo ūgio Ingai taip pat baigėsi nesėkme.
Tada ji pabandė laimę liaudies šokiuose. Atrankos neperėjo, nes… nepakėlė kojų.
„O aš gi velvetkes apsimovusi, visa madinga, graži. Ką tu, žiūriu, nesusilenkia tos kojos per kelius, daryk, ką nori, – prisiminusi kvatoja Inga. – Baisiai nusivylusi grįžau namo. Tuomet maniau, kad esu niekam netinkama, o labiausiai – šokiams.“
P. Židonio nuotr.
Gyvenimas parodė, kad I. Slivkienė anuomet nuogąstavo visai be reikalo. Likimas jai jau buvo numatęs stulbinamą šokėjos kelią: liaudies bei pramoginiai šokiai, dramos būrelis, ritminiai šokiai, aerobika, palaikymo komandos šokėja, aerobikos trenerė. Vėliau, kai prasidėjo interneto amžius ir ypač išpopuliarėjo gatvės šokiai, Inga pasuko į juos.
Tuo ji gyvena ir šiandien.
„Mane visada traukė ten, kur judriau, kur linksmiau, kur greitai vyksta veiksmas. Nors man patinka visi šokio stiliai, manau, balete ilgai neužsibūčiau“, – svarsto I. Slivkienė.
Prieš dvidešimt penkerius metus Inga įkūrė šokių studiją. Buvo viena pirmųjų, tą padariusių, todėl ją drąsiai būtų galima vadinti šokio pradininke Panevėžyje.
O studija, kurią šiandien I. Slivkienė vadina savo antrąja šeima, gimė atsitiktinai. Nors dabar Inga linkusi manyti, kad gyvenime niekas atsitiktinai nevyksta.
I. Slivkienė dirbo socialine darbuotoja, kai į ją pagalbos kreipėsi mergaitė. Ji buvo partrenkta automobilio, ilgą laiką pragulėjusi ištikta komos, viena kūno pusė po tragiško įvykio liko paralyžiuota.
Mergaitė silpniau vaikščiojo, turėjo iš naujo mokytis kalbėti, tačiau degė noru šokti.
Jos, turinčios negalią, tuo metu nė vienas kolektyvas nepriėmė.
„Pagalvojau: ji turi rankas ir kojas, kodėl negali šokti? Tikrai gali! Galbūt kitaip, bet gali“, – prisimena I. Slivkienė.
P. Židonio nuotr.
Inga pasikvietė mergaitę dirbti individualiai. O tada ją aplankė mintis, kad Panevėžyje tikrai yra ir daugiau panašaus likimo vaikų, kuriuos kažkas išrūšiavo ir nusprendė, ką jie gali, o ko – ne. Juk panašiai ir pati kadaise buvo atstumta ir nepriimta šokti dėl mažo ūgio.
„Manau, ta mergaitė buvo man siųstas žmogus“, – svarsto I. Slivkienė.
Vėliau prie jų prisidėjo daugiau vaikų, turinčių vienokią ar kitokią negalią. Didėjant kolektyvui, prireikė ir patalpų.
Inga sako iš pradžių neturėjusi jokių lūkesčių
„Tada važinėdavome į konkursus su aštuonių vietų autobusiuku, kurį vairuodavo mano tėvukas. Išvažiuojame, kažkur padalyvaujame ir laimingi grįžtame namo“, – prisimena šokių trenerė.
Žinia apie tokius šokius sklido iš lūpų į lūpas. Galiausiai į kolektyvą pradėjo ateiti ir sveiki vaikai, kol šis išaugo iki aštuoniasdešimties šokėjų.
„Pasidarėme visi lygūs. Nesvarbu, turintys negalią ar ne“, – sako Inga.
Pasisukti ant parketo noriai ėjo ne tik vaikai, bet ir jų mamos.
„Gaila, tėčių dar neturime, bet pernai pačios nusprendėme jais būti. Prisiklijavome ūsus, persirengėme vyriškais drabužiais ir šokome. Jeigu nėra tėvų, nejaugi mes negalime pačios jais tapti“, – juokiasi išradingoji Inga.
Studijai, kaip ir I. Slivkienės šeimai, jau 25-eri metai. Gal ir dėl to kolektyvas ir studijoje verdantis gyvenimas neatskiriamas nuo Ingos artimiausių žmonių.
Čia šokių treneriu darbuojasi ir vyresnysis I. Slivkienės sūnus Dovydas. O sutuoktinis – visų renginių fotografas, dekoracijų meistras ir tikras studijos ūkvedys.
Jaunėlis sūnus taip pat šoko, tačiau nusprendė, jog jam visgi labiau prie širdies futbolas.
„Tiesa, ir vyresnėlis man sakė: „Net nesvajok, gyvenime nešoksiu. Pas tave tai jau tikrai.“ Galvoju, gerai. Ne, tai ne. Paskui atėjo vieną dieną ir sako: „Gal aš jau norėčiau grįžti.“ Ir kai grįžo, šoka ir nežada sustoti“, – juokiasi Inga.
Sūnus kadaise jai prasitarė, kad pradėjo šokti, nes norėjo daugiau laiko praleisti su mama. Dėl įtempto darbo ir šokių tvarkaraščio jos paprasčiausiai dažnai nebūdavo namuose, grįždavo vėlai vakare.
„Man visada atrodė, kad mes kaip tik daug laiko būname kartu, kartu, keliaujame, vakare visa šeima susieiname. Pasirodo, buvo kitaip“, – svarsto I. Slivkienė.
Paklausta, ar šeimos narių virimas bendrame katile turi daugiau pliusų ar minusų, Inga susimąsto.
„Tikrai manau, kad daugiau pliusų. Jei ne šokiai, mes kartu tik permiegotume ir vėl išsiskirstytumėm kas sau – kas į mokyklą, kas į darbus, – svarsto Inga. – O šokiai yra darbas 24 valandas per parą, be jokių poilsio dienų. Kai salėje nešoki, netreniruoji, tuomet kuri. Jeigu nekuri – užsiimi rūbu siuvimu ar dar kuo.“
Visgi I. Slivkienė įtemptu gyvenimo tempu niekada nesiskundžia. Sako esanti dėkinga už kiekvieną akimirką.
„Labai myliu gyvenimą, kiekvieną minutę stengiuosi išnaudoti maksimaliai. Juk čia laiko turime mažai. Gal todėl skubu gyventi. Turiu daug sumanymų, svajonių, idėjų. Joms reikia net kelių gyvenimų“, – sako Inga.
Be to, anot jos, daug judant pasigamina laimės hormonų. Ji jų pasigamino tiek, kad gali dalintis su kitais.
„O kai daliniesi, atgal gauni su kaupu“, – ne sykį įsitikino šokėja.
Inga ir Dovydas. P. Židonio nuotr.
Atrasti šokio džiaugsmą I. Slivkienė moko ne tik jaunąją kartą.
Vyriausiai šokėjai jų kolektyve – 57-eri. Tad koks gi Ingai pasirodė tas pedagogikos kelias?
Anot I. Slivkienės, per daugiau nei dvi dešimtis metų ant parketo ji jau gali sakyti, kad viskas priklauso nuo šokančiųjų kartos.
„Myliu vaikus nuo mažens. Jei kas duodavo kokį lėliuką vežimėlyje pavežioti, pasaugoti, būdavau laimingiausias vaikas. Manau, darbas su vaikais tikrai man. Bet su metais labai pasijuto kartų skirtumai“, – pažymi Inga.
Anot jos, šiuolaikiniai vaikai gimę technologijų amžiuje ir jiems reikia žaibiškai greito rezultato.
„Atėjo į salę ir jau girdžiu: kada medalis, kada varžybos, kada kur dalyvausime? Apie darbo procesą net galvoti sunku. Čia reikės dirbti, reikės daug kartų kartoti, reikės daug darbo įdėti? Nenorim“, – pasakoja Inga.
Todėl didžiausia ir sudėtingiausia užduotis I. Slivkienei yra rasti būdą, kaip prieiti prie šios kartos.
Paklausta, ar sunku šiandien rasti talentų, kurie be didelių pastangų žibėtų scenoje, I. Slivkienė šypteli: „Iš tiesų, vieni yra gabūs, bet jų mažuma, o kiti ateina šokti vedami didžiulio noro.
Jie per savo didelį darbą, užsidegimą gali pasiekti daug. Net ir vaiką, neturintį klausos, galima išmokyti šokti, ir taip tikrai yra buvę“, – akcentuoja trenerė.
P. Židonio nuotr.
Inga jau nebesuskaičiuoja, kiek valstybių per tuos metus yra aplankiusi su savo šokių kolektyvu. Jie nuolatiniai ne tik Panevėžio miesto renginių, bet ir respublikinių, tarptautinių ar pasaulinių čempionatų bei televizijos projektų dalyviai ir sumanytojai.
Kad I. Slivkienė yra tikras energijos užtaisas ir naujų idėjų generatorius, pasakytų kiekvienas bent kelias minutes su ja pabendravęs. Inga tai vadina kitokiu pasaulio matymu.
„Aš pažiūrėjau ir jau matau, kaip kas turi būti. Kito klausiu, ar tu irgi matai? Sako, nieko nematau, nesuprantu, ką čia reikia matyti, – juokiasi trenerė. – Arba dažnai visus gerus dalykus aš tiesiog susapnuoju. Nežinau, ar tai įgimta, ar tiesiog duota iš aukščiau.“
I. Slivkienė sėkmės nematuoja medaliais ir pirmosiomis vietomis.
„Gali būti superinis vadovas, parengta choreografija gali būti dar geresnė, bet jei nėra kam jos sušokti – bus sunku. Arba atvirkščiai: yra supergabūs vaikai, bet šokio pastatymas ar vadovas vidutiniški. Visada sakau, kad viena turi papildyti kitą“, – įsitikinusi I. Slivkienė.
Nors atrodytų, kad jos kūne įstatytas amžinasis variklis, kaip ir visiems, prireikia atsipūsti nuo visų veiklų ir darbų – tiesiog tam, kad neperdegtų.
„Aš netgi juokauju su vaikais, kad kai aš jau visiškai nusišnekėsiu, pasakytų man, gal jau jūs, trenere, eikite namo megzti kojinių“, – juokiasi Inga.
Tačiau poilsis Slivkų šeimoje irgi tik aktyvus: jie važinėja riedučiais, dviračiais. Ingai ypač patinka plaukimas, gamta, darbas sode ar pasikapstymas darže. Moteris puikiai gamina, neretai palepina namiškius ir kepiniais.
„Su šeima daug keliaujame. Mėgstame gamtą, pasivaikščiojimus, sportą – viską, kas judru. Lankomės kultūriniuose renginiuose, dalyvaujame visuomeniniame gyvenime. Skatinu tiek studijos vaikus, tiek ir savus būti pilietiškais, tikrais savo miesto ambasadoriais, dalyvauti visur, kur tik gali“, – nusiteikusi I. Slivkienė.
