-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio profesionaliuosius menininkus vienijantis projektas pradėtas rengti dar 1999-aisiais. Gilia tradicija tapusios parodos vienas pagrindinių tikslų – supažindinti dailės mylėtojus su naujausia menininkų kūryba.
Paroda organizuojama kas dvejus metus ir tas turi dvejopą reikšmę. Brandžiam, susiformavusiam menininkui tai gan menkas laiko tarpas, o jaunam, savęs tebeieškančiam kūrėjui – erdvi terpė stebėti savo vystymąsi.
Anot galerijos direktoriaus Tomo Rudoko, pastaraisiais metais projekto forma vis kito ir šiemet įgavo dar neregėtą kūną – miniatiūrų.
„Nors darbai sumažėjo, nežinau, ar sumažėjo iššūkiai kūrėjams. Ypač tapytojai įpratę kurti ant didelio formato drobės, o kai mintį, idėją reikia sudėlioti į labai nedidelį gabalėlį, kartais tas gali tapti tam tikru iššūkiu“, – svarstė T. Rudokas.
Anot jo, rengiant reklaminę parodos medžiagą galvoje sukosi skambi mintis, jog „ir mažas kartais gali būti didelis“. O rezultatu, kuris atsidūrė galerijoje, jos šeimininkas liko patenkintas.
Pasak parodos kuratoriaus, darbų formatams buvo taikomas vienas svarbus reikalavimas – neviršyti 30 centimetrų kraštinės.
Tradicinės parodos eksponatų formatai drastiškai sumažėjo ir dėl pragmatiškų išskaičiavimų: ilgametės partnerės Panevėžio dailės galerijos, kurioje irgi būdavo eksponuojami Panevėžio dailės dienų projekte dalyvaujančių autorių darbai, erdvės šiuo metu atnaujinamos.
Į kvietimą dalyvauti parodoje atsiliepė 22 įvairių sričių menininkai, tačiau tradiciškai didžioji dalis eksponatų priklauso tapytojams. Šiemet tapybos darbus pristatė Dalius Dirsė, Tomas Rudokas, Ramūnas Grikevičius, Edvinas Klimas, Ričardas Ničajus, Ilona Žvinakienė, Artūras Stančikas, Diana Rudokienė, Rūta Povilaitytė, Sigitas Laurinavičius ir Vydmantas Mačiulis.
Tradiciškai projekte dalyvavo ir tekstilininkės Savirija Kaziūnaitė bei Viera Olšauskienė, ekslibrisus pristatė Henrikas Mazūras ir Povilas Šiaučiūnas, o grafiką – Jolanta Rudokienė. Keramikai šiais metais atstovauja Vilija Balčiūnienė, Juozas Lebednykas, Egidijus Radvenskas, Giedrius Mazūras, skulptūrai – Henrikas Orakauskas, Vytautas Tallat-Kelpša.
Pasibaigus oficialių sveikinimų ir kalbų daliai ir likus vos kelioms akimirkoms iki paskelbiant parodą atidaryta, į galerijos erdves įneštas vaišėmis nukrautas stalas, kurio svarbiausiu akcentu tapo keptas paršelis. Tokį žingsnį susirinkusieji meno gerbėjai palydėjo audringais plojimais ir nuostabos šūksniais.
„Jeigu autorius, kurdamas meną, dalyvauja vienas pats – tai yra performansas, o jeigu į jį įtraukia ir žiūrovus – tai jau yra hepeningas. Reikia apsispręsti – dalyvausime performanse ar hepeninge?“ – smagiai susirinkusius menininkus kvietė T. Rudokas.
