-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Minint garbingą sukaktį – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį – prisiminta daugybė svarbių praeities įvykių, pasakota apie istorijos eigą lėmusius žmones, jų pasirinkimą, veiklą.
Bet į visus istorija besidominčiųjų klausimus, ko gero, niekada nebus atsakyta – laiko upė kiekvienais metais su savimi nusineša įvykių detales, patirtus įspūdžius, išgyvenimus.
Lieka tik faktai, datos, dokumentai, užrašai ir nuotraukose bei kino juostose užfiksuoti praeities vaizdai bei veidai.
Laimė, Panevėžys turi Joną Čergelį, ne tik įamžinusį savo paties gyvenamo laikotarpio įvykius, bet ir įvairiuose archyvuose suradusį, surinkusį ir žiūrovų dėmesiui pateikusį daugybę apie praeitį pasakojančių senų nuotraukų bei kino juostų.
Ne veltui J. Čergelis vadinamas Panevėžio krašto metraštininku.
Šių metų liepą 62 gimtadienį minėjęs vyras su kino kamera nesiskiria didžiąją dalį savo gyvenimo – daugiau kaip keturias dešimtis metų.
O filmuoja jis ne bet ką. Kaip pats sako: „Visada turi būti ir turinys, ir forma. Tuščias filmavimas nieko gero neduos.“
Metraštininkas jis yra iš tikrųjų – jam visuomet svarbu fiksuoti reikšmingus gyvenimo momentus ir įamžinti tai, kas svarbu ne pavieniams asmenims, o visiems – ir miestui, ir šaliai.
Šio kino entuziasto dėka dabar galime, o ir ateities kartos galės, pažvelgti į svarbiausius miesto įvykius iš arti, susipažinti su seniai išėjusiais žmonėmis, jų kūryba.
Net artimos praeities įvykiai, tie, kuriuose mes patys dalyvavome, po penkerių ar dešimties metų J. Čergelio filmuose atsiveria ryškesni.
Juk, regis, taip neseniai Panevėžys minėjo 500 metų jubiliejų, dauguma iškilminguose renginiuose ir patys buvome, iškilmėse dalyvavome. Bet žiūrėdami J. Čergelio tai sukakčiai skirtą filmą ne vienas stebimės tiek daug praleidę, nepastebėję, aptinkame, kiek svarbių detalių iš atminties jau buvo išsitrynusios.
Liepą 62 gimtadienį minėjęs J. Čergelis su kino kamera nesiskiria didžiąją dalį savo gyvenimo – daugiau kaip keturias dešimtis metų. Asmeninio archyvo nuotr.
J. Čergelio kūrybos aruoduose du – 20-ies ir 5-ių serijų – pasakojimai apie Panevėžį, miesto kino kronikos. Be to, sukaupta itin retų mėgėjiškų kino filmų kolekcija apie legendinį Juozo Miltinio teatrą. Su šiuo teatru, jo režisieriais, aktoriais J. Čergelį sieja sena draugystė. Jis gerą dešimtmetį dirbo šio teatro vaizdo operatoriumi, tad turi daug įdomios filmuotos medžiagos.
Operatorius sukūrė dokumentinius filmus apie garsius Panevėžio menininkus – režisierių Juozą Miltinį, poetę Eleną Mezginaitę, aktorių Donatą Banionį, dailininką Vygantą Kosmauską ir kitus.
Kartu su Raimundu Banioniu J. Čergelis kūrė kino filmą apie tėvą Stanislovą.
Įdomus J. Čergelio filmas „Laisvės kelias“, pasakojantis apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metų – 1988-ųjų–1992-ųjų įvykius. Taip pat filmas „Baltija – ateities kartoms“ apie Vidmanto Urbono žygį per Baltiją bei kiti.
Beje, 1986 metais J. Čergelio su bendraminčiais sukurtas trumpametražis filmas „Audra“ buvo apdovanotas Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir laimėjo II vietą Čekoslovakijoje vykusiame „Vienos minutės festivalyje“.
Pačiam autoriui bene svarbiausias išliko 2007 metais sukurtas režisieriaus Juozo Miltinio 100-mečiui skirtas filmas „Bonjour, Monsieur“.
Jo kūrimas pareikalavo daugybės kruopštaus darbo, paieškų archyvuose, dokumentinės medžiagos. Šiame filme ne kiti menininkai, kaip įprasta, pasakoja apie garsųjį režisierių, o pats J. Miltinis iš ekrano išsako savo nuomonę, pasakoja, prisimena, moko.
J. Čergelio filmuose daug ko esama. Taip pat ir sovietmečio kasdienybė bei šventiniai, privalomi paradai, ir visas Sąjūdžio kūrimosi laikas, ir dabartinis gyvenimas laisvoje Lietuvoje.
Prieš porą metų minint J. Čergelio – operatoriaus, režisieriaus, scenaristo 60-metį G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje vyko jo kūrybai skirtas vakaras, kuriame buvo galima pamatyti retrospektyvą nuo mėgėjiškų humoristinių filmukų iki brandžių kino dokumentikos kūrinių.
Pradėjęs nuo mėgėjiškų, dažnai humoristinį atspalvį turinčių filmukų, vėliau J. Čergelis ėmėsi eksperimentinio ir dokumentinio kino. Jis kūrė kartu su eksperimentinio kino režisieriumi, ryškia alternatyviosios kultūros asmenybe Artūru Barysu-Baru (filmai „Žalias laukas“, „Sniegas“, „Jo ieško“ „Prasmė“), bendradarbiavo su R. Banioniu, Rimantu Teresu, Albinu Kėleriu, Valerijumi Jevsejevu.
Šiuo metu kartu su panevėžiečiais Arnu Simėnu bei Audriumi Rudžiu J. Čergelis dirba prie daug svarbių praeities detalių atskleidžiančio pasakojimų-iliustruotų straipsnių ciklo „Žodžio laisvinimo istorija“ . Tris šio ciklo dalis jau galima pamatyti internete, šiuo metu kaip tik kuriama ketvirtoji.
Pasakojimai prasideda nuo to meto, kai 1987 metų rugpjūčio 23 dieną laisvas žodis nuskambėjo Vilniuje, prie paminklo Adomui Mickevičiui ir buvo išgirstas visoje Lietuvoje, taip pat ir Panevėžyje.
Prisiminimų gija veda ir nuo 1988 m. birželio 3 dienos, kai Vilniaus mokslų akademijos salėje buvo įsteigta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Panevėžyje tokia grupė įsisteigė netrukus – tų pačių metų liepos mėnesį. Vienas iš jos steigėjų, pasiūlęs leisti ir savą laikraštuką A. Simėnas turi ką prisiminti ir papasakoti. J. Čergelio parinktais vaizdais iliustruojamas pasakojimas – įdomus ir įtaigus.
Laisvalaikiu Jonas Čergelis imasi malonios veiklos – ketaus troškintuve gamina ypatingą plovą. M. Garucko nuotr.
Entuziasto, eksperimentinio ir dokumentinio kino kūrėjo J. Čergelio praėjusių metų darbą – istorinę apybraižą „Mano Panevėžys. Laisvės aikštė“ turėtų pamatyti kiekvienas savojo miesto patriotas. Visi, kuriems bent kiek svarbus Panevėžys, jo praeitis bei ateities perspektyvos. O apie jas filme taip pat kalbama.
Pagrindinė filmo veikėja – svarbiausia miesto vieta Laisvės aikštė. Galima pamatyti, kaip ji atrodė, kas joje vyko prieš dvidešimt, penkiasdešimt, šimtą ar dar daugiau metų.
J. Čergelis filmuoja istoriko Donato Juzėno pasakojimą ir jį iliustruoja gausybe senų fotografijų, filmuotų vaizdų.
Viskas vyksta toje pat vietoje, toje pačioje erdvėje, kur dažnas dabar net kelis kartus per dieną praeina.
Štai čia nuotrauka, kurioje fotografui pozuoja baltomis prijuostėmis pasipuošusios gimnazistės, štai aikštę švarina didžiulį ražą įsitvėrusi šlavėja, atžygiuoja karių būrys, rikiuojasi dūdų orkestro muzikantai, į turgų vežimais atidarda ūkininkai…
Pradėjusi formuotis 16 amžiuje aikštė iš pradžių buvo ir vadinta Turgaus, – čia iš aplinkinių kaimų su prekėmis suvažiuodavo ūkininkai, vykdavo aktyvi prekyba. Vėliau aikštė tapo Centrine, o sovietmečiu buvo pavadinta Lenino.
Istorikas pasakoja, kad aikštė pirmą kartą akmenimis buvo išgrįsta 1820 metais. Neapsikentus purvyno, kiekvienam į turgų atvažiuojančiam valstiečiui buvo privaloma atvežti akmenų – jais ir buvo grindžiama aikštė. Tarpukariu ji buvo pergrįsta tašytais akmenimis.
Žiūrėdami J. Čergelio filmą vyresni žmonės prisimins, kokia nepatogi aikštės danga buvo sovietmečiu – su įdubimais tarp plokščių. Vežimėliais, ratukais ja važiuoti būdavo tikra bėda. O ir eiti nepatogu. Aikštė buvo rekonstruota ir tapo lygi 1998 metais.
Filmas primins ir kur kokios gėlės aikštėje kada žydėjo, leninai stovėjo – kur pirmas, o vėliau 1982 metais ir antras buvo pastatytas. Tik pastarajam nelabai ilgai teko į aikštę žvelgti – 1990 metais buvo nuverstas. Nufilmuotas ir šis procesas.
Filme galima sužinoti, kad pastatą, kuriame įsikūrusi Savivaldybė, miestas nupirko 1906 metais ir skyrė būtent savivaldai – iki šiol per visas laikų permainas miesto valdžia tame pačiame pastate ir sėdi.
Pasakojama ir apie dramos teatro, viešbučio „Nevėžis“ atsiradimą, apie svarbius permainų žingsnius aikštėje – juk būtent šioje vietoje ir Trispalvė kelta, ir atminimo ąžuoliukas sodintas, ir dabar žmonės čia įvairių švenčių progomis buriasi, vyksta minėjimai, mugės, koncertai, garsieji renginiai „Susitikime penktadienį“.
Patiems norintiesiems filmuoti, fiksuoti gyvenimo akimirkas J. Čergelis pataria visų pirma žinoti, ką norima pasakyti savo darbu. Per tuos dešimtmečius, nuo tada, kai jis pats pradėjo filmuoti, labai daug kas pasikeitė – techniniu atžvilgiu filmavimas, darbo pateikimas jau visai kitoks. Tačiau esmė vis tiek išlieka ta pati. „Žiūrovui neįdomu, kaip tu filmavai, pro kokį objektyvą žiūrėjai ar kaip filmą montavai, – rezultatas turi būti toks, kad būtų akivaizdu – kūrėjas turėjo ką pasakyti, žinojo, kodėl ėmė kamerą į rankas“, – sako J. Čergelis.
Filmavimo kamera ir dabar turinčio ką pasakyti J. Čergelio palydovė – ji užfiksuos kiekvieną svarbią dieną, įvykį ateičiai.
Apie save daug kalbėti nelinkęs J. Čergelis sakosi esantis ramus žmogus. Laikas lekia greitai – jam, dabar jau pensininkui, rūpesčių ir veiklos užtenka. Gimsta nauji kūrybiniai sumanymai, o didžiulis archyvas reikalauja ypatingo dėmesio – prie jo reikia prisėsti ir rimtai padirbėti.
Toli nuo namų operatorius nevažiuoja, šiemet net pajūrio neaplankė – nenori vienos palikti nestiprios sveikatos savo 93 metų mamos.
Vis dėlto darželiais prie namo, šiltnamiu ji dar rūpinasi pati, sūnui palikdama sunkesnius, vyriškus darbus.
Jaukiame priemiesčio namo kiemelyje, paties įrengtoje pavėsinėje J. Čergelis atsinešęs kompiuterį ir dirba. O kartais, visus darbus atidėjęs, pasikviečia draugų, kuria pirtelę, o paskui visus vaišina gardžiu plovu.
„Dabar mano toks hobis“, – juokiasi menininkas.
Neseniai įsigijęs specialų indą – ketaus troškintuvą, pritaikęs jam lauko krosnelę, stebina jame gaminamo plovo bei kitų patiekalų skoniu.
Receptus bei maisto gamybos paslaptis susirado internete ir negali pats atsistebėti, koks visiškai kitoks gali būti specialiame inde pagaminto patiekalo skonis.
Rugsėjį J. Čergelis laukia trumpam iš Londono parskrisiančios dukros. Tėvas džiaugiasi, kad abiem dukroms – ir užsienyje, ir Vilniuje gyvenančiai puikiai sekasi, abi sėkmingai darbuojasi mados versle.
Savo biografiją J. Čergelis išdėsto trumpai – 1974 metais baigdamas 7-ąją vidurinę, dabar – J. Miltinio gimnaziją, jis jau buvo apsisprendęs ir pasirinkęs savo gyvenimo kelią.
Su kino kamera artimai susipažinęs jaunuolis norėjo tapti profesionaliu operatoriumi, tad rinkosi studijas Maskvos kinematografijos institute.
Tačiau svajonei išsipildyti nebuvo lemta. Net tris kartus į šią aukštąją mokyklą stojo, visus kartus sėkmingai egzaminus išlaikė, užduotis atliko ir balų surinko pakankamai, bet vaikino iš Lietuvos studijuoti taip ir nepriėmė.
Tik gerokai vėliau sužinojo kodėl, juk jis – politinio kalinio sūnus, o tokiems tuo metu durys būdavo uždarytos.
Vis dėlto savo svajonės atsisakyti jis negalėjo, Vilniaus technikos mokykloje įgijo fotografo specialybę. O paskui pasipylė daugybė įdomių darbų – gyvenimas ir patirtis išmokė. Svarbu, kad visada buvo didžiulis noras filmuoti, vedė kūrybinis siekis, užsispyrimas.
1971 metais Jonas Čergelis Panevėžio jaunųjų technikų stotyje sukūrė pirmą filmą „Kapeikos“.
1978 m. jis dirbo Lietuvos kino mėgėjų draugijos instruktoriumi, o tais pačiais metais grįžęs į Panevėžį iki 1991-ųjų – „Ekrano“ liaudies kino studijos vadovu, režisieriumi.
1991–1992 m. J. Čergelis – Panevėžio savivaldybės TVR vaizdo operatorius.
1992–1994 m. – Panevėžio kraštotyros muziejaus vaizdo operatorius.
1988–1992 m. – Panevėžio krašto Sąjūdžio metraštininkas, fiksavęs Nepriklausomybės Akto paskelbimo, Sausio 13-osios įvykius.
1997–1998 m. – Vidaus reikalų ministerijos Spaudos tarnybos operatorius.
1999–2002 m. – TV3 operatorius. Nuo 2006 m. – J. Miltinio dramos teatro vaizdo operatorius.
J. Čergelis sukūrė ar dalyvavo kuriant tokius dokumentinius filmus kaip „Laisvės kelias“, „Panevėžys. Panevėžio kino archyvuose“, „Lik, kur esi“, „Gelbėjo kitus, žuvo pats“, „Operacija – saldžioji mirtis“, „Juozas Miltinis. Nežinomas interviu“ ir daugelį kitų.
