-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
O viskas prasidėjo nuo Milenos gimtojo Panevėžio. Augo ji su mama ir močiute. Abi moterys yra nuostabios šeimininkės.
Kadangi jos nuolat sukdavosi virtuvėje, Milenai taip pat būdavo smalsu, vis norėdavosi pasiūlyti savo pagalbą.
„Laikui bėgant, jau pati užsiimdavau eksperimentais virtuvėje. Dažniausiai jie būdavo saldūs. Gal todėl, kad kaip ir visi vaikai mėgdavau pasmaguriauti, o ir šeimai labai patiko mano kepti obuolių pyragai“, – pasakoja M. Levaškevičiūtė.
Vėliau per šventes Milena jau pati gamindavo tortus namiškiams, giminaičiams, o šie, matydami jos entuziazmą, vis skatindavo.
M. Levaškevičiūtė desertų gaminimo meną pradėjo jaukintis savarankiškai. Žiūrėdavo vaizdo įrašus internete, žingsnis po žingsnio stengdavosi atkartoti, ką mačiusi.
„Tikrai buvo dienų, kai galvojau, kad niekuomet neišmoksiu tam tikrų dalykų, tiesiog tai atrodė neįmanoma. Bėgant laikui, praktikuojantis ir nebijant klysti viskas darėsi paprasčiau“, – sako Milena.
Daugiausia žinių ir patirties ji gavo pradėjusi darbuotis prabangaus „Kempinski“ viešbučio restorane.
„Pradžia buvo be galo sunki, bet dabar esu labai dėkinga savo dviem mokytojams, konditeriams Dariui ir Irenai. Jei ne jie, nemokėčiau tiek, kiek moku dabar“, – įsitikinusi Milena.
M. Levaškevičiūtė sako esanti laimingas žmogus. O tokius sėkmė tiesiog lydi. Aišku, toji sėkmė taip pat yra ir didelis darbas, ir drąsa rizikuoti.
„Jei nori daryti – daryk. Jei nori kur nors dirbti, bet bijai, kad turi per mažai žinių – tiesiog eik, viskas išmokstama. Kodėl taip sakau? Nes pati bijojau eiti į darbo pokalbį „Kempinski“ viešbutyje, – prisipažįsta sparčiai kylanti konditerijos meistrė. – Jaučiausi jauna, mažai ką sugebanti, maniau, kad manęs tiesiog nepasirinks. Bet surizikavau, nuėjau, o dabar esu be galo laiminga.“
Įnoringą sėkmės paukštę už uodegos panevėžietė sugavo ir pernai dvyliktą kartą surengtame Vyno ir desertų derinių čempionate. Į jį kasmet susirenka geriausi Lietuvos someljė, šefai ir konditeriai iš įvairiausių Lietuvos kampelių.
Kartu su restorano profesionalų komanda M. Levaškevičiūtė tapo šio čempionato nugalėtojais ir gavo prestižinį įvertinimą – „Auksinės šakutės“ apdovanojimą.
Ant nugalėtojų pakylos komandą atvedė restorano meniu jau išbandytas ir ištobulintas medaus parfė, kuriam medus renkamas iš avilių ant viešbučio stogo, o subtilaus gėliškumo suteikia levandos.
Nekasdienis desertas iš vyne virtos kriaušės, medaus ir levandų sudarė lengvumo, elegancijos įspūdį ir tiesiog sužavėjo komisijos narius.
Anot M. Levaškevičiūtės, kaip ir kiekvienam jaunam žmogui, jai toks įvertinimas ypač svarbus.
Jeigu manote, kad viskas gyvenime Milenai buvo patiekta ant lėkštutės – klystate.
Būdama vos 16-os, M. Levaškevičiūtė panoro dirbti – norėjosi savarankiškumo, o kartu ir savo pinigų.
Kadangi tokio amžiaus susirasti darbą nebuvo paprasta, panevėžietė rinkosi tik iš poros variantų.
Labiausiai Mileną viliojo darbas vieno restorano Panevėžyje virtuvėje.
Pradžia nebuvo pati mieliausia – dirbant pagalbine darbuotoja, atitekdavo visi juodžiausi darbai. Tačiau užsispyrusios merginos tas neatbaidė.
Jau po kelių savaičių jai patikėta dirbti prie karštų patiekalų, grilio. Dar po kiek laiko pavyko užsitarnauti klientų pagyras ir perimti nemažai atsakomybių už sklandų virtuvės darbą.
M. Levaškevičiūtė juokiasi, kad iš pradžių kiekvienas pavykęs sudėtingesnis kūrinys lėkštėje atrodė labai rimtas ir ypatingas.
Milenai vos pradėjus dirbti konditere nutiko taip, kad jos kolega susirgo. O užsakymų sąraše laukė nemenkas išbandymas – pagaminti putėsių tortą. Prieš tai jai teko susidurti vien tik su biskvitiniais kepiniais.
„Pamenu, kalbame su kolega telefonu, jis man pasakoja, kaip viską daryti, sako, jog tortą reikia surinkti atvirkščiai – aukštyn „kojomis“. Atrodė, visiškai nieko nesuprantu, o klausti jau kokį dešimtą kartą nemalonu. Drebančiomis rankomis dariau tą tortą ir net buvau nusiteikus, kad teks išmesti“, – pasakoja konditerė.
M. Levaškevičiūtės nuostabai, pavyko geriau, nei pati būtų drįsusi pasvajoti.
Milenai dažnai norisi eksperimentuoti ne tik darbe, bet ir namuose – sukurti ką nors naujo, neragauto. Tačiau gyvenant dviese valgytojų trūksta.
„Vengiu gaminti, nes po to tektų maitintis tik desertais“, – juokiasi konditerė.
Dažniau namiškius ji lepina sugrįžusi į Panevėžį.
„Kadangi to nedarau labai dažnai, tai jie laukiant manęs spėja išsiilgti ir desertų. Prieš vaišinant kokiu nauju savo eksperimentu, visuomet prašau pabūti kritikais, bet arba jie nesako, arba tikrai patinka viskas, ką pagaminu“, – šypsosi Milena.
Įprasta M. Levaškevičiūtės darbo diena prasideda dar auštant, lygiai 5.30 val., nuo duonos ir bandelių kepimo viešbutyje pusryčiaujantiems klientams.
„Kiekviena mano diena yra skirtinga. Viskas priklauso nuo to, ar bus konferencijų, švenčių, ar ne“, – sako Milena.
Būtent toji profesijos įvairovė, galimybė užsiimti kūryba, kurti meną lėkštėje Mileną ir sužavėjo.
Anot jos, konditerija labai platus galimybių laukas: nuo duonos kepėjo iki šokolado skulptūrų kūrėjo.
„Konditerio profesija iš kūrybinės pusės ganėtinai maloni, bet yra ir kita pusė – ilgos darbo valandos, nuolatinis stovėjimas, ankstyvi rytai, didelis darbų krūvis. Čia reikalingas kruopštumas, kantrybė, sąžiningumas, ištvermė, organizuotumas“, – vardija Milena.
M. Levaškevičiūtė įsitikinusi: norint dirbti sėkmingai, visų pirma, darbas turi patikti.
Ar yra desertas, kurį galėtume vadinti M. Levaškevičiūtės vizitine kortele?
„Man patinka gaminti tai, ką valgau rečiau, o valgyti tai, ką gaminu rečiau“, – juokiasi Milena.
Ji pastebėjusi, kad dažnai konditeriai mėgsta bandeles. Milena taip pat didelė jų gerbėja.
O išskirtinis šios talentingos konditerės kepinys – jogurto putėsių tortas su kokosiniu biskvitu, traškučiu, mango bei braškių įdarais.
„Neapsakomas gaivumas. Būtent tokius tortus ir mėgstu“, – šypteli M. Levaškevičiūtė.
Ji sako apskritai nesanti išranki maistui. Kuo maistas tradiciškesnis – tuo jai skaniau.
„Yra keletas dalykų, kurių nevalgau, bet bulvinių blynų, trintos moliūgų sriubos ar mamos kotletukų niekuomet neatsisakyčiau“, – tvirtina Milena.
Pastaruoju metu ji pradėjo dažniau namuose gaminti azijietiškus patiekalus, tad ir juos jau drąsiai gali įtraukti į favoritų sąrašą.
Ar apdovanotai konditerei virtuvėje dažnai tenka patirti nusivylimų, kai desertas ar koks kepinys pavyksta visai ne taip, kaip tikėjosi?
„Yra gaminių, kuriuos gali daryti ir ne vienerius metus iš eilės, bet ateis diena, kai ims ir nepavyks – lyg tyčia. Pavyzdžiui, sausainiai macaroons“, – prisipažįsta Milena.
O kartais koją pakiša paprasčiausias išsiblaškymas.
Nuo pat vaikystės gamindama pagal kokį nors receptą, M. Levaškevičiūtė visuomet kažką pakeisdavo ar pridėdavo nuo savęs. Tai buvo tapę įpročiu.
„Nesakau, kad dabar jis dingo, bet jau retai tą darau, nes dirbant konditerijos srityje, gamyba reikalauja tikslumo, kad pavyktų išgauti geriausią rezultatą. Žinoma, yra atvejų, kai pokyčiai pakeičia receptą ir į žymiai geresnę pusę. Priklauso nuo to, ką gamini“, – įsitikino pašnekovė.
Pagaminusi jau daugybę įvairaiusių desertų, kartais Milena suka improvizacijos keliu – į galva šauna kažkoks receptas, sudėtas iš atskirų desertų receptų.
„Kadangi skonį jau galima įsivaizduoti, dažnai pavyksta ekspromtu sukurti kažką gero“, – sako M. Levaškevičiūtė. – Aišku, kaip ir visų žmonių smegenys, manosios taip pat nesugeneruoja visko pačios, tad tenka pasinaudoti ir interneto platybių pagalba. Būna kažką pamatai, patinka, pakeiti pagal save ir vuolia!“.
Prieš keletą dienų 21-ąjį gimtadienį atšventusiai Milenai konditerija – ir darbas, ir savirealizacija, ir gyvenimo būdas. Bet yra dar vienas dalykas, kurį ji labai mėgsta – fotografuoti.
Mergina svarsto, kad jei ne atsitiktinai jos kelyje pasimaišiusi konditerija, turbūt būtų siekusi fotografės karjeros.
„Kartais vis pasvajoju, kad gal kada pavyks suderinti abi veiklas“, – tarsteli pašnekovė.
Nežinia, ar labiau planuoja, ar pasvajoja, bet M. Levaškevičiūtė tikrai norėtų vieną dieną atverti savo jaukios desertinės duris.
„Kaupiu praktiką, mokausi ir, svarbiausia, tikiu, kad ateis laikas, kai šios svajonės taps realybe“, – užsispyrimo netrūksta panevėžietei.
O kol kas sako esanti dėkinga draugams, artimiesiems, kurie bando paversti šią jos svajonę realesne nuolat prašydami tortų ar kitų desertų savo šventėms.
„Taip sakant, jau turiu ištikimų klientų“, – juokiasi Milena. – Todėl žadu ir toliau dalyvauti konkursuose, kaupti patirtis ir pasiekimus.“
Nors konditerės karjerą daro Vilniuje, Milena tvirtina, kad jos ryšys su Panevėžiu tebėra be galo stiprus ir toks išliks.
„Čia visada buvo ir bus namai. Visi vaikystės prisiminimai, išdaigos, pirmi darbai, simpatijos, šeimos šventės. Visa tai taip artima ir miela širdžiai“, – sako M. Levaškevičiūtė.
