-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Išskirtine didybe, unikaliais statiniais, istorinių mūšių vietomis nepasižymintis Panevėžys vis dėlto nėra blankus, tuščias ar etninio paveldo požiūriu nereikšmingas miestas.
Nuolat kintantis, ieškantis, atrandantis, nauja priimantis, bet ir seno nepamirštantis miestas gyvas jau 520 metų.
Apie jo vertybes bei sukauptus turtus gali byloti ir gatvių, pastatų istorinės medžiagos tyrinėjimas.
„Keičia miestas savo rūbą. Medinio lieka vis mažiau, o ir likusįjį išsaugoti sudėtinga. Laimei, dar turime ką pamatyti ir kuo rūpintis.“
V. Vasiliauskaitė
Domintis, po kruopelytę rankiojant per ilgą laiką sukauptas detales, atsiskleis visas miesto paveikslas – su praeities ir dabarties ypatybėmis.
Šį kartą Panevėžio gatvėse ieškosime gyvenamosios aplinkos paveldo – autentiškų medinių pastatų, iki šiol puošiančių miestą ir pasakojančių viena už kitą įdomesnes istorijas.
Geriau jas suprasti padės Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Vitalija Vasiliauskaitė, nagrinėjusi medinį miesto kultūros paveldą.
„Keičia miestas savo rūbą. Medinio lieka vis mažiau, o ir likusįjį išsaugoti sudėtinga. Laimei, dar turime ką pamatyti ir kuo rūpintis“, – sako etnologė.
Vienas iš įspūdingųjų Panevėžio medinių namų – 1934 m. statyta advokato Česlovo Petraškevičiaus vila, kur dabar įsikūrusi Gamtos mokykla. G. Kartano nuotr.
V. Vasiliauskaitė pamena, kaii maždaug prieš trisdešimt metų Panevėžiui užmezgus ryšius su Kalmaru – miestu partneriu iš Švedijos, susipažinti atvykę svečiai liko nustebinti čia pamatyto vaizdo.
„Jiems daug medinių pastatų išsaugojęs Panevėžys pasirodė viduramžiškas miestas ir stebėjosi sužinoję, kad jis įkurtas ne viduramžiais“, – šypsosi V. Vasiliauskaitė.
Panevėžys pradėjo formuotis 16 amžiuje ir, be abejo, tai buvo medinis miestas.
„Miesto pradžia – su pirmąja medine bažnyčia, pastatyta dabartinėje Senamiesčio gatvėje. Visi pastatai anuomet buvo mediniai ir medinė architektūra Panevėžyje dominavo gana ilgai“, – pasakojo specialistė.
Ir miesto ištakose, ir vėliau iki pat XIX a. pab. – XX a. pr. mediniai buvo ne tik gyvenamieji namai, bet ir visuomeninės paskirties pastatai: ligoninės, mokyklos ir kt.
Daugelio jų nebėra, mieste išlikę daugiausia XX amžiuje statytų medinukų.
Medinė architektūra, nuo kurios ir prasidėjo Panevėžys, pasižymi plastiškomis, originaliomis formomis.
V. Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį, kad nėra identiškų medinių namų – net jeigu jų formos vienodos, įvairios detalės, papuošimai, polangių raižiniai bus skirtingi.
Šiame rašinyje paminėsimi medinio miesto paveldo statiniai toli gražu ne vieninteliai, verti dėmesio. Išlikusių dailių, deramai sutvarkytų medinukų galima pastebėti įvairiose miesto vietose.
O pirmiausia etnologė kviečia stabtelėti prie bene dažniausiai panevėžiečių matomo, prie pat judrios gatvės miesto centre esančio vertingo pastato – Švč. Trejybės bažnyčios rektorato Sodų gatvė 3.
„Klasikinis miesto stiliaus namo pavyzdys ne tik medinės architektūros, bet ir istorijos paveldas – juk jame 1926–1949 metais gyveno ir dirbo pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas“, – pasakoja muziejaus darbuotoja.
Pastatas didelis, su mansarda, balkonu, dekoruotas raižiniais.
1926 metų balandžio mėnesį įsteigus Panevėžio vyskupiją, naujajam vyskupui iš pradžių teko glaustis katedros klebonijoje.
Tik nupirkus ir suremontavus seną stačiatikių šventiko penkių kambarių namą su dideliu sodu, jame ir buvo įrengta pirmoji Panevėžio vyskupija.
1872 metais statytas pastatas vyskupijos reikmėms pritaikytas 1926-aisiais. Pirmame aukšte įrengtas vyskupo butas, koplyčia, kanceliarija ir vyskupijos biblioteka. Antrajame įsikūrė vyskupo sekretorius, kancleris ir kt.
Švč. Trejybės bažnyčios rektoratas – klasikinis miesto stiliaus namo pavyzdys, ne tik medinės architektūros, bet ir istorijos paveldas – jame 1926–1949 metais gyveno ir dirbo pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. G. Kartano nuotr.
Tačiau gražia vyskupija Panevėžys džiaugėsi neilgai.
Nepraėjus nė porai dešimtmečių prasidėjo kitoks pastato gyvenimas.
Pirmosios sovietinės okupacijos metais vyskupo namai ir sodas nacionalizuoti, o juose apgyvendinta dešimt rusų karininkų šeimų.
Vyskupui leista gyventi jo miegamajame kambaryje nuomininko teisėmis.
Po karo permainos vis tęsėsi, čia įkurdinamos įvairios įstaigos – vidaus planavimas vis būdavo keičiamas, interjeras gadinamas.
Iki 1966 metų šiame pastate veikė vaikų darželis, paskui maždaug penkerius metus – vaikų poliklinika, Švietimo skyriaus padaliniai.
1976 metais kilus gaisrui, pastatas smarkiai apgadintas, o po remonto čia vėl įsikėlė įstaigos – Švietimo skyriaus padaliniai, įdarbinimo biuras, Kraštotyros draugijos Panevėžio skyrius.
Buvusiame vyskupo name kabinetą turėjo net milicijos įgaliotinis.
Tik 1989 metais atkurta istorinė teisybė – pastatas grąžintas bažnyčiai ir suremontuotas, jame įkurta Švč. Trejybės bažnyčios klebonija, įrengtas vysk. K. Paltaroko memorialinis kambarys, pokario partizanų ir tremtinių muziejinė ekspozicija, veikė visuomeninės organizacijos – šaulių, politinių kalinių ir tremtinių, jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“ ir kt.
Dabar šiame mediniame pastate įsikūręs Švč. Trejybės bažnyčios rektoratas.
V. Vasiliauskaitė kviečia apžiūrėti ir dar vieną įspūdingą, vienintelį Lietuvoje žinomą dviejų aukštų su mansarda ir bokštu medinį pastatą.
Šį kartą toliau nuo miesto centro – Smėlynės gatvėje 171.
Dabar jame įsikūrusi Gamtos mokykla, o kadaise buvo Česlovo Petraškevičiaus vila.
1934 metais pastatytos vilos savininkas Č. Petraškevičius buvo teisininkas, žinomas visuomenės veikėjas.
20 hektarų sklypą gražioje vietoje už miesto advokatas įsigijo iš buvusio carinės Rusijos generolo Čaikovskio paveldėtojų.
Pasistatę namą, naujieji sodybos šeimininkai gražiai įsikūrė – įrengė teniso kortus, keletą kitų sporto aikštelių.
Itin gražus buvo pastato balkonas, o prie pagrindinio įėjimo esančioje verandoje šeimininkas su savo svečiais mėgo gerti arbatą.
Šioje sodyboje šeimininkas ir jo šeima tik vasarodavo – tuo metu čia lankydavosi daug garsių panevėžiečių, būdavo rengiami įdomūs kultūriniai susibūrimai.
Atėjus sovietams, advokato turtas taip pat nacionalizuotas, pats Č. Petraškevičius slapstėsi Kaune ir tik prasidėjus nacių okupacijai sugrįžo į Panevėžį.
Tačiau 1941 metais pateko į avariją, buvo sužalotas ir ligoninėje mirė. Velionio žmona su vaikais 1944 metais pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV.
O jų vilai taip pat prasidėjo kitoks gyvenimas.
Antrojo pasaulinio karo metais joje kurį laiką gyveno vokiečių kareiviai, sovietmečiu veikė įvairios institucijos – berniukų kolonija, kūdikių namai ir kt.
1966 metais sodyboje įsteigta Panevėžio jaunųjų gamtininkų stotis, kurioje 1991 m. savo veiklą pradėjo Panevėžio jaunųjų gamtininkų centras, 2005 m. išaugęs į Panevėžio gamtos mokyklą.
Jauku ir gražu dabar čia. Ne kartą rekonstruoti, atnaujinti namai, rūpestingai tvarkoma aplinka, o sodybos įkūrėjui Č. Petraškevičiui atminti 1996 m. ant Gamtos mokyklos fasado atidengta memorialinė lenta su bareljefu.
Ne vienas panevėžietis atkreipia dėmesį ir į A. Smetonos gatvėje 39-uoju numeriu pažymėtą neįprastos architektūros gražų medinį pastatą.
Šiuo metu jis priklauso uždarajai akcinei bendrovei. Jame veikia kelios krautuvėlės.
O prieš karą tai buvo namas, kuriame gyveno pats jį suprojektavęs inžinierius Antanas Gargasas.
1931 metų liepą grįžęs iš studijų Belgijoje, jis įsikūrė Panevėžyje, pasistatė čia namą ir iki 1940 metų ėjo Panevėžio miesto inžinieriaus pareigas.
Sovietmečiu jo namas taip pat nacionalizuotas, čia apgyvendinti kariškiai, vėliau – civilių šeimos.
Etnologė V. Vasiliauskaitė apgailestauja, kad dauguma turtingesnių miestiečių didelių ir gražių namų, juos nacionalizavus, buvo išdalinti į butus ir nugyventi – prižiūrėti ir išlaikyti medinius pastatus reikia rūpestingų, darbščių šeimininkų. O tokie buvo ne visi.
1933 metais statytas ir dabar naujam gyvenimui prikeltas išskirtinis medinis namas A. Jakšto g. – kalbininko tautosakininko, vertėjo, Panevėžio berniukų gimnazijos ir Panevėžio mokytojų seminarijos pedagogo Petro Būtėno šeimos. P. Židonio nuotr.
Kitas to paties inžinieriaus A. Gargaso projektuotas pastatas taip pat atkreips praeivių dėmesį. Jis A. Jakšto gatvėje 3.
1933 metais statytas ir dabar naujam gyvenimui prikeltas išskirtinis namas – kalbininko tautosakininko, vertėjo, Panevėžio berniukų gimnazijos ir Panevėžio mokytojų seminarijos pedagogo Petro Būtėno šeimos.
Išlaikyti namo autentiką pasirūpino jo sūnus Donatas Būtėnas.
Šiam pastatui taip pat teko patirti daugybę permainų.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kariai name buvo įkūrę karo ligoninę, po karo sovietai – Pajuostės lakūnų štabą.
1951 metais, kai namas nacionalizuotas, M. Būtėnienė su vaikais iš jo iškeldinta, nesuteikus šeimai jokios kitos pastogės.
O jų name kurį laiką veikė vaikų poliklinika, nuo 1974-ųjų – miesto viešosios bibliotekos filialas.
Tik 1989 metais namas grąžintas savininkams.
A. Smetonos gatvėje 39-uoju numeriu pažymėtą neįprastos architektūros gražiame mediniame pastate prieš karą gyveno pats jį suprojektavęs inžinierius Antanas Gargasas. G. Kartano nuotr.
Etnologė atkreipia dėmesį, kad A. Smetonos gatvėje 2-uoju numeriu pažymėtame name veikusi pirmoji Panevėžio pradinė mokykla taip pat medinis pastatas.
„Tik jo sienos aptinkuotas. 1924 metų pavasarį iškilmingai atidaryta mokykla buvo viena moderniausių pradinių mokyklų šalyje“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Pastatas – vieno aukšto su mansarda ir mezoninu.
Kai mokyklą atidarė, pirmajame aukšte buvo trys klasės, salė, mokytojų ir sargo kambarys, o viršuje taip pat trys klasės su mokytojams skirtu kambariu.
1968 metais šis pastatas perduotas Panevėžio būtų ūkio valdybos žinion. Jame įkurtos dailininkų dirbtuvės, nuo 1993-iųjų veikia ir knygynas.
Atskiro dėmesio reikalauja ir namas Šv. Zitos gatvėje 18, kurio, 1925 metais statyto, savininkas buvo Panevėžio burmistras Tadas Chodakauskas.
Bet namas įdomus ne tik kaip medinės architektūros pavyzdys. Jame gyveno rašytoja, visuomenės veikėja, pedagogė, Lietuvos Steigiamojo Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ji butą nuomojosi pirmajame aukšte.
Garsiosios kraštietės atminimui įamžinti 1969 metais bute įrengtas Panevėžio kraštotyros muziejaus padalinys – G. Petkevičaitės-Bitės memorialinis muziejus.
1996 m. prie namo atidengta G. Petkevičaitei-Bitei skirta atminimo lenta.
Tačiau 2006 metais ekspozicija perkelta į Kraštotyros muziejų.
Muziejaus patalpas Savivaldybė ketino privatizuoti, tačiau, kilus dalies miesto bendruomenės pasipriešinimui, jas perdavė nevyriausybinei organizacijai – asociacijai „Bitės namai“.
Asociacija siekia čia atkurti memorialinį muziejų.
A. Smetonos gatvėje 2-uoju numeriu pažymėtame name veikusi pirmoji Panevėžio pradinė mokykla taip pat medinis pastatas, tik jo sienos aptinkuotas. P. Židonio nuotr.
„Nuo medinės bažnyčios prasidėjusiame Panevėžyje ir dabar yra trys mediniai maldos namai“, – primena etnologė.
Vienas tokių – iki šių dienų išlikusi 1892 metais statyta medinė Kristaus Prisikėlimo cerkvė J. Tilvyčio gatvėje. Tų pačių metų spalį cerkvę pašventino Kauno stačiatikių vyskupas Grigorijus.
Kitas – A. Mackevičiaus gatvėje tebestovintys mediniai rusų sentikių maldos namai. Jie pastatyti apie 1910 metus, tačiau maždaug po dviejų dešimtmečių juos nusiaubė gaisras.
Sentikių bendruomenė namus atstatė ir iki šiol juose meldžiasi Panevėžyje bei aplinkiniuose rajonuose gyvenantys sentikiai.
Dar vienas senosios medinės architektūros paminklas – evangelikų liuteronų bažnyčia Ukmergės gatvėje. Ji statyta 1845–1850 metais ir, prasidėjus sovietmečiui, taip pat patyrė neišvengiamas permainas.
1940 metais nacionalizavus bažnyčią, jos bokštas nugriautas, o pastatas naudotas kaip šokių klubas.
Vėliau – išgriovus kolonas, sunaikinus altorių, pastačius sieną, čia buvo įkurta ūkinių prekių parduotuvė ir jos sandėlis.
Pastato buvusi paskirtis atkurta tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
1990 m. bažnyčios pastatas grąžintas evangelikų liuteronų parapijos tikintiesiems.
