Panevėžio kraštotyros muziejus sukaupęs apie 150 iš praeities mus pasiekusių vertingų kryžių, medinių šventųjų skulptūrėlių. Šioje kolekcijoje – ir garsiojo kryždirbio V. Svirskio kūriniai. G. Kartano nuotr.

Lietuvos kryžiai – žmonijos šedevras

Daug kas šioje žemėje keičiasi, su metais įgauna vis kitus pavidalus, prasmes ir statusus. Vis dėlto yra su tolimos praeities kartomis mus jungiančių amžinųjų simbolių – tokių kaip tvirtas, patikimas, garbingas lietuviškas kryžius, vertinamas ir pripažįstamas viso pasaulio.

Kryžius Lietuvoje visada reiškė žymiai daugiau nei tik kančią simbolizuojantį religinį ženklą – figūrą iš dviejų statmenai susikertančių linijų.

„Lietuviams niekada neužteko kryžiaus iš paprasto dviejų medžio ar metalo gabalų sukryžiavimo. Mums ir anksčiau, ir dabar reikia ypatingo kryžiaus su puošmenomis, saulutėmis, ornamentais, turinčiais savas reikšmes, prasmes ir užuominas“, – sako kryždirbys, Panevėžio rajone, Velžyje gyvenantis kalvis Saulius Kronis.

Šio meistro kaldintos kryžius puošiančios saulutės pelnė aukštus įvertinimus. S. Kronis yra ir tautodailininkams paties garbingiausio apdovanojimo – „Aukso vainiko“ kryždirbystės srityje laureatas.

Besidomintis kryžiaus istorija, ieškantis šio simbolio praeities ir dabarties sąsajų meistras primena, jog lietuvišką kryždirbystę ir kryžių simboliką UNESCO įtraukė į Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.
„Tačiau ne kiekvienas supranta, kodėl būtent lietuviški kryžiai taip pagerbti. Juk kryžiai pripažįstami, statomi daugelyje pasaulio šalių, o į šedevrų sąrašą pateko būtent lietuviški“, – sako kalvis.

Anot jo, lietuviškų kryžių išskirtinumas, jų puošnumas ir buvo svarbus. Be to, ką pabrėžė ir UNESCO, – kryždirbystė atstovauja Lietuvos kultūrai šimtmečius ir tokia išliko iki 21 amžiaus.

Kryždirbystė – unikalus tautos menas, turintis ypač senas ir gilias tradicijas.

Manoma, kad mediniai stulpai dar iki krikščionybės įvedimo būdavo statomi ypatingoms vietoms – šventiems šaltiniams, aukų akmenims ir kitoms pažymėti.

Dažniausiai šie kūriniai būdavo užbaigiami kalvio kalta geležine viršūne – saulute.

Pasak A. Klovo, kryždirbio darbe labai svarbus pasiruošimas: reikia žinoti, dėl ko, kokiu tikslu tą kryžių drožia, kur jis stovės, kokią žinią perduos. P. Židonio nuotr.

Kryžius – šešių metrų

Lietuviškajam kryžiui galvą lenkia ir pats jau daugiau kaip pusę amžiaus šiuos simbolius kuriantis panevėžietis kryždirbys, medžio drožėjas Antanas Klovas.

Kelios dešimtys didingų šio meistro kryžių puošia įvairius Lietuvos kampelius.

Ne taip seniai toks didžiulis, daugiau kaip šešių metrų aukščio simbolis pastatytas Trakuose. Prie jo pritvirtinta Kristaus figūra – beveik paties meistro ūgio.

A. Klovo kurti kryžiai atkreipia dėmesį ir Panevėžyje – vienas jų stovi Ramygalos gatvėje ir yra skirtas šios gatvės gyventojams atminti, kitas, Senamiesčio gatvėje, žymi pirmosios Panevėžio bažnyčios ir kapinių vietą.
Dešimtys A. Klovo kryžių rymo prie sodybų, kapinėse.

Ypač daug jų panevėžietis sukūrė Atgimimui prasidėjus, kai žmonės ypač norėjo susigrąžinti praeities simbolius, atkartoti tai, ką turėjo, ką gerbė seneliai ir proseneliai.
A. Klovas pasakoja visada prieš pradėdamas drožti kryžių gerai apgalvojantis, kokie ornamentai jo kūriniui labiau tiktų.

„Kryždirbio darbe pasiruošimas yra labai svarbus. Reikia žinoti, dėl ko, kokiu tikslu tą kryžių droši, kur jis stovės, kokią žinią galės perduoti“, – kalba tautodailininkas.

Jis įsitikinęs: labai svarbu nenukrypti nuo tradicijų, nesiekti sugalvoti kažką kitokio, nebūdingo senųjų kryždirbių rankai.

Vis dėlto savas braižas, savas kryžiaus suvokimas turėtų būti kiekviename meistro kūrinyje.
Praeities ir dabarties kryždirbių darbas labiausiai skiriasi techninėmis galimybėmis. Tokių įrankių, kokius turi dabarties meistrai, senieji nė numanyti negalėjo.

Užtat ir jų kryžiai būdavo kuriami gerokai ilgiau, sudėtingiau. Dabar, techninėms galimybėms leidžiant, darbas verda sparčiai, be didžiulių pastangų.

Tačiau kūrinio – kryžiaus išraiška, paskirtis bei esmė ir senųjų, ir dabarties kūrėjų išlieka ta pati, ji per šimtmečius išsaugota.

Pagarba praeities kūrėjams

Gaila, kad medis neturi akmens stiprybės – mediniai kryžiai neilgaamžiai. Nedaug jų išlieka dėl laiko ir gamtos veikimo – dūlėja, tręšta, pūva ir virsta dulkėmis.

Ir apie pačius seniausius meistrų kūrinius gali papasakoti tik išlikę piešiniai ar nuotraukos.

Iš pirmo žvilgsnio visų Lietuvos regionų kryžiai tokie pat. Tačiau, kaip yra pasakojusi Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė, regionuose lietuviški kryžiai vieni nuo kitų skiriasi.

Štai Žemaitijoje jie žemesni, koplytėlės nekeliamos aukštai, statomos ant akmens, arčiau žemės.
Aukštaitiški – aukšti, o einant į Rytus vis aukštesni. Rokiškio, Zarasų rajonuose galėdavo ir dešimt metrų siekti.
Kitose šalyse, net kaimyninėje katalikiškojoje Lenkijoje kryžiai vėl kitokie – daugiau akmeniniai, metaliniai, puošiami dirbtinėmis gėlėmis, kaspinais.

Panevėžio kraštotyros muziejus saugo daug informacijos apie senąją sakralinę medžio kūrybą – meniškiausią ir labiausiai brangintiną tradicinį liaudies meną.

Iš praeities mus pasiekusių vertingų kryžių, medinių šventųjų, dievų skulptūrėlių muziejuje sukaupta apie 150.
Aukštaitiškų kryžių ekspozicijoje – ir trys žymiausio mūsų krašto kryždirbio Vinco Svirskio kryžiai bei
garsių vidurio Aukštaitijos dievdirbių Igno Bieliausko, Ksavero ir Jono Danauskų, Silvestro Merkelio, Jono Valio, Stanislovo Stankevičiaus ir nežinomų meistrų sakralinės medžio skulptūros.

Daug nuostabių tautodailės darbų – neišsaugotų, nepamatytų, taip ir liko praeityje. Laimė, yra galimybė pamatyti 1912 metais aprašytus ir nupieštus Panevėžio krašto kryžius.

Jie puikuojasi tais metais išleistame Lietuvos dailininko, pedagogo Antano Jaroševičiaus albume „Lietuvos kryžiai“.
Tai pirmasis didelis leidinys apie liaudies meno paminklus.

1870 metais Panevėžio apskrityje gimęs menininkas nuo 1904 iki 1911-ųjų labai kruopščiai piešė lietuviškus kryžius.
1911 metais Penktojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje buvo eksponuoti 48 Jaroševičiaus piešti kryžiai. O paskui išleista knyga.

Kokie įspūdingi ir didingi atrodo prieš daugiau nei šimtą metų nupiešti Lietuvą puošę kryžiai!
Tačiau ir šių dienų tautodailininkai stengiasi nenusileisti praeities meistrams.

S. Kronio kaldintos kryžius puošiančios saulutės pelnė aukštus įvertinimus, tarp jų – tautodailininkams patį garbingiausią apdovanojimą – „Aukso vainiką“ kryždirbystės srityje. G. Lukoševičiaus nuotr.

Idėjos neišsemiamos

Šiais laikais kryžius, koplytstulpius, stogastulpius gaminančių medžio drožėjų yra nemažai. Jų darbai puošia miestų aikštes, atminimo vietas, kapines.

Neretas meistriškai išdrožtas kryžius papuošiamas ir metalo dirbiniais, saulutėmis.

Tačiau kryždirbyste užsiimančių kalvių gerokai mažiau nei medžio drožėjų. Visoje Aukštaitijoje tokius kalvius gal ir ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum.

Šios gildijos atstovas S. Kronis tikisi, kad visgi atsiras jaunų žmonių, susidomėsiančiu šia tautodailės sritimi. Ne vienerius metus Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio apskrities bendrijai vadovavęs kalvis sako visada turėjęs tikslą siekti, kad kryždirbystė visada išliktų tęstinė veikla.

„Tautodailininkams įkvėpimo šaltinių toli ieškoti nereikia – turime tokius gilius ir plačius tautos kultūros klodus, tokią turtingą meistrų patirtį, kad tereikia tik nuvalyti dulkes nuo praeities, visa tai pamatyti ir patiems bandyti kurti“, – sako kalvis S. Kronis.

Didelę šio meistro meninės kalvystės dalį sudaro kaldintos saulutės. S. Kronis tikina, kad idėjos saulutėms kurti – neišsemiamos, jų ornamentai nesikartojantys, o simboliai slepia gilią prasmę.

Jam pačiam mieliausia iš metalo kurti augalinius motyvus – lapelius, šakas, žiedus. Jais dažniausiai savo darbus, ypač mėgstamas saulutes ir puošia.

Pasak S. Kronio, kalvių kaldinamos saulutės – ne šiaip sau metalo kūrinys, o dar iš pagonybės laikų atėjęs simbolis. Krikščionybė jo nesunaikino, o pritaikė savam tikėjimui.

Daug laiko kalvis praleidžia domėdamasis saulutėmis, jas kurdamas, derindamas detales.
Tokių gabių ir pasišventusių tautodailininkų – medžio drožėjų, kalvių, akmens kalėjų dėka kryžiai buvo ir išlieka.
Juk kryžiai Lietuvoje buvo ir bus visada.

Žmonės juos statė ir Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, ir sovietmečiu. Kad ir draudė, ir griovė – kryžiai, koplytstulpiai neišnyko.