-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1933 metai žymi garsiausią Lietuvos istorijoje įvykį – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą. Jis mažą tautą pavertė didžia, Lietuvą išgarsino visame pasaulyje.
Steponas Darius (tikroji pavardė Jucevičius-Darašius) gimė 1896 m. sausio 8-ąją (naujuoju stiliumi sausio 21 d.) Tauragės apskrities Kvėdarnos valsčiaus Rubiškių kaime, Augustinos Vaišvilaitės ir Jono Jucevičiaus šeimoje.
1905 m. mirus tėvui, po poros metų S. Jucevičius-Darašius su motina, patėviu ir kitais šeimos nariais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.
1913 m. Steponas pradėjo mokytis vidurinėje Harisono technikos mokykloje. Baigęs gimnaziją Čikagoje, 1917 m. įstojo savanoriu į Amerikos kariuomenę, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo sužeistas. Po karo mokėsi Čikagos universitete. Gyvendamas JAV, labai susidomėjo sportu.
1920 m. S. Jucevičius-Darašius atvyko į Lietuvą. Iš pradžių tarnavo Generalinio štabo žvalgybos skyriuje, kiek vėliau įstojo į Lietuvos kariuomenę savanoriu.
Pasikeitęs pavardę tapo Steponu Dariumi.
1921 m. baigęs Karo mokyklą, S. Darius gavo karinį laipsnį ir buvo paskirtas į aviaciją. 1923 m. Steponas dalyvavo Klaipėdos sukilime, apdovanotas Klaipėdos sukilimo medaliu.
Po metų vedė taip pat sportininkę, būsimą mokytoją Jaunutę Škėmaitę, su ja susilaukė dukters Nijolės.
1924 m. gruodžio 1-ąją S. Dariui suteiktas karo lakūno vardas, o 1927 m. gavo aviacijos kapitono laipsnį.
Tais pačiais metais lakūnas išvyko į JAV aplankyti giminių, jau turėdamas planą grįžti lėktuvu. Pradėjęs ruoštis skrydžiui į Lietuvą, dirbo skraidymo instruktoriumi, kad sukauptų lėšų.
Stasys Girėnas, kurio tikroji pavardė Girskis (Girčius, angl. Girch), gimė 1893 m. spalio 4 d. Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus Upynos kaime. Baigė Vytogalos pradžios mokyklą.
Nuo 1910 m. gyveno JAV, kur 1917–1919 m. buvo karo aviacijos mechaniku. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare.
1923 m. baigė lakūnų mokyklą ir tais pačiais metais pirmas iš lietuvių nusipirko lėktuvą. 1927 m. gavo laikinąjį piloto pažymėjimą, dar po kelerių metų – transporto piloto licenciją, suteikiančią teisę vežti keleivius ir prekes. Nuo 1931 m. dirbo civilinės aviacijos transporto pilotu.
Skrydžiui per Atlantą S. Darius ir S. Girėnas pradėjo rengtis 1933 m.
Jie rinko lėšas iš Amerikos lietuvių – rengė aviacijos šventes.
Skristi planuota 1933 m. gegužės mėnesį.
Atlantą turėjęs įveikti jų lėktuvas pašventintas Čikagoje 1933 m. gegužės 6-ąją, jam suteikiant „Lituanicos“ vardą.
Orlaivis svėrė 1240 kg, o pakrautas 2,410 kg. Maksimalus jo greitis siekė 220 km, skrido vidutiniškai 170 km per valandą greičiu.
Visgi suplanuotą skrydį teko atidėti dėl blogo oro. Nepavykus išskristi gegužės 7-ąją, pradėta skelbti, kad neplanuojama skristi, tik norima surinkti pinigų ir pasireklamuoti. Spaudoje pasirodžiusi prieštaringa informacija labai trukdė sėkmingai rengtis istoriniam skrydžiui.
Prieš įveikdamas Atlantą, S. Girskis pasivadino S. Girėnu.
1933 m. liepos 15 d. pagerėjus orams, nuspręsta kilti.
Kad tilptų degalai, pilotai neėmė radijo įrangos, parašiutų, gelbėjimosi liemenių. Po rekonstrukcijos lėktuvas galėjo nuskristi 9650 km.
Planuota per 40 skrydžio valandų pasiekti Kauną.
Prieš skrydį S. Darius ir S. Girėnas paskelbė testamentą: „Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių. Būtinai reikia ir jos sūnums prisidėti prie bendro darbo – tirti dar mažai žinomas Žiemių Atlanto vandenyno oro sroves, taip pat naujai išrastus navigacijos būdus ir priemones pritaikyti kasdieniniams reikalams. Mes, gyvendami tokiais laikais, kada oras stengiamasi panaudoti žmonijos reikalams, laikome savo pareiga tautos vardu tą darbą garbingai atlikti.“
1933 m. liepos 15 ir 16 d. Kauno radijas paskelbė sensacingą pranešimą: „S. Darius ir S. Girėnas skrenda į Lietuvą.“
Lakūnų laukta Kaune 1933 m. liepos 16-ąją, apie 22 valandą.
Jų pasitikti į aerodromą atvyko premjeras Juozas Tubelis ir ministras Vytautas Vileišis.
Prezidentas Antanas Smetona nuo liepos 6-osios atostogavo Palangoje.
Minia Kauno oro uoste pradėjo rinktis apie 12 valandą.
Pasirodant lėktuvo „Lituanica“ laukė apie 25 tūkst. žmonių. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į vakarus, į besileidžiančios saulės nurausvintą horizontą.
Tuo metu Vokietijos „Reuters“ žinių agentūra paskelbė trumpą pranešimą, kad Rytprūsiuose, netoli Soldino miestelio, miške rastas dar neaišku kam priklausąs sudužęs lėktuvas.
Jį aptiko apie 5 val. ryto Kudamo kaimelio gyventoja, išėjusi į mišką grybauti.
Šalia sudužusios „Lituanicos“ gulėjo S. Dariaus kūnas, o žuvęs S. Girėnas tebesėdėjo kabinoje.
Dar švietė jo kišeninis žibintuvėlis.
Trys per nelaimę sudužę laikrodžiai rodė 0 val. 36 minutes.
Tik liepos 17-osios vidurdienį buvo paskelbtas tokio turinio pranešimas: „Kapitonas Stepas Darius ir Stasys Girėnas, perskridę vandenyną, atlikę tą didingą žygį mūsų tautos garbei, šiandien apie 1 valandą tragingai žuvo Lietuvos prieangy, Vokietijoj, arti miesto Soldin. Skelbiame šią skaudžią žinią Lietuvos visuomenei ir kviečiame visuotiniu gedulu pagerbti žuvusius didvyrius. Lietuvos transatlantiniams lakūnams priimti komitetas ir Lietuvos aeroklubas.“
1933 m. liepos 19-ąją S. Dariaus ir S. Girėno palaikai vokiečių bendrovės „Deruluft“ lėktuvu atskraidinti į Kauną. Kitą dieną surengtos Atlantą įveikusių lakūnų simbolinės laidotuvės-palydėtuvės (eisena) į Kauno kapines.
S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvių diena buvo paskelbta laisvadieniu.
Tokios iškilmingos laidotuvės Kaune vyko pirmą kartą. Karstai pastatyti kapinių koplyčioje. Lakūnų palaikai balzamuoti. Paskelbta prezidento užuojauta.
Dariaus ir Girėno tiltas per Lėvenį Panevėžio apskritis. 1937 m.
S. Darius ir S. Girėnas sujungė Lietuvą su jos išeivija.
Laimingai perskridę neramų Atlanto vandenyną, jie pasaulyje išgarsino prisikėlusios Lietuvos vardą.
Klastingąjį Atlantą lakūnai nugalėjo, bet Lietuvos nepasiekė, likimas jiems nebuvo palankus.
Po mirties lakūnai apdovanoti Vyčio kryžiaus V laipsnio ordinu, šaulių žvaigžde ir skautų garbės ženklu – svastika.
1933 m. liepą jų vardu pavadinta gatvė Kaune.
„Lituanicos“ katastrofą ėmė tirti Lietuvos aviacijos specialistų komisija, kuriai vadovavo S. Dariaus geras bičiulis, aviacijos inžinierius konstruktorius pulkininkas (vėliau generolas) Antanas Gustaitis. Komisijos išvados – palietusi spygliuočių viršūnes, „Lituanica“ jas prilenkė, ėmė laužyti, nukirto šešias pušis, rėžėsi į žemę ir apvirto. Specialistai kruopščiai apžiūrėjo sudužusio lėktuvo dalis, motorą.
Lakūnai ieškojo vietos nusileisti. Kas vertė tai daryti?
Sprendžiant iš skridimo laiko, degalų dar turėjo pakakti šešioms septynioms valandoms.
Jei lakūnai būtų jautę, kad gali jų pritrūkti, būtų nusileidę anksčiau, dar prieš sutemstant.
Galiausiai komisija priėjo prie išvados, kad katastrofa įvyko dėl blogų oro sąlygų ir nedidelių variklio darbo sutrikimų. Taip skambėjo oficiali versija ir niekas jos iki šiol nepaneigė.
1933 m. liepos 23 d. karstai su S. Dariaus ir S. Girėno palaikais iš Kauno kapinių koplyčios pervežti į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmus, Teismo ir socialinės medicinos institutą, kur kitą dieną apžiūrėti.
1934 m. nuspręsta Kauno senosiose kapinėse statyti mauzoliejų, jis baigtas 1936 m., o palaikai į jį perkelti 1937 m.
Po trejų metų lakūnų palaikai dar kartą balzamuoti perkelti į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą ir iki 1944 m. saugoti jo koplyčioje.
1944–1964 m. palaikai slėpti Kauno medicinos instituto rūmuose, kol perlaidoti Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse.
Lakūnų žygį paminėti rengtasi ir Panevėžyje. 1933 m. kai kurie panevėžiečiai užsisakė vėliavas sutikti S. Darių ir S. Girėną.
Rengtos ir sutikimo vaišės.
Bet vietoj jų Panevėžio šaulių teatro pilnoje salėje skambėjo gedulingas maršas.
Salėje kabėjo dvi gedulo vėliavos, gėlėmis nusagstytas lėktuvo propeleris.
Buvo eksponuojamas kapitono S. Dariaus ir leitenanto S. Girėno testamentas.
Viena antros klasės mokinė mokytis daliai rašyti pasirinko žodžius Darius ir Girėnas.
Tais pačiais metais kino teatre „Pasaulis“ demonstruotas filmas ,,Transatlantinio skridimo lakūnų likimas ir laidotuvės“. Salėje tilpo 350 žiūrovų. Be to, rodyta drama iš lakūnų gyvenimo.
1934 m. liepos 15 d. Lietuvių draugija užsienio lietuviams remti paminėjo lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno atminimą. Renginį, vykusį šaulių rūmuose, atidarė Panevėžio apylinkės teismo teisėjas Leonas Vabalas. Prezidiume buvo pašto viršininkas Jonas Bielinis, burmistras Tadas Chodakauskas, gydytojas Juozas Vileišis, apskrities policijos vadas Kazys Vilkas. Panevėžio katalikiškojo jaunimo vardu kalbėjo Alfonsas Lipniūnas, šaulių vardu – Tadas Chodakauskas, J. Belinis – Panevėžio civilinės aviacijos vardu. J. Vileišis pasisakė kaip Lietuvių draugijos užsienio lietuviams remti atstovas,
1989 m. vasario 13-ąją Panevėžyje 51-osios armijos gatvė pervadinta iki šiol vadinama Dariaus ir Girėno vardu.
S. Dariaus ir S. Girėno skrydis buvo reikšmingas tiek moksliniu (tiriant oro sroves), tiek inžineriniu požiūriu (tiriant panaudoto lėktuvo tipo ir navigacijos būdų galimybes). Be to, tai buvo antrasis tuo metu skrydžio be nusileidimo rezultatas pasaulyje, sukėlęs neabejotiną proveržį aviacijoje.
Drąsus skrydis tapo viso pasaulio lietuvius vienijančiu simboliu.
Garsiųjų Lietuvos lakūnų žygis iki šių dienų yra drąsos, užsispyrimo ir pasiaukojimo Tėvynei pavyzdys, pagal tuometes aviacijos galimybes, sudėtingumą ir riziką ekspertų prilyginamas šiuolaikiniam pilotuojamam skrydžiui į kosmosą.
Donatas PILKAUSKAS
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas
