-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Juodos duonos kepalas – gyvenimo ir stiprybės simbolis – dažnas svečias tautodailininko Kęstučio Preidžiaus paveiksluose.
Juk tapo šis biržietis visada tik tai, kas tikra – nereikšmingų detalių ar išgalvotų vaizdų jo kūriniuose nelabai surasi.
„Esu realistas ir man ypatingai svarbu vaizduojamų daiktų forma, jų tikslumas. Mėgstu tiksliai suskaičiuoti medžių šakas, žolių stiebus, varpų grūdus ar vandens bangeles“, – teigia K. Preidžius.
Jo tapytose kompozicijose pamatysi ne tik lietuviškos duonos kepalą ar riekę, bet ir molio ąsočius, puodynes, svogūnų kasas, krituolius, korius – visa tai, kas kasdieniame gyvenime šalia ir kartais net nebepastebima.
O dar K.Preidžiaus paveiksluose išvysime ne beprasmius, iš piršto laužtus spalvingus peizažus, o tik tikrus gimtojo Biržų krašto ar kitų vietovių vaizdus.
Ateinančių metų vasarą šešiasdešimtąjį gimtadienį minėsiantis tapytojas turi nemažai patirties. Parodose jis dalyvauja nuo 1985 metų, tautodailininku tapo prieš tris dešimtmečius ir yra ilgametis Lietuvos tautodailininkų sąjungos Biržų bendrijos pirmininkas. Jau penkiolika metų K. Preidžius yra Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narys, jam suteiktas ir meno kūrėjo statusas.
Parodoms tapytojas atrenka įvairius darbus: natiurmortus, peizažus, paveikslus įamžinančius architektūros paminklus, kraštovaizdžio detales, senojo kaimo ypatybes.
Nuolatinis kūrybinių seminarų, plenerų dalyvis yra vertinamas, apdovanojamas, kaip kad respublikinėje tautodailininkų tapybos parodoje – A. Varno premija.
K. Preidžiaus darbai buvo pateikti ir Pasaulio lietuvių dainų šventės bei Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo progomis surengtose parodose, dalyvavo konkursinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Šiuo metu aukštaičio tautodailininko darbus galima pamatyti ir Panevėžyje, jie eksponuojami Senamiesčio galerijoje.
K. Preidžius sako esantis visiškas realistas, net suskaičiuojantis medžių šakas, žolių stiebus, varpų grūdus ar vandens bangeles. Asmeninio archyvo nuotr.
„Gimiau kaime, gamtos apsuptyje. Tai ir yra pagrindinis įkvėpimo šaltinis mano kūryboje. Nuo vaikystės bandžiau tos gamtos grožį, jos spalvas, linijas perkelti ant popieriaus, o vėliau ir ant drobės. Tai ir lėmė, kad mano mėgstamiausi žanrai yra natiurmortas ir peizažas“, – prisistato tapytojas.
Ak, ta vaikystės patirtis!
Būtent ji ne vieną ir paskatina pasukti teisingu keliu – tuo, kuriuo per gyvenimą einant niekada netenka gailėtis ir svarstyti, o gal reikėjo kitaip?
Nesigaili savojo posūkio į tautodailę, tapybą ir K.Preidžius. Šiam jo pasirinkimui įtakos, be abejo, turėjo ir tai, jog Butniūnuose augęs ir šio kaimo, o vėliau Kratiškių mokyklose mokęsis berniukas buvo nuolatinis Biržuose vykdavusių piešimo renginių dalyvis.
„Tuo metu būdavo organizuojami tokie piešimo suvažiavimai. Mokiniai iš rajono mokyklų suvažiuodavo į Biržus, susėsdavo stadione ir visi kartu piešdavome. Labai man patiko šis užsiėmimas ir jis man sekėsi“, – mena tautodailininkas.
Užaugęs nuo to ypatingo kūrybos jausmo buvo kiek nutolęs, tarnavo armijoje, mokėsi Panevėžyje, tuomečiame hidromelioracijos technikume, bet netrukus vėl pradėjo domėtis tapyba ir pats ėmėsi nedrąsių bandymų.
O kartą susitikęs klasės draugą Vidą, tuo metu studijavusį Dailės akademijoje, paprašė supažindinti su tapybos pagrindais, atskleisti šio darbo techniką. Vaikinas norėjo kuo daugiau sužinoti apie dažus, drobę, pasirengimą darbui.
Bendraklasio būta geranoriško – pasidalino, ką pats jau išmanęs.
Pirmoji patirtis, išgirsti patarimai ir meniška prigimtis padarė savo – tapyba taip suviliojo, įtraukė, kad jai atsispirti būsimasis tautodailininkas jau nebegalėjo, o ir nenorėjo.
Su užsidegimu ėmęsis darbo K. Preidžius norėjo tapyti daug ir viską – gėles, aplinkinius vaizdus, daiktus, medžius.
„Pirmiausiai ir pradėjau tapyti medžius. Kaip juokaudavo mano tėvelis: „Medis juk nesupyks, nepasakys, kad jis nepanašus“, – prisimena K. Preidžius.
Bet ir tie medžiai, ir vėliau pradėti tapyti daiktai tiesiog negalėjo supykti – paveiksluose jie buvo labai panašūs į tikruosius ir, autoriaus fantazijų paliesti, dar gražesni, iškalbingesni.
Labai greitai atsirado ir šio tapytojo vertintojų, gerbėjų, žiūrovų.
„Stengiuosi nepabosti žiūrovui. Savo darbuose noriu išreikšti malonų jausmą – perteikti ramybę, rytinę rūko drėgmę, vakaro šilumą, duonos kvapą“, – svarsto menininkas.
O vieną nutapytą medį – Sandariškių ąžuolą, augantį Biržų rajone, Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje, jis prisimena gana dažnai. Dabar tas ąžuolas jau nebe toks kaip anuomet, kai buvo tapomas.
Prieš keletą metų Sandariškių ąžuolas nulūžo, ant sutrupėjusios kamieno dalies liko tik viena šaka.
Apie šį ypatingą medį legenda pasakoja, jog kartą, 16 amžiuje, viename mūšyje lietuvių kariuomenė sumušė švedus ir jie, priversti pasitraukti, paprašė taikos. Lietuviai sutiko ir pasiūlė taiką sudaryti neįprastu būdu – ne popieriuje pasirašyti, o pasodinti tris sandoros – taikos ąžuolus. Lietuvių kariuomenės vadas, pasodinęs tris ąžuolo giles, tarė: „Iš gilių išaugs galingi ąžuolai. Kol bent vienas lapas ant jų žaliuos, nedrįskite į mūsų žemę kelti kojos“.
Buvo taip ar nebuvo, bet švedai šio krašto jau daug amžių nebepuola. Nors du ąžuolai, sakoma, nudžiuvo, o ir trečias jau visai paliegęs.
Užtat tapytojo drobėje jis vis dar stiprus, gražus, žalias.
Preidžių šeimoje kūrybinga asmenybė ne tik vyras. Žmona Vida taip pat visa galva pasinėrusi į kūrybą, ji – tautodailininkė, tekstilininkė, stebinanti savo darbais iš lino.
Vidos kuriamos lininės gėlės, puošnios suknelės, o taip pat kiti lino gaminiai jau seniai patraukė dėmesį ir pelnė įvertinimą.
Dviejų darbščių, kuriančių žmonių dienos, regis, niekada nebūna nuobodžios – šviesesnės ar pilkesnės jos pasitaiko, bet visada lydimos kūrybinių ieškojimų, išsipildymų ir žinojimo, jog laikas neprabėga veltui.
„Tapyba – mano gyvenimo būdas“, – sako K.Preidžius.
Kūrybinga asmenybė buvo ir jo mama – gera siuvėja, pati puikiai piešdavusi būsimų gaminių modelius.
Ir pačiam K. Preidžiui patinka tapyti ne tik ant drobės. Jau kelerius metus jis savo darbus perteikia ir ant senų lentų – buvusių langinių ar kitų naudotų gaminių. Tokie kūriniai atrodo išties įspūdingai.
„Tiesiog kartą užkliuvo akis už seno medžio gabalo ir panorau ant jo ką nors nutapyti. Pirmas bandymas pavyko. Man patinka medis – aš dar jį ir kitaip mėginu prakalbinti“, – šypsosi tautodailininkas.
Tas kitaip – drožinėjimas. Jau ne vieną darbą jis išdrožęs. Kaip ir tapyboje, taip ir drožyboje K. Preidžius sako esantis realistas.
Vis dėlto realistas duoda valią ir vaizduotei bei fantazijai – joks menininkas be šių kūrybos karalienių neišsiverstų. Tai jos padeda vaizdžiau, raiškiau ir tiksliau atskleisti sumanytą mintį, sujaudinti, įkvėpti ir padėti pasiekti pačias sielos gelmes.
