Rašytoja E. Umbrasaitė atvirauja, kad jos gyvenimo filosofija – gyventi be kaukių, autentiškai, neįsispraudžiant nei į formules, nei į kažkieno iš anksto nulipdytas formas, atvira ir smalsia širdimi. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Laimės receptas – matyti stebuklus kasdienybėje

Laimės receptas – matyti stebuklus kasdienybėje

Daugiau nei dešimtmetį Prancūzijoje gyvenanti rašytoja Erika Umbrasaitė įsitikinusi, kad kiekvienas turime išmokti šokti savo meilės, laimės, pergalės, nubaidantį negandas ar net nusivylimo šokį. Nes gyventi nuobodžiai, neįkvėptai tiesiog nėra laiko – jis kaip vagis labai greitai bėga nuo mūsų.

Rašymas kaip terapija

Į Panevėžį pristatyti savo jau penktosios knygos „Lūpdažio pamokslai“ atvykusi E. Umbrasaitė atvirauja, kad pati dar tik mokosi taip gyventi. Naujoji knyga kiek ironišku pavadinimu yra būtent apie tai – meną laimingai ir prasmingai gyventi: išgyventi kasdienybės žavesį, trapumą ir kartais nepakeliamą svorį.
„Tai ne saviugdos vadovėlis, o tiesiog pokalbis, galbūt keliantis daugiau klausimų nei atsakymų, bet jų ieškodami mokomės. Tiesa yra paprasta, tik dažnai ją pamirštame: laimė slypi kasdienybės smulkmenose, o procesas yra daug svarbiau nei pasiektas tikslas. Neverta gyventi tausojant jausmus ar atidėliojant skanesnį gyvenimo gurkšnį rytojui“, – teigė knygos autorė.
Šią tiesą žmonės dažniausiai supranta tik išgyvenę didžiulius gyvenimo sukrėtimus, artimųjų netektis ar įveikę sunkias ligas. E. Umbrasaitės lūžis buvo netikėtai užklupusi onkologinė liga. Būdama vos 35-erių ji išgirdo negailestingą diagnozę – agresyvios formos krūties vėžys. Likimo siųstas išbandymas kardinaliai pakeitė gyvenimą. Pasak moters, ji visuomet norėjusi būti rašytoja, todėl pasirinkusi žurnalistės kelią, visgi didelių ambicijų rašyti knygas neturėjusi. Susirgusi pradėjo kurti savotišką dienoraštį, kur išliedavo susikaupusias emocijas ir išgyvenimus. Tik į visas situacijas ji stengėsi žvelgti su humoru ir saviironijos žiupsniu. Net gydanti onkologė vis stebėdavosi, ko jos pacientė nuolat šypsosi, negi nesupranti, kokia rimta situacija. Netgi liepė prisipažinti, ar negerianti antidepresantų, kurie galėtų nedraugauti su chemija.
„Išgirdusi, kad rašau dienoraštį, paprašė leisti perskaityti ir publikuoti, kad ir kiti ligoniai galėtų kitaip pažvelgti į savo ligą. O kai sėkmingai baigėsi gydymas, pagalvojau, jeigu žmonėms padėjo mano rašymas, gal vertėtų išleisti knygą. Jaučiau savotišką skolą. Taip ir gimė pirmoji knyga „Vienos krūties istorija“, – pasakojo rašytoja.

Antras gimtadienis

Nors vėžys daug ką atėmė, E. Umbrasaitė pripažįsta, kad dar daugiau ir davė. Dieną, kai išgirdo, kad liga atsitraukė, ji vadina savo antruoju gimtadieniu. Mat po šio išgyvenimo niekada nebebuvo tokia pati kaip anksčiau. Moteris pradėjo ne tik svajoti gyventi, bet iš tiesų gyventi, kaip visada svajojo ir norėjo, išmoko pamilti save netobulą – tiek fiziškai, tiek morališkai.
„Nustojau sau meluoti ir patyriau visai kitą gyvenimo kokybę. Geriau būtų, jei tokių dramatiškų išgyvenimų netektų patirti, bet turbūt labai jau stipriai miegojau ir per miegus keikiau savo neįdomų gyvenimą, kol šis nutarė mane pamokyti. Už tas pamokas ir esu dėkinga“, – sako E. Umbrasaitė.
Knygos rašymas nebuvo vienintelis jos posūkis. Nežinodama, kaip pati sako, kiek dar liko šokti ant gyvenimo scenos, Erika paliko namus ir darbą Vilniuje bei išvyko gyventi į savo svajonių šalį – Prancūziją. Ten lietuvė pradėjo rašyti tinklaraštį „Aš myliu Prancūziją“, netrukus viena leidykla pasiūlė išleisti knygą apie Prancūziją. E. Umbrasaitė nesijautė šią šalį dar taip gerai pažįstanti, kad galėtų apie ją rašyti. Bet užsiminė, kad žmonės vis teiraujasi, kada pasirodys jos pirmosios knygos antrasis leidimas. Taip gimė ir antroji jos knyga „Moteris katė ir jaunas mėnulis“. O po šios, kaip šypsosi rašytoja, rašymo bacila taip suvešėjo, kad netrukus dienos šviesą išvydo „Prancūzija Mon amour“, kuriai medžiagą autorė kaupė septynerius metus.
Po didžiulės sėkmės dienos šviesą išvydo ir tikrais faktais pagrįstas naujas nesaldus santykių romanas „Paskolink man savo gyvenimą“.
„Paskutinioji mano knyga „Lūpdažio pamokslai“ gimė kiek netikėtai. Aš gana dažnai socialiniame tinkle rašau įvairius „postus“. Ir moterys man pradėjo sakyti, kad jeigu nieko neparašau, jos negali pradėti dienos, aš lyg jų pastorė. Pajuokavau, kad jeigu jau aš pastorė, kada nors parašysiu ir „Lūpdažio pamokymus“. Ne veltui sakoma, kad jeigu į visatą paleidi žodį, jis gali išsipildyti. Kas buvo tik juokas, virto tikra knyga“, – šypsosi E. Umbrasaitė.

E. Umbrasaitė įsitikinusi, kad raktas į laimę – menas matyti stebuklus kasdienybėje. Iš gyvenimo reikia imti viską: gėrį, negandas ir jas prisijaukinti, kad pajustum gyvenimo pilnatvę.

Monmartras ir Karlsonas

Visos E. Umbrasaitės knygos tapusios bestseleriais. Autorė svarsto, kad gal dėl to, kad jos rašymo stilius lengvas. Žmonės yra labai vieniši, o knygos gali tapti virtualiomis draugėmis.
„Visi galime rinktis – eiti šešėline gyvenimo puse, pasirinkti aukos ar kovotojų vaidmenį. Aš manau, kad savo knygomis atliepiau žmonių širdis“, – svarsto rašytoja.
E. Umbrasaitė atvirauja iš prigimties esanti optimistė, bet liga išmokė dar didesnio pozityvumo. Jos vaikystė, kaip ir daugelio sovietmečio vaikų, buvo ganėtinai skurdi. Su mama augo vieno kambario butelyje, bet kad ir kaip mamai vienai buvo sunku auginti dukrą, visuomet švytėjo.
„Kol mama ruošdavo pietus, aš balkone rašydavau poeziją. Pro balkono kraštelį matėsi Gedimino pilies bokšto kampas, tad įsivaizduodavau, kad esu Monmartre. Nors valgydavome penktą kartą tą pačią bulvių kukulių sriubą, bet mama sugebėdavo įtikinti, kad ji nepaprasta, nes naktį išvirė pats Karlsonas. Kaip tu gyveni, priklauso tik nuo požiūrio. Mūsų giminės moterys buvo labai keistos – kuo joms sunkiau, tuo jos geriau atrodo. Inkvizicijos laikais tikriausiai būtume sudegintos ant laužo“, – šypsosi E. Umbrasaitė.

Snobai su humoru

Pašnekovės teigimu, nereikia dirbtinai amerikietiškai šypsotis, bet kam gi nešti liūdesį į pasaulį, kai jis ir taip labai liūdna vieta. Jeigu sunku – pasidažyk raudonai lūpas ir eik pirmyn.
Visgi lietuviai labai melancholiški. Sunki istorija, katalikiškos šaknys ir saulės trūkumas suformavo tokį charakterį, kad daugeliui vis dar gėda būti laimingam, gėda džiaugtis ir reikšti emocijas. Lietuviai kuklūs, mažai šypsosi ir vengia žiūrėti vienas kitam į akis.
„Prancūzai turi panašumų su lietuviais, jie viena pirmaujančių šalių pagal antidepresantų vartojimą. Turi to melancholiškumo, bet jie turi išsigelbėjimą – įgimtą autoironijos jausmą. Moka pašiepti ir kitus, ir save. Tas juos išgelbsti, nes jeigu neturi humoro jausmo, gyvenimas yra tris kartus sunkesnis, nei yra“, – įsitikinusi E. Umbrasaitė.
Jos tvirtinimu, paryžiečiai yra snobai, kaip jie patys sako, šypsosi tik kvailiai ir amerikiečiai. Bet bendravimo, šypsenų ir akių kontakto ten išties yra daug. Prancūzai visada pasisveikins, pagirs net nepažįstamas žmogus, o jeigu kažkas ne taip, visada tą pasakys mandagiai ir pabrėš bent vieną tavo teigiamą savybę.
„Prancūzai, kaip ir lietuviai, mėgsta bambėti. Jeigu muziejuje nusidriekė nemaža eilė, jie pradeda piktintis ir įtraukia visus šalia esančius. Bet tada pradeda ironizuoti ir iš bambėjimo visi pradeda juoktis“, – pasakoja rašytoja, gyvenimą kurianti Prancūzijoje.

„Vienas italų dizaineris sakydavo, kad didžiausią klaidą darome, jog parduodame ar gaminame tai, ko nori žmogus, nes iš esmės jis nežino, ko nori. Jam reikia pateikti tai, ko jis gali norėti.“

E. Umbrasaitė

Labiausiai ją stebina lietuvių požiūris į aptarnaujantį personalą – daugelis iš aukšto žiūri į padavėjus ar parduotuvės kasininkus. Prancūzijoje net didžiausios kino žvaigždės su aptarnaujančiu personalu elgiasi kaip su savo srities profesionalais, o ne jų tarnais.
„Kartą teko bendrauti su turtinga lietuvių pora, jie man sako: Paryžius labai gražus, bet jau ta aptarnavimo kultūra.“ Pradėjus domėtis, kuo neįtiko aptarnavimas, paaiškėjo, kad Lietuvoje juos visi atpažįsta, o Prancūzijoje nesijaučia išskirtiniai. Norėčiau, kad pralaužtume tą savo nesveiką snobizmą ir nevertintume žmonių pagal jų socialinį sluoksnį“, – atvirai kalba rašytoja.

Emigracija be romantikos

Atrodytų, E. Umbrasaitė gyvena išties romantišką ir laimingą gyvenimą. Ji ne tik penkių knygų autorė, bet ir meno galerijos Prancūzijoje savininkė. Tačiau moteris šypsosi, kad kelias link tos svajonės buvo grįstas ne rožių žiedlapiais ir romantika nė nekvepėjo. Nors prieš išvykdama į Prancūziją čia lankėsi labai dažnai, tačiau turisto įspūdžiai nuo realaus emigranto gyvenimo skiriasi kaip diena nuo nakties. Eriką pravirkdyti išties sudėtinga, tačiau po trijų mėnesių gyvenimo Prancūzijoje ašaros pačios tekėjo upeliais. Namas, kurį įsigijo emigrantų šeima, buvo begriūvantis, tad įgyvendinti svajonę čia įkurti nedidelį viešbutį taip ir liko svajone, nes investicijos niekada neatsipirktų. Nors atrodė, kad puikiai moka kalbėti prancūziškai, paaiškėjo, kad realiai šią kalbą moka tik kaip turistė.
„Palikome puikiai susikurtą gyvenimą Vilniuje, kur mums viskas sekėsi, bet reikėjo atsidanginti į kažkokį kaimelį Prancūzijoje. Paverkiau kokią savaitę ir nusprendžiau, kad nepasiduosiu. Ribinės situacijos dažniausiai mus ir pažadina gyvenimui, atskleidžia tikruosius mus, užgrūdina arba parklupdo. Jeigu drąsiai žiūri į tas dramatiškas situacijas, tuomet didelė tikimybė, kad atsibusi laiku ir dar spėsi pradėti gyventi iš tiesų“, – atvirauja pašnekovė.
Ir išties – vyras po pusmečio pradėjo kalbėti prancūziškai, susirado darbą, o ji sulaukė pasiūlymo tapti galerijos bendraturte. Nors galerija buvo pačiame miesto centre, tačiau būklė tokia, kad pradėjus lyti ir pro kiaurą stogą žliaugti vandeniui, darbą tekdavo baigti prie žvakių. Galiausiai E. Umbrasaitė liko vienintele galerijos savininke. Turėti savo galeriją buvo jos viso gyvenimo svajonė. Tiesa, net patys prancūzai stebėjosi lietuvės drąsa atidaryti juvelyrikos ir meno galeriją vos 750 žmonių turinčiame miestelyje, nesvarbu, kad ir turistiniame.
„Lietuviai būtų pasakę – baik, kam tau to reikia, tau nepasiseks. Bet jau dešimti metai turiu galeriją. Iš to milijonų neužsidirbsi, bet pragyventi mažame kaimelyje užtenka. Vienas italų dizaineris sakydavo, kad didžiausią klaidą darome, jog parduodame ar gaminame tai, ko nori žmogus, nes iš esmės jis nežino, ko nori. Jam reikia pateikti tai, ko jis gali norėti“, – sėkmės receptą išduoda galerininkė.

Verslininkė padavėja

E. Umbrasaitė šypsosi, kad ji ne tik galerijos savininkė, pardavėja, bet ir valytoja. Kadangi galerijoje nėra net vandens, ji kiekvieną rytą iš miesto fontanėlio pasisemia kibiriuką ir eina plauti grindų. Moters teigimu, nėra nė vieno gero ar blogo darbo – visi jie svarbūs ir reikalingi. Jos gyvenime buvo momentų, kai teko dirbti ir sunkų fizinį darbą. Taip sutapo, kad vienu metu pradėjo siūbuoti santuokinio gyvenimo pamatai, sunkia onkologine liga susirgo ir mama, tad skubiai teko ieškotis papildomų pragyvenimo šaltinių. E. Umbrasaitė įsidarbino vietos restorane padavėja: dienomis dirbdavo galerijoje, o vakarais iki vidurnakčio restorane klientams nešiojo gėrimus ir užkandžius.
„Kartą prie mano staliuko prisėdo milijonierius, kuriam prieš gerą valandą pardaviau paveikslą. Jis žiūri išpūtęs akis į mane – juk ką tik bendravome galerijoje. Man beliko nusišypsoti ir paaiškinti, kad tai mano vakarinis amplua. Jam nebuvo gėda bendrauti nei su galerininke, nei su padavėja. Nes nėra svajonių darbo, visi anksčiau ar vėliau nusibosta, netgi galerininkės ar rašytojos. Turi pamilti tai, ką dabar darai. Deja, lietuvių požiūris toks, kad jei esu su aukštuoju, juodo darbo tikrai nedirbsiu. Karūna nuo darbo tikrai nenukris. Atvirkščiai, jeigu gyvenime sunku, eikite dirbti tik fizinio darbo ar daug sportuokite – tai geriausias antidepresantas“, – šypsosi E. Umbrasaitė.

Atrado laimės receptą

Rašytoja juokauja, kad sunkios patirtys ją labai myli, bet kartu ir augina. Visgi, kaip kinai mėgsta sakyti, viskas priklauso nuo to, ar siunčiamus išbandymus priimsi kaip bausmę, ar kaip palaiminimą ir postūmį keistis. Jos asmeninė patirtis rodo, kad beveik visi, kurie įveikė sunkią ligą ar kitus likimo siunčiamus išbandymus, gyvenimą pakeitė kardinaliai: paliko toksiškus santykius, pakeitė nemylimą darbą, gyvenimo būdą.
„Sunkios patirtys, kaip ir žmonės, turi dvi funkcijas – tai arba palaima, arba gyvenimo pamoka. Žmogaus niekas negali pažeminti viduje, kol jis pats to neleis. Turiu kelias drauges, kurios palaidojo vaikus. Žiūriu į jas ir suprantu, kad net ir po šito galima atsistoti, gyventi sąlygiškai laimingą gyvenimą“, – kalbėjo rašytoja.
Anot pašnekovės, nėra laimės piliulės, tinkančios visiems, o ir laimę kiekvienas suprantantis kitaip. Blogiausia yra sėdėti ir laukti – tobulo vyro, išsvajoto darbo, kažko didelio ir svarbaus.
E. Umbrasaitės nuomone, svarbiausia mylėti žmones ir atsikratyti jausmo, kad kažkas kažką privalo duoti.
„Man irgi būna dienų, kai niekas nedžiugina. Tada einu pasivaikščioti ar tiesiog atsistoju prieš veidrodį ir šypsausi. Taip smegenys ima gaminti laimės harmoną seratoniną. Kasdien mokausi gyventi tarsi gyvenimas su visom jo grimasom būtų tango – aistringas, melodingas ir truputį melancholiškas. Bet juk niekas ir nežadėjo, kad žemė yra rojus“, – šypsosi E. Umbrasaitė.

 

Komentarai

  • Perskaičiau straipsnį kaip labai įdomią knygą. Dabar važiuoju ieškot pačios Umbrasaitės knygos. Tikiuosi, bus taip pat įdomu, kaip skaityti apie ją.

  • SKAIČIAU, LABAI PATIKO

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų