Kūrybos tematika – marga kaip ruduo

Visi jaunieji autoriai vienaip ar kitaip prisipažįsta: kūryba jiems pasidarė nebe atsitiktiniu nuotykiu. Dauguma ieško joje galimybės dalintis patirtu įspūdžiu, kuris kartais būna toks, jog, rodos, sprogsi, jei neparašysi ar nenupieši. O dažnai norisi atsiskirti nuo visų ir pabūti vienam. Bet kokiu atveju kūryba jiems tapo draugu.

Matyt, nėra kūrėjų, kurie būtų aplenkę meilės temą. Ji svarbi visiems. Kaip ją jaučia jaunesnis ir vyresnis kūrėjas? Galime palyginti Gabijos ir Augustės pajautas.

Gabija Kairytė (8 kl.)

„Rašymas man lyg geriausias draugas. Kai atsitinka kažkas liūdno, džiaugsmingo ar netikėto, nebėgu niekam pasakoti, o tiesiog paimu popieriaus lapą ir rašau… Rašydama atradau save ir tai, kuo noriu būti…“

Laivelio kelias

Jau saulė vakarais nustojo šviest…
O medžių lapai krenta žemėn pasislėpt.
Paukštukai plaukia į spindulėlių glėbį,
O naktys tylios greitai nebebėga…

Jūros ošimas užmigdo pušynus,
Gėlelės pavargusios prigulė žolynuos…
Per jūrą plaukiojęs laivelis ramiai
Kelio nebespėjo jau užbaigt…

Susitiksim dar…

Susitiksim dar,
Kai spygliai nuo eglių nukris…
Susitiksim dar,
Kai jūroj vandens nebeliks…

Susitiksim dar,
Kai žvaigždės nebespindės…
Susitiksim dar,
Kai mėnulis žemės nebelydės…

Susitiksim dar
Ir vėl lakstysim po pievas drauge…
Susitiksim dar
Ir nepaleisim viens kito, ne…

Tavo filmas

Kartais paskęstu savo mintyse,
O kartais tavo akyse…
Kartais galvoju, kad tu jau išnykai,
Bet prisiminimai grįžta vėl lėtai…

Ir stebiu aš juos kaip tragišką filmą,
Kurio pabaiga toli nuo laimingos.
Ir tikiuos, kad visa tai tik košmaras,
Kad ne toks tavo filmo finalas…

Nakties vienatvė

Nakties vienatvė
Atneša man laimę,
Parodo spindesį
Žvaigždžių…

Ji atneša man
Mažą saulę
Ant savo
Purvinų delnų…

Tu išeisi

Tu išeisi,
Aš tai nujaučiu,
Bet širdžiai
Ir vėl neramu…

Tu išeisi
Išnešdamas juoką,
Pasiimdamas
Mano sapnus…

Tu išeisi kaip paukštis,
Skrendantis į saulę.
Tu išlėksi
Į šiltąjį glėbį pasaulio…

Augustė Rakauskaitė (11 kl.)

„Stebiu pasaulį, save, žmonių santykius ir vis dar turiu ką pasakyti šiomis temomis. Neretai grožiuosi ir piktinuosi vienu metu. Taip mintys susipina į eilėraštį…“

Grožio skausmas

Kiek kartų peiliai pjaustys kūno odą,
Kol prieš tave stovės išsvajotoji Pandora?
Lyg skulptorius dailini fantazijų skulptūrą,
Pats esi turbūt gabesnis už bet kokią mūzą.
Kraujo lašas teka tyliai dailia koja
Lyg mergaitė paskui kažkieno sukurtą normą.
Nuo kada pasauly atsirado idealas?
Tik širdis nuspręs – tiesa tai ar visgi melas.

Žmogus lyg galerijoje kabantis paveikslas:
Mintys, kūnas… jis visada laisvas.
Tiktai to nežino, kol slegia liūdesys…
O kam nors pasauly jis gražiausias meno kūrinys.

Likimo dvyniai

Tik aš ir juodas dangus. Bet kurgi tu?
Paliesti tavo šiltų rankų šią akimirką aš negaliu…
Bet mintimis piešiu tave,
Tapau neapsakomo grožio paveikslą savo širdyje.

Tavo pažadėtas skambutis praskaidrina vakarą,
Kai gaunu tavo laiškus – lyg neįkainojama pasaka.
Laukiu šanso žvilgtelti į tamsias, gilias akis –
Skaitysiu tarsi knygą bet kurias tavo mintis.

Nebus labai sunku, nes jos panašios –
Mūsų istoriją mano ranka seniai aprašius.
Likimo atsiųstas tu man, sielos dvyny,
Šiam sudėtingam, bet viliojančiam gyvenimo kely.

Laikydamiesi už rankų kalnus nuversim,
Kiekvieną gražią akimirką kaip vyno taurę išgersim,
Dvi atsidavusios pasauliui asmenybės keliaus kartu…
Galbūt likimui leidus taip ir liksim – aš ir tu?