-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prisiminimais J. Miltinio dramos teatro internetinėje svetainėje pasidaliję kolegos pasakojo J. Čepulį buvus reiklų – tiek sau, tiek kitiems, dėmesingą, visiškai pasinerdavusį į darbą ir kartu labai jautrų.
„Su Jonu susipažinau pirmąją savo darbo dieną J. Miltinio dramos teatre. Po pjesės skaitymo jis neišskubėjo su kitais aktoriais namo, bet pasiliko pasikalbėti su manimi apie būsimo spektaklio idėjas ir prasmes. Sėdėjome su juo po teatro beržu ir diskutavome apie mūsų pradedamą kurti spektaklį, apie Panevėžio teatro ateitį, kol visiškai sušalome ir pastebėjome, kad jau baigia sutemti. Tuomet jis rūsčiai padėkojo už pokalbį, užgesino savo eilinę cigarilę, tvirtai paspaudė ranką ir išvažiavo namo. Vėliau įsitikinau, kad Jonas ir yra būtent toks – tvirtas, ryžtingas, mąslus, nepasitenkinantis lengvais, paviršutiniškais atsakymais, reiklus sau ir aplinkiniams, kiek rūstus ir uždaras, bet visada labai jautrus ir, rodos, gana vienišas. Jo išėjimas – didelė nelaimė ir netektis. Šeimai, draugams, kolegoms ir, žinoma, žiūrovams, kurie daugiau nebeturės galimybės mėgautis šio itin talentingo aktoriaus kūryba“, – prisiminė teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus.
„Maksimalaus jautrumo ir didžiulio talento aktorius ir draugas. Medžiotojas. Gamtos sūnus. Apie savo jausmus leisdavo žinot tik medžiams ir miško paukščiams. Su jais tegu ir skraido Jono siela iki ras ramybę amžinos medžioklės tyruose. Mes su Jonu ir dar vienu kurso draugu darėm vienos iš pirmų R. Stankevičiaus knygų „Laužiu antspaudą“ pristatymą. Jonas skaitė Valhalą. Vakar prisimindamas jį kelis kartus perskaičiau. Šiandien viskas kiek kitaip skamba. Geros kelionės ir gardaus midaus su senaisiais dievais…“ – pasidalijo aktorius Mindaugas Ancevičius.
„Kai repetavom „Vyšnią šokolade“, buvo daug iššūkių, bet partneris Jonas buvo labai dėmesingas. Tada teko padirbėti visai tuščioje scenoje – susidėjom kėdes (atseit, dekoracijos) ir dirbom dviese nuo dūšios. Kažkas paklausė, ką mes ten veikiam be režisieriaus? O mums reikėjo patiems atidirbti. Sako, kad mūsų rezultatas buvo paveikus. Neteisinga netekti žmogaus jo jaunystėje, bet…“ – prisiminė aktorė Asta Preidytė.
„Kelis paskutinius jo kūrybinius procesus teatre mes buvome labai šalia – partneriavome. Jonas buvo tirštas kaip migla, jo tvirtos ir pavargusios rankos griebdavo darbą iš peties, niekada jis neparodė mokąs eiti pusę kojos ar daryti išlygas. Jis kūrė giliai ir tiksliai, su visa mėsa. Jo atminimas pasilieka manyje kaip netašytas akmuo. Toks, iš kurių lipdomi bažnyčių pamatai ir kapinių tvoros“, – pasakojo aktorė Ieva Brikė.
„Iš N. Gogolio laiško, rašyto 1940 m.: ,,Nei tikėjimas, nei išsimokslinimas, nei gyvenimas, nei talentas, nei genijus nėra amžini! Nemirtinga tik pati mirtis…“ Ši citata teliks lyg atminties skeveldra iš spektaklio ,,Apsiaustas“ repeticijų proceso, kuriame Jonas kūrė rašytojo Gogolio vaidmenį. Jono sceninė laisvė, plačių gestų gūsiai, prilygstantys vėjo šuorams, humoras ir aštrus mąstymas, mokėjimas kirsti įvairių sferų sluoksnius, rizika smelktis į dar neatrastus pasaulius liudijo jo, kaip žmogaus – tyrinėtojo – esmę – viskas iš širdies“, – kalbėjo režisierė Kotryna Siaurusaitytė.
Jonas Čepulis. Scena iš spektaklio. A. Gudo nuotr.
„Jonai, tu juk turėjai sugrįžti į teatrą… mes kalbėjome… Net klausimo nebuvo Ar buvo tik laiko klausimas. O dabar… dabar… ir paties laiko nebeliko“, – sukrėstas aktorius Vytautas Kupšys.
Aktorė Toma Razmislavičiūtė prisiminė paskutinį susitikimą su J. Čepuliu vaidinant spektaklyje „Šv. Speigas“.
„Po spektaklio nusilenkiant Jis staiga atsisuko į mane, apkabino stipriai ir kelis kartus į ausį pakartojo: „Ačiū tau, Tomute… Ačiū tau… niekada nepamiršiu šito spektaklio… Ačiū tau.“ Jonas buvo fantastiškai geras scenos partneris. Dėmesingas, darbštus ir viduje labai labai jautrus. Aš irgi niekada nepamiršiu to spektaklio, Jonai. Ir Tavęs“, – prisiminė T. Razmislavičiūtė.
Aktorius Donatas Kalkauskas svarstė J. Čepulį turėjus gimti vikingų laikais, „kur vertybė būdavo stiprus ryšys su gamta, ištikimybė draugystei, pasiaukojimas tėvynei, artimui ir tikėjimas teisybe, gėriu“.
„Gero kelio tau, Jonai, į savąją Valhalą“, – į amžiną kelionę kolegą išlydėjo D. Kalkauskas.
„Negaliu neparašyti. Persekioja tekstai iš spektaklių. „Visų sielos kaip sielos – tai kodėl viena dainuojanti?“ JONELIO siela išties buvo Dainuojanti. Mūsų „GOGOLIS“ ir iš „Vedybų“, ir iš „Apsiausto“. Dėmesingas, talentingas, rūpestingas partneris ir jaunasis kolega. Pačiam žydėjime. Be „šypsenų dirbtinių“. Labai, labai liūdna“, – pasidalijo aktorė Lolita Martinonytė.
Jonas Čepulis gimė 1987 m. rugpjūčio 14-ąją Anykščiuose, baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. Mokykliniais metais, skatinamas teatro mokytojo Vytauto Germanavičiaus, dalyvavo vaidybos mėgėjų veikloje ir moksleivių raiškiojo skaitymo konkursuose.
Kaip vienas geriausių gimnazijos abiturientų 2006 m. jis buvo apdovanotas Antano Bulotos premija. 2006–2010 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, baigė vaidybos studijų programą ir įgijo aktoriaus išsilavinimą.
Baigęs studijas, pradėjo dirbti J. Miltinio dramos teatre.
Panevėžio scenoje J. Čepulis sukūrė apie 30 vaidmenų įvairaus žanro spektakliuose. Tarp jų – Džonas Rutas-Korikas (A. Špilevojus, „Šv. Speigas“, 2022), Nikolajus Gogolis (N. Gogolis, „Apsiaustas“, 2021), Gustavas Jensenas (I. Vyrypajevas, „Irano konferencija“, 2020), Kalinys, buvęs maištininkas, vėliau adjutantas (S. Mrožekas, „Provokatoriai“, 2019), Pranas (A. Škėma, „Pabudimas“ 2018) ir daug kitų.
J. Čepulis sukūrė pagrindinį Mindaugo vaidmenį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų šiuolaikinio teatro spektaklyje pagal Justino Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“ (2017).
Už vaidmenį spektaklyje „Irano konferencija“ XI Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje jam atiteko D. Tamulevičiūtės giminių įsteigtas prizas (kartu su kitais spektaklio aktoriais, 2021 m.) bei Auksinio scenos kryžiaus nominacija kategorijoje „Aktorių ansamblis“.
