-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Normundas svarsto, kad šiais laikais, kai auga visuomenės reikalavimai ir kunigams, imtis tokios tarnystės – iššūkis. Vis dėlto jaunas dvasininkas tvirtina esantis laimingas.
„Kunigu būti gera“, – patikina N. Figurinas.
Po tarnystės Biržuose vyskupo sprendimu į Panevėžį perkeltas Normundas sako čia jau spėjęs pasijusti tarsi namie. Dvasininkas pabrėžia, kad vienas svarbiausių jo siekių – išmokti gyventi dabartimi.
„Stengiuosi per daug nenorėti iš ateities, nesikrimsti dėl praeities nesėkmių. Noriu gyventi šia akimirka, noriu ja mėgautis, išsemti iki galo. Tai nelengva, bet bandau taip gyventi, stengiuosi, mokausi tai daryti. O bandydamas taip būti ir taip gyventi, esu tikrai laimingas“, – kalba N. Figurinas.
Vos prieš dvi savaites tarnystę Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje pradėjęs N. Figurinas tvirtina jau prisipratinęs Panevėžį ir čia jaučiasi kaip namuose. P. Židonio nuotraukos
Kunigo tarnystę dvasininkas įvardija kaip labai dinamišką ir tikrai nenuobodžią. O didžiausia jos prasmė – bendrauti su žmonėmis.
Visgi jis pastebi, kad nemažai yra tokių, kurie šalinasi kunigų, būdami greta kartais ir susikausto.
„Todėl mano siekis – užmegzti ryšį, išsklaidyti baimes ir abejones. Labai noriu, kad žmonės įsisąmonintų, jog mes, kunigai, esame tokie patys kaip ir visi. Ir mes liūdime kaip visi, ir džiaugiamės, ir nerimaujame. Ir vienatvę galime pajusti, ir kančią patirti. Tad ir esu pasirengęs apie tai kalbėti su kitais, o drauge noriu liudyti savąjį ryšį su Dievu. Tai jis padeda vaduotis iš nerimo, baimių, kančių“, – kalba kunigas Normundas.
Jis sako esąs pasirengęs lankytis panevėžiečių namuose, jei tik būtų kviečiamas, ir žada tikrai rasti laiko kiekvienam, kas norės su juo bendrauti, kas prašys patarimų, nuraminimo, paguodos.
N. Figurinas neslepia pasigendantis žmonių santykiuose tikrumo.
„Dažnai girdžiu tvirtinant, kad viskas gerai, nieko netrūksta, girdžiu vardijant sukauptas gėrybes, malonias patirtis, o iš tiesų matau, kad žmogus nėra laimingas. Manau, kad kelią į laimę jam užkerta tai, jog nėra atviras netgi pats sau. Tokiais atvejais ir pasigendu tikrumo. Tikrumas – tai tikras žvilgsnis į save, savęs pažinimas“, – teigia kunigas Normundas.
Jis pabrėžia itin vertinantis paprastumą, nuoširdų bendravimą.
„Tad tegu žmonės nenustemba, jei aš, priėjęs prie jų, pasiteirausiu, kaip sekasi. Tai darydamas matau, kad jiems norisi bendrauti su dvasininku. Patys prieiti prie kunigo ne visuomet drįsta, bet užkalbinti atsiliepia. Džiaugiuosi, jei atsiveria. Kiekvienas toks pašnekesys man – didžiulė dovana“, – prisipažįsta dvasininkas.
Paklaustas, ką reiškia būti geru kunigu, N. Figurinas svarsto: tikėjimą liudyti pačiu savo gyvenimu.
„Žvelgdami į kunigą, bendraudami su juo, žmonės turėtų jausti, kad Dievas ir tikėjimas dvasininkui yra patys svarbiausi dalykai. Kunigas neturi užsidaryti, negali savo tarnystės apriboti mišių aukojimu, patarnavimu krikštijant, tuokiant, laidojant. Būtina eiti į žmones, sveikinti juos, kalbinti, bendrauti, reikia gyventi jų rūpesčiais bei džiaugsmais“, – įsitikinęs Normundas.
Jis pabrėžia besistengiantis būti toks, kad jo, kunigo, žmonės nebijotų sutrukdyti, nes žinotų: jam yra svarbūs.
„Žinau, kad bendraujant ypač svarbu kito neužgožti savimi. Reikia mokėti klausyti, leisti žmogui skleistis“, – dėmesį atkreipė N. Figurinas.
Jauniausias Panevėžio vyskupijos kunigas svarsto, kad šiuo metu vyrauja perdėtai lengvas požiūris į daugelį dalykų, pareigos ir atsakomybės stoka.
N. Figurinas gimė ir augo Pasvalio rajone, Ližų kaime, visai šalia Valakėlių.
Dvasininkas prisistato kaimo žmogumi, mokančiu ūkio darbus ir labai mylinčiu gamtą.
Nors tėvai dažnai jį vesdavosi į Pasvalio bažnyčią, vis dėlto pašaukimą kunigystei sako pajutęs ne ten.
„Manasis pašaukimas atėjo per Pasvalyje tarnavusį ir mums tikybą dėsčiusį kunigą Algį Neverauską. Jo paprastumas, minties gelmė, geranoriškas žvilgsnis į visus žmones, pagarba visiems man darė didžiulį įspūdį. Šis kunigas ir per pamokas, ir per asmeninius pokalbius paliudijo man patį Dievą, pajutau labai stiprią trauką taip pat būti kunigu ir tarnauti žmonėms. Bandžiau priešintis, nekreipti dėmesio, bet nepavyko“, – pasakoja kunigas Normundas.
Tėvai jo pasiryžimą tapti kunigu priėmė ramiai: nei labai džiaugėsi tokiu troškimu, nei bandė atkalbėti.
Sūnaus apsisprendimas jiems veikiausiai nebuvo netikėtas – kunigėlio etiketę Normundas buvo pelnęs dar mokykloje. Taip jį pavadindavę kiti mokiniai, nors pats dar nė nebuvo pagalvojęs apie seminariją. Dvasininkas svarsto, kad bendraamžiai galbūt pirmi įžvelgė tai, į ką jis šaukiamas.
„Buvau neblogas mokinys. Ramus. Klusnus“, – save apibūdino dvasininkas.
Baigęs gimnaziją Pasvalyje, iš karto ir pasuko į kunigų seminariją.
Stojant ypač sustiprinę to paties kunigo A. Neverausko žodžiai, kad tuo atveju, jei pamatys, jog kunigystė „nelimpa“, bet kada iš seminarijos galės išeiti.
Tokio atsarginio varianto religingam jaunuoliui neprireikė.
Ir dabar Normundas sako esą labai laimingas, kad tuomet, vos septyniolikos metų vaikinui, atsirado drąsos atsiliepti į Dievo šaukimą.
„Šiandienos pasaulyje toks mano pasirinkimas neabejotinai yra iššūkis. Iššūkis jau vien todėl, kad žmonės kunigams kelia ypač didelius reikalavimus, iš jų nori absoliuto“, – pažymi kunigas.
Anot jo, pašaukimas kunigystei nėra kokia nors romantika. Tai – pašaukimas tarnauti.
Jis teigia rinkdamasis tokį kelią nesvarstęs alternatyvų, tad niekada nė nesusimąstęs, kokį dar kitą darbą galėtų dirbti.
Sulaukęs tokio klausimo, N. Figurinas mąsto, kad tokiu atveju veikiausiai turėtų būti darbas su žmonėmis.
„Galbūt tikčiau dirbti teisininko, gal socialinį darbą“, – spėja dvasininkas.
Per dvi savaites Panevėžyje, N. Figurinui jau teko apsilankyti ligoninėse ir suteikti Ligonių patepimo sakramentą.
„Tai stipri patirtis, kai jautiesi tikrai reikalingas. Matau, kad kunigo reikia ne vien ligoniams, bet ir šalia jų esantiems artimiesiems. Žmonės nori būti išklausyti, suraminti, paguosti“, – pastebi dvasininkas.
O klausytis kitų jam patinka labiau, nei kalbėti pačiam.
Ir palydėti žmogų į mirtį, dalyvauti jo laidotuvėse jaunam kunigui nė kiek nebaisu.
Pasak N. Figurino, žmogaus gyvenimas nėra baigtinis, tad joks liūdesys, juolab beprasmybė, jo neapima.
„Žinau, kad su mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia. Pereinama į kitą gyvenimą“, – neabejoja dvasininkas.
Jis pabrėžia: tie, kuriems tenka suteikti vadinamąjį paskutinį patepimą, paprastai labiausiai gailisi parodę mažai meilės, dėmesio, buvę per mažai dosnūs.
„Statusas, turtai, visi kiti materialūs dalykai tuomet nebetenka prasmės“, – dėmesį atkreipė N. Figurinas.
O kaip jis, jaunas kunigas, reaguoja į dvasininkų klystkelius, Normundas sako anaiptol jų nesmerkiantis.
„Klystame juk visi, o tobulas tik vienas Dievas. Tad kaltės už kitus kunigus tikrai nejaučiu. Tačiau esu pasirengęs atsiprašyti už jų padarytas skriaudas, o kartu paaiškinti, kad ir kunigų gyvenime ne viskas taip, kaip norėtųsi“, – sako N. Figurinas.
Prakalbus apie romantiškus jausmus, dvasininkas šypsosi, jog mokykliniais metais buvo susižavėjęs, tačiau iki meilės, kuri – anaiptol ne jausmas, o tarnystė, neprieita. Jo, nei klieriko, nei jauno kunigo, suvilioti merginos nebandė, o viena močiutė yra raginusi palikti kunigų seminariją ir tą padaryti kuo greičiau.
Kunigas Normundas juokiasi, kad ne veltui mokykloje jį pavadindavo kunigėliu, nors tuomet pats dar nė negalvojo apie tokį pašaukimą.
N. Figurino nuomone, kunigo tarnystėje sunkiausia – žmonių abejingumas tikėjimui, atsainumas Dievui, dvasinis šaltumas.
„Šiuo metu vyrauja perdėtai lengvas požiūris į daugelį dalykų, pareigos ir atsakomybės stoka. Nemažai žmonių stengiasi patenkinti kūno poreikius, o dvasios poreikiai neretai užslopinami“, – mano dvasininkas.
Ne kartą jam teko susidurti ir su lengvabūdiškumu, bandymu vaizduoti, kad viskas gyvenime lengva, paprasta, nereikalauja įsipareigojimų.
„Bet juk taip nėra. Tad ir taip tvirtinantieji dažnai tik dedasi laimingi“, – neabejoja N. Figurinas.
Jo įsitikinimu, kelią į laimę tiesia ir išpažintis. Apmąstyti savo gyvenimą, išpažinti klaidas, gauti atleidimą – jau yra kelias Dievo link, jis veda ir į laimę.
Pačiam Normundui laimę taip pat teikia buvimas gamtoje, kelionės, knygos, geri filmai. Dabar, atvykęs į Panevėžį, žada pirkti dviratį ir važinėtis po parkus, lankytis Juozo Miltinio dramos teatre.
Ar tuokiant poras, krikštijant kūdikius, neapima, sakytum, nuoskauda, gal neteisybės jausmas, kad pats niekada neturėsite žmonos ir vaikų, pasiteiravau dvasininko.
N. Figurinas patikina: nei neteisybės, nei pavydo, nuoskaudos ar dar kitokių negatyvių jausmų tikrai neišgyvenantis, vien pasidžiaugia besituokiančiųjų laime ar krikštijamu mažyliu.
O tapęs kunigu patį pirmąjį Santuokos sakramentą suteikęs savo broliui ir jo išsirinktajai.
Jei kartais taip nutiktų, kad įsimylėtų, kunigas Normundas žino receptą: reikia tai pripažinti, neužsidaryti savyje, šnekėtis su dvasios tėvu ir tramdyti jausmus bei dar labiau stiprinti ryšį su Dievu.
„Apmaudu, kai imamasi radikalių sprendimų ir paliekama kunigystė. Neabejoju, kad taip pasielgiama, kai nebejuntama kunigiškos tarnystės prasmės ir kai kunigystė nebesuteikia pilnatvės. Tuomet, matyt, kyla pagunda ir įsivaizdavimas, kad priėmus radikalų sprendimą gyvenimas taps superinis. Bet kliautis vien jausmais nepatartina. Ir tas „super-“ ilgai juk nesitęsia“, – įsitikinęs N. Figurinas.
Jo nuomone, ir pati bendruomenė turėtų padėti dvasininkui jo tarnystėje. Padėti – tai priimti kunigą, koks jis yra, priimti jo žmogiškumą ir nereikalauti būti tobulam.
„Bendraujant su kunigu nereikėtų laikytis atsargaus atstumo, nederėtų jo apkalbėti bei teisti“, – šilto bendravimo su tikinčiaisiais tikisi kunigas Normundas.
