Prakartėlė Krekenavos bazilikoje. P. Židonio nuotr.

Krekenavos bazilikai – išskirtinė prakartėlė

Sukūrusi plejadą angelų, pasklidusių po įvairius žemynus, nutūpusių ir mūsų šalies vyskupų rezidencijose, panevėžietė keramikė Birutė Verbickaitė ką tik baigė išskirtinę ir tikrai įspūdingą, ramybe dvelkiančią prakartėlę Krekenavos bazilikai.

Keramikės Birutės Verbickaitės teigimu, prieš Kalėdas bažnyčiose pastatomos statulėlės, vaizduojančios Kristaus gimimo sceną, tik neseniai imtos vadinti prakartėle.
Pati nuo vaikystės girdėdavusi jas vadinant Betliejumi, tad bazilikai ir kūrė Išganytojo gimtąjį Betliejų.
Dvejus metus menininkės kurtas Betliejus jau nugabentas užsakovams – Krekenavos parapijai. Jį atidengti ir pristatyti tikintiesiems planuojama gruodžio 17-ąją, tai yra trečiąjį advento sekmadienį, vadinamą džiaugsmo sekmadieniu.

Vyskupo ir klebono užsakymas

Betliejų, kuriame pavaizduota Šventoji šeima, trys karaliai, pora piemenų, jiems džiugią žinią pranešęs angelas bei tvarto gyventojai – jautukas, asilas, avis su avelėmis iš Ukrainoje išgaunamo šamoto kurti dvejus metus.
Per praėjusių metų Kalėdas Krekenavos bazilikoje, prie lauko durų jau buvo išrikiuota dalis dėmesį prikausčiusių B. Verbickaitės statulų. Šiemet Krekenavos bažnyčios Betliejus pasipildė ir kitais šios menininkės kūriniais.
„Sukurti Betliejų užsakė Krekenavos parapijos klebonas Gediminas Jankūnas su Panevėžio vyskupijos vyskupu Linu Vodopjanovu. Prieš tai jau buvau sukūrusi mūsų vyskupui skirtą dovaną – dekoratyvinę lėkštę su angelais, kurią ganytojas pasisakė padėjęs svetainėje ant stalo“, – pasakojo kūrėja.
Pasak B. Verbickaitės, Betliejų užsakę dvasininkai jos niekuo neįpareigojo, nedavė jokių nurodymų, kaip prakartėlė turi atrodyti – pasikliovė menininkės kūrybiškumu.
Keramikė iš pradžių svarstė sukurti nedideles, maždaug pusės metro skulptūrėles. Tačiau įvertinusi, kad Dembavoje esanti keramikos įmonė „Midenė“, kurioje pati darbuojasi, turi didžiulę degimo krosnį, ryžosi kurti Betliejų, kurio gyventojai – metro aukščio ir didesni.
Sukurti tokio dydžio skulptūroms prireikė pagalbos – pakelti, įdėti į krosnį, išimti. Didelius ir sunkius kūrinius kiloti teko keturiems vyrams. O visą kūrybinį darbą menininkė atliko viena.
„Labai džiaugiuosi, kad man patikėjo sukurti Betliejų. Didžiausias noras jį kuriant buvo, kad skleistų ramybę, liudytų Kalėdų džiaugsmą“, – pabrėžia jo autorė.

Keramikė Birutė Verbickaitė. P. Židonio nuotr.

Norėjo perteikti stebuklą

B. Verbickaitė pasakoja, kad kurdama Betliejų siekė sustabdyti Išganytojo gimimo akimirką.
Norėjo parodyti nuščiuvusius, o drauge ir džiaugsmingus, ir ramius stebuklą išgyvenusių Marijos, Juozapo, Šventojo Kūdikėlio aplankyti atėjusių ir dovanas atnešusių trijų karalių, o taip pat atbėgusių piemenėlių veidus.
Piemenims menininkė įdavė po dūdelę – tegu muzika pasveikina gimusį Kūdikėlį ir dūduodami pasauliui skelbia džiugią žinią apie Išganytojo atėjimą. Paprastai angelus ji kuria su medžio dūdelėmis, o piemenims įdavė iš šamoto nulipdytas. Norėjosi, kad Betliejus būtų vientisas, šamotinis.
Kadangi patys piemenėliai džiugią žinią išgirdo iš angelo, į Krekenavą nugabentas ir jis.
„Sunku buvo sugalvoti, kaip iš šamoto sukurti ėdžias, į kurias paguldytas tik gimęs Kūdikėlis. Sugalvojau jas užkloti žvaigždžių užtiesalu“, – pasakoja menininkė.
Ant tų žvaigždžių ramiai miega Jėzus, apsuptas tėvų – Marijos ir Juozapo.
„Kurdama Betliejaus avytes svarsčiau, kad pati mažiausioji galėtų būti pastatyta prie pat Kūdikėlio, tokią kompoziciją sumąsčiau“, – sako B. Verbickaitę.
O jautukas sukurtas kaip savotiškas viso Betliejaus sargas.
Menininkė atkreipė dėmesį į keraminį asilo užtiesalą, vadinamą gūnia, nes jį sugalvojo išraižyti lietuviškais raštais.
„O kodėl Kristaus gimimo vieta – Betliejus – negali turėtų lietuviškų akcentų?“ – sako B. Verbickaitė.
Skulptūras menininkė glazūravo šviesiomis spalvomis.
„Iš Ukrainos atsivežtas molis yra išskirtinis, jame daug aliuminio, tad nežinia ne tik kokį atspalvį, bet ir kokią spalvą įgaus jau išdegtos glazūros“, – pabrėžė kūrėja.
Visgi degimo krosnis išdaigų neiškrėtė – ir spalvos pavyko, ir šamoto kūriniai nesutrūkinėjo, neskilo.

P. Židonio nuotr.

Vaikystės angelo įkvėpta

B. Verbickaitė – panevėžietė. Jos vaikystės Betliejus buvo Kristaus Karaliaus katedroje.
„Paties Betliejaus neatsimenu. Tačiau menu nuo jo sklidusią baltą šviesą. Dabar svarstau, kad ją turbūt skleidė baltas angelas. Gali būti, kad jis mane ir užbūrė, įkvėpė, todėl ir tapau angelų kūrėja“, – šypsosi moteris.
B. Verbickaitės sukurtų angelų yra šalies dailės salonuose, jie ten graibstomi.
„Daug mano angelų pasklidę po pasaulį, išskridę į Ameriką, Japoniją, Australiją, į daugelį Europos šalių“, – angelų geografiją vardija jų kūrėja.
Kartais ir per televizorių žiūrėdama reportažus B. Verbickaitė laidos herojų namuose pamato savo kurtų angelų. Taip kartą išvydo savąjį angelą Šiaulių vyskupijos ganytojo Eugenijaus Bartulio rezidencijoje.
O šiuo metu menininkė Respublikinei Panevėžio ligoninei kuria dekoratyvinę kompoziciją neseniai baigtam remontuoti reabilitacijos skyriui.

Nežemiškų būtybių šviesoje

Meno studijas baigusi B. Verbickaitė skaičiuoja jau beveik tris dešimtmečius dirbanti Dembavoje esančioje keramikos įmonėje. Jos sienos nukabinėtos įvairiausiais šios autorės kūriniais, o studija pilnutėlė angelų statulėlių.
„Paprastai, kas tik atveria šios studijos duris, nustemba, iš kur joje tiek šviesos. Paaiškinu, kad šviesą skleidžia šios nežemiškos būtybės – angelai“, – šypsosi menininkė.
Savo angelams ji suteikia itin romią, taikią išvaizdą, jos sukurtų šių nežemiškų būtybių nesupainiosi su kitų kūrėjų darbais. Jie tikrai taikos, santarvės, ramybės nešėjai. Tokie pat romūs – ir B. Verbickaitės sukurto Betliejaus personažai.
„Būsiu laiminga, jei aplankę mano kurtąjį Betliejų žmonės irgi pajus ramybę ir džiaugsmą. To šiomis dienomis ypač trūksta. Taip norėtųsi, kad mūsų širdys alsuotų ramybe, o iš mūsų sklistų džiaugsmas“, – sako kūrėja.

Keramikės Birutės Verbickaitės darbai. P. Židonio nuotr.

Stovės prie lauko durų

Krekenavos parapijos namų administratorė Akvelina Pogužinskienė teigė, kad sutvarkius baziliką, pasimatė, jog senasis jos Betliejus atrodo kiek graudokai.
„Statulėlės buvo aptrupėjusios, jautis be rago“, – vardijo administratorė.
Kartą bazilika prakartėlę net skolinosi iš Rokiškio muziejaus.
„Atėjo laikas turėti savo Betliejų. Ir jau turime“, – džiaugėsi A. Pogužinskienė.
Krekenavos bazilikoje Betliejui parinkta vieta prie užvertų lauko durų. Mat kitur tokios didelės skulptūros netilptų.