-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tokiu savitu būdu kadaise dainuodavo tik šviesaus atminimo balsingosios Panevėžio rajono Nibragalio kaimo moterys. Laimė, unikalios jų dainos nedingo – išliko įrašuose, plokštelėje ir jų sekėjų repertuare.
„Jos buvo ne tik talentingos dainininkės, bet ir tikros kaimo inteligentės – gerbusios kitus, nieko neužgaudavusios, nenurodinėdavusios, visada išlikusios paprastos, ramios, kuklios“, – apie garsiąsias Nibragalio kaimo dainininkes pasakoja gerai jas pažinojusi buvusi Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio vadovė Stasė Eigirdienė.
Šių kuklių ir talentingų moterų dainuojant, deja, nebeišgirsime: visos jau nuėjo joms skirtus žemiškuosius kelius.
Bet tai, ką jos – gimusios ir gyvenusios sunkiais Lietuvai laikais – savo tuose nelengvuose keliuose nuveikė, ką sukūrė, kuo šildėsi, švietėsi ir kitus švietė, nepamiršta iki šiol.
Šlovė apie unikalų Nibragalio kaimo moterų dainavimą trimis balsais buvo pasklidusi labai plačiai. Juk niekas Lietuvoje daugiau taip nedainuodavo – paprastai liaudiškos dainos atliekamos dviem balsais.
O dainininkės seserys Kuncytės – Petronėlė Kurulienė ir Stasė Barkauskienė bei seserys Kapšytės – Petronėlė Baublienė, Stefanija Straževičienė, Leontina Kapšytė bei dar keletas balsingų nibragaliečių – Veronika Zimnickaitė, Stasė Riaubienė ir kitos, puikiai sutardamos, traukdavo dainas trimis balsais.
Kaip tarp visos Aukštaitijos dainininkių, taip ir tarp Nibragalio kaimo, atliekant dainą dalyvauja vedėja bei dainos tarėjos.
Bet šiame unikaliame atlikime užfiksuojama dar viena dalyvė – dainos bosuotoja, žemu pritariančiu balsu suteikianti dainai sodrumo, savito daugiabalsio skambėjimo.
Nibragaliečių talentų atradėja Stasė Eigirdienė dabar yra viena iš jų unikalių dainų atlikėjų. „SEKUNDĖS“ nuotr.
Daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų Panevėžio rajone, Limeikių kultūros namuose dirbti pradėjusi jauna specialistė S. Eigirdienė apie gretimo Nibragalio kaimo dainininkes sužinojo atsitiktinai.
Balsingosios dainininkės viešai nepasirodydavo, jokių įsipareigojimų neturėjo. Tiesiog giedodavo bažnyčioje, laidotuvėse ar dainuodavo darbus dirbdamos, šeimų, giminių susitikimuose, šiaip suėjusios.
„Kai išgirdom tokį dainavimą, negalėjome atsistebėti. Niekur kitur niekas taip nedainavo, nors dažname kaime sutikdavome gabių savų giesmininkų ir dainininkų.“
V. Vasiliauskaitė
Tačiau apie jas visi aplinkiniai kaimai žinojo – niekieno kito atliekamos dainos taip gražiai neskambėdavo, kaip jų.
Atsitiko taip, kad jaunos kultūros specialistės S. Eigirdienės nuomojamo buto šeimininkė pati buvo kilusi iš Nibragalio ir nuolat visiems pasakodavo, kaip gražiai jos gimtajame kaime moterys dainuoja.
Nibragalio kaimo dainininkės. Pirmoje eilėje iš dešinės Ona Plėtienė, Petronelė Kurulienė, Petronelė Baublienė. Antroje eilėje iš dešinės Stasė Riaubienė, Stasė Barkauskienė, Veronika Zimnickaitė ir Stefanija Straževičienė. 1996 metai. Fotografavo S. Skrebė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS SKAITMENINIO ARCHYVO nuotr.
Susidomėjusi S. Eigirdienė nukeliavo paklausyti tų dainų ir buvo iš karto sužavėta. Susipažino su dainininkėmis, pradėjo jas kalbinti, kviesti padainuoti.
„Pasirodo, taip dainuoti seserys Kuncytės išmoko iš savo mamos, o seserys Kapšytės – iš tėvo. O kartu pradėjusios visą gyvenimą ir tęsė dainavimus“, – prisimena S. Eigirdienė.
Prie seserų ansamblio prisijungdavo ir daugiau dainininkių.
Kultūros darbuotoja pasakoja, kad plačiau šių dainininkių šlovė pradėjo sklisti, kai jas – tarsi perliukus gausioje liaudies dainų jūroje – atrado etnografinė ekspedicija iš Panevėžio.
Viena tos ekspedicijos dalyvių, tuomet rajono bibliotekos, o dabar Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus darbuotoja Vitalija Vasiliauskaitė mano, kad Nibragalio kaimo dainos vertos įrašyti į Panevėžio krašto nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą.
„Šitoks balsų išmanymas, mokėjimas juos ansamblyje suderinti rodo Nibragalio kaimo moterų profesionalų požiūrį į dainavimą, reikalaujantį ypatingų gebėjimų ir pastangų“, – sako muziejininkė.
Šiais laikais tradiciškai dainuoti trim balsais nebe visos kaimo dainininkės moka.
Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje, 1998-ieji. Fotografavo S. Skrebė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS SKAITMENINIO ARCHYVO nuotr.
Po Panevėžio krašto kaimus etnografinių vertybių tuomet ieškojo prie Panevėžio rajono bibliotekos susibūręs folkloro kolektyvas.
Aplankyta daug kaimų, surinkta įdomios, vertingos medžiagos, sugulusios į krašto paveldo aruodus, saugomos muziejuje, papasakotos įvairiuose leidiniuose.
„O tuomet, nuvažiavus mums į Trakiškį ir klausinėjant žmonių apie senąsias dainas, jų atlikėjus, vienas sutiktas praeivis pasiūlė pavažiuoti kiek toliau – iki Nibragalio. „Va ten tai jūs rasit! Su visokiais pabosavojimais! “ – tikino žmogus“, – prisimena ekspedicijos dalyvė V. Vasiliauskaitė.
Savajame krašte jau išgarsėjusias dainininkes rasti buvo nesunku, o pakalbintos jos mielai sutiko ir padainuoti.
„Kai išgirdom tokį dainavimą, negalėjome atsistebėti – iš kur tas trečias balsas? Visiems gerai žinoma, jog pas mus vyrauja dvibalsis dainavimas. Ir niekur kitur niekas taip nedainavo, nors dažname kaime sutikdavome gabių savų giesmininkų ir dainininkų“, – pamena etnologė.
Vitalija Vasiliauskaitė įsitikinusi, jog Nibragalio kaimo dainos vertos įrašyti į Panevėžio krašto nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą. „SEKUNDĖS“ nuotr.
Iš tikrųjų toks dainavimo būdas, kokį dar vaikystėje išmoko nibragalietės, Lietuvoje nebūdingas – prie įprasto vedėjo ir tarėjo atlikimo prisideda dar ir žemo gaudimo garsas, primenantis burdoninį kalniečių dainavimą. Toks sąskambis labai gražus, malonus ausiai.
Pasiklausę taip atliekamų dainų, ekspedicijos dalyviai nutarė savo atradimu pasidalyti plačiau ir kreipėsi į Lietuvos muzikos akademiją.
Ir ten buvo susidomėta nibragalietėmis. Prasidėjo moksliniai tyrinėjimai, ypač sudominę Muzikos ir teatro akademijos docentę dr. Daivą Vyčinienę-Račiūnaitę – Lietuvos etnomuzikologę, tradicinių lietuvių dainų atlikėją.
Senoje, dar 1911 metais išleistoje knygoje ji buvo radusi aprašytą atlikimo būdą, kai dainuojant buvo bosuojama dviem garsais. Tačiau nibragalietės dainuodamos bosuoja vienu garsu. Ir tai labai unikalu bei gražu.
Tad susidomėjimas dainininkėmis neslūgo – buvo sukaupti dainų įrašai, išleista plokštelė „Ne del‘ ta dainuojam: Nibragalio kaimo dainos“.
Plokštelę palydėjo ir knygelė su straipsniais apie Nibragalio kaimą bei savitą nibragaliečių dainavimo tradiciją, taip pat ir dainynėlis.
Per Mojavas – Gegužines pamaldas – Nibragalio kaime. 2006 metai. Fotografavo S. Skrebė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS SKAITMENINIO ARCHYVO nuotr.
Į visas keliones dainininkes išleisdavusi, joms padėdavusi, visais reikalais pasirūpindavusi kultūros įstaigos vadovė S. Eigirdienė pati užrašė šimtą nibragaliečių atliekamų dainų, sudarė dainynėlį.
Jai be galo rūpėjo, kad kuo daugiau žmonių išgirstų nibragaliečių dainas.
Šlovę pasiekusios, filmuotos, į televiziją kviestos, plokštelę su savo dainų įrašais išleidusios moterys tuo metu buvo jau nebe jaunuolės – juk visos beveik vieno amžiaus, 1923-iaisiais, 1928-aisiais ir panašiais metais gimusios. Tačiau susidomėjimas joms galvų nesusuko, netapo pasididžiavimo kupinomis žvaigždėmis.
Gyveno joms skirtus gyvenimus, kiek galėjo, dirbo ir visada dainuodavo.
Dabar jų dainas dainuoja jau kitos.
Nibragaliečių talentų atradėja S. Eigirdienė taip pat viena iš tų dainų atlikėjų.
Ji Nevėžio padalinyje veikiančio moterų folkloro ansamblio „Radasta“ (vadovė Jolanta Karaliūnienė) dalyvė. Viena iš dešimties ansamblio dainininkių, siekiančių perteikti ypatingąjį dainavimo būdą.
„Tai nėra taip paprasta. Senosioms nibragalietėms to lyg ir nereikėjo mokytis, vaikystėje gebėjimai buvo tarsi savaime perimti iš senelių ir tėvų. O naujai pradedantiesiems būtina gerai įsisavinti pagrindines skambėjimo taisykles“, – sako S. Eigirdienė.
Ansamblio „Radasta“ repertuarą sudaro liaudies ir pokario laikų dainos, romansai.
Vis dėlto ypač daug dėmesio skiriama Nibragalio kaimo dainininkių dainoms populiarinti ir savitam dainavimo būdui išsaugoti.
Ansamblio dalyvės žino, jog Nibragalio kaimo moterų dainavimą bosuojant etnomuzikologai įvardija kaip vieną iš didžiausių XX amžiaus pabaigos atradimų.
Todėl ir šių laikų dainininkės stengiasi dainas atlikti nenutoldamos nuo tradicijos, autentiškai.
Nibragaliečių dainavimo būdą perima ir daugiau Panevėžio rajone esančių kolektyvų.
O prisimindama šviesaus atminimo aukštos kultūros, išlavinto muzikinio pajautimo paprastas Nibragalio kaimo moteris, S. Eigirdienė sako, kad jos ne tik puikios dainininkės buvo.
„Visos jos gerbė ir saugojo savo krašto papročius, tradicijas. Ir ko ėmėsi, tą su meilę darė: ir duoną kepė, ir audė, ir šiaudų sodus pynė. Iš jų daug ko galima buvo pasimokyti“, – pasakoja S. Eigirdienė, taip pat senolių palikimą dainininkė, duonos kepėja ir kitų tradicijų puoselėtoja.
