-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Mūsų kraštuose šeferdijos dar ne iki galo pažinta kultūra, retai sutinkama mėgėjiškuose soduose, tačiau jau keleri metai atkakliai besiskinanti kelią į juos.
Tuo labiau kad, be kitų privalumų, tai nepaprastai atsparūs augalai, puikiai pakeliantys visas orų anomalijas ir iki 45 laipsnių speigą.
Dar ir dabar ne kiekvienas medelynas galės pasiūlyti įsigyti šeferdijų, tačiau paieškoję tikrai keliuose rasite. Tik svarbu žinoti iš anksto, kad pirkti teks ne vieną krūmą ir net ne du, o mažiausiai keturis: norint sulaukti derliaus, moteriškų ir vyriškų augalų santykis turi būti 4:1.
Šeferdijos, kaip greitai įsitikinsite, itin neišrankūs augalai. Tačiau vietas mėgsta panašias kaip šaltalankiai – saulėtas, gerai apšviestas visą dieną. Tokiose gausiau mezga.
Dirvožemio irgi reikia panašaus. Žemė turi būti lengva, puri. Dirvos derlingumo pakaks ir vidutinio, nors visai nederlingoje šeferdijos irgi auga.
Daug svarbiau, kad dirvožemis būtų neutralus (pH 7–8). Jeigu jūsų sklype žemė rūgšti, ją būtina neutralizuoti (geriausia dolomitmilčiais – 6 kvadratiniams metrams reikės 2 kg) ir iš anksto, bent prieš 3 savaites. Rūgščioje dirvoje pasodintos šeferdijos sustos augusios.
Dar labiau nei rūgščios žemės, šeferdijos nepakenčia gruntinių vandenų artumo. Jeigu jie užsistovės prie šaknų, krūmas žus. Geriausiu atveju augs prastai arba nemegs uogų.
Dirvožemio drėgnumas turi būti vidutinis.
Kaip ir šaltalankiai, šeferdijos priskiriamos prie azotą kaupiančių augalų. Ant jų šaknų taip pat susidaro koralų pavidalo gumbeliai su bakterijomis, pasisavinančiomis azotą iš dirvos. Skirtumas tik toks, kad šeferdijoms azoto reikia triskart daugiau nei šaltalankiams, taigi kone visiškai juo apsirūpina ir gali augti dirvožemiuose, kur mineralinio azoto negausu.
„Raudonieji šaltalankiai“ sodinami paprastai pavasarį, jau nuo gegužės pradžios, bet taip pat sėkmingai tą galima padaryti ir rudenį. Viską atlikus tinkamai, krūmeliai labai greitai prigyja ir šoka augti.
Išstypti šeferdijos gali iki 2–6 m, todėl tarp augalų rekomenduojama palikti bent 2,5 m atstumą.
Sodinukams duobes kaskite plačias – 60 cm, bet nelabai gilias, apie pusės metro. Šeferdijų šaknų sistema nėra gili, užtat išsikerojusi.
Į duobes įberkite derlingos žemės, komposto ir smėlio mišinio (vienodomis dalimis). Negailėkite pelenų, įberkite po porą šaukštų superfosfato ir po šaukštą kalio sulfato.
Jaunus krūmelius gausiai paliekite vandeniu ir žemę aplink juos mulčiuokite, pavyzdžiui, šienu.
Pirmaisiais metais augalų galite daugiau nebetręšti, visiškai pakaks to, ką jie gavo pasodinti. Bet laistykite šeferdijas dažnai, kad žemė po krūmais visada būtų drėgna.
Ateityje galėsite pavasarį palepinti savo augintines perpuvusiu mėšlu, vasarą – porą kartų fermentuotu žolių raugu, o rudenį – vaiskrūmiams tinkamu mineralinių trąšų kompleksu.
Beje, ruošdamiesi berti trąšų granules, žemę po krūmeliais purenkite labai atsargiai, kad nepažeistumėte paviršinių šeferdijų šaknų.
Labai svarbus šeferdijų auginimo etapas – genėjimas. Krūmai, kaip minėta, auga labai sparčiai, be to, intensyviai šakojasi.
Patirties turintys sodininkai rekomenduoja neleisti šaltalankių giminaitėms stiebtis aukščiau kaip iki 2,5 m. Taip patiems bus paprasčiau prižiūrėti krūmus, o ir derlių surinkti.
Šonines ir horizontalias šeferdijų šakas geriausia šalinti – palikti tik augančias vertikaliai.
Atjauninti krūmus būtina kiekvieną pavasarį. Tada išpjaunamos visos nudžiūvusios, senos, į vidų augančios ir silpniausios šakelės, antraip uogos prastai derės, bus smulkios.
Nors šeferdijos nepaprastai atsparios šalčiams, pirmuosius trejus metus geriau apsidrauskite – žemę aplink krūmelius mulčiuokite maždaug 20 cm sausų lapų sluoksniu.
Purkšti augalus nuo ligų ir kenkėjų vargu ar prireiks, ir tai viena puikiausių šeferdijų uogų savybių: jos dažniausiai būna ekologiškos.
Derėti krūmai pradeda palyginti anksti, jau po dvejų trejų metų – ir paprastai kasmet vis gausiau. Brandus krūmas gali užauginti iki 12–15 kg labai saldžių, gardžių uogų.
Šeferdijų produktyvus laikotarpis – apie 30 metų, bet gerai prižiūrimi krūmai jį gali pratęsti kone dvigubai ir pasiekti maksimalų 40–50 kg derlingumą.
Kodėl daug sodininkų sako įsitikinę, kad „raudonuosius šaltalankius“ auginti naudingiau nei tikruosius? Turbūt kiekvienas turi savo motyvų.
Įsigiję šeferdijų, greitai įžvelgsite jų ir šaltalankių skirtumus. Pavyzdžiui, šeferdijų daugiastiebiai krūmai augdami išsikraipo ir persipina, todėl puikiai tiks gyvatvorėms.
Be to, jos dekoratyvesnės – Vakaruose landšafto dizaineriai jau seniai naudoja raudonuogius krūmus efektingoms kompozicijoms.
Net šeferdijų lapai ypatingi: dailios formos, ryškiai žali, saulėje žvilgantys sidabru.
Tiesa, įspūdingo žydėjimo pavasarį nelaukite – žiedeliai smulkūs, blyškiai gelsvi, išsiskleidžiantys nedidukėmis šluotelėmis anksčiau, nei pasirodo lapai, tai yra jau balandžio pabaigoje. Užtat žydinčios šeferdijos skleidžia labai švelnų malonų aromatą, kurio paviliotos į sodą sulekia bitės ir kiti vabzdžiai.
Žydėjimas trunka 10–12 dienų. Žiedeliai nebijo trumpalaikių pavasarinių šalnų – nevysta ir nekrenta, o apsidulkina beveik visi.
Kadangi šeferdijos sparčiai auga, jos gali pražysti jau kitą pavasarį po pasodinimo.
Spręsti jums, bet kai kurie augintojai rekomenduoja tokius žiedelius nuskinti, kad jaunas krūmelis nenusilptų. Jei liktų silpnas, pirmo derlius galite sulaukti tik po kelerių metų. Kam rizikuoti?
Kaip ir šaltalankiai, šeferdijos – dvinamės, tai yra moteriškuosius ir vyriškuosius žiedus sukraunančios skirtinguose augaluose. Kadangi jauni krūmeliai beveik niekada nežūva dėl šalčių ar sausros, galima drąsiai sodinti tik vieną vyrišką augalą trims keturiems moteriškiems ir nesibaiminti, kad šie liks neapdulkinti.
Pirkti šeferdijas paprasčiausia vis dėlto žydinčias. Tada aiškiai matosi, kokie augalai: vyriškųjų žiedai neturi piestelės – tik daug kuokelių.
Jei reikia, įmanoma šeferdijas atskirti ir iš pumpurų: moteriškieji – smulkūs ir smaili, vyriškieji – stambesni, apvalaini.
Uogos užauga gana didelės – iki 8 mm skersmens, rubinų raudonumo su mažyčiais tarsi sidabriniais taškeliais. Kai jos ima nokti, šeferdijų krūmai atrodo tarsi nagingo juvelyro nukaldinti dirbiniai iš sidabro ir brangakmenių – vaizdas išties atima žadą!
O dar ir skonis puikus. Nors savitas, nepanašus į jokį kitą – vos saldžiarūgštis su subtiliu aromatu, kažkuo primenančiu persikų, bet kartu ir aitrokas.
Derlius subręsta baigiantis rugpjūčiui. Rinkti jį labai paprasta net su ant šakų styrančiais nemenkais tamsiai žaliais dygliais. Galima po krūmais pakloti agroplėvelę ir keliskart papurtyti augalus – visos uogos atsidurs ant jos.
Beje, nors sunoksta vasarai baigiantis, šeferdijos ilgai laikosi ant šakų, taigi skinkite, kada patogu. Juolab kad po pirmųjų šalnų uogos būna dar gardesnės.
Iš trijų šeferdijų rūšių Europoje kaip vaiskrūmis kultivuojama tik sidabrinė. Jos vidutinis derlingumas – 10 kg uogų nuo krūmo. Šis augalas, specialistų tikinimu, gali tarnauti ne trumpiau kaip 40 metų.
Šeferdijų gimtinė – Šiaurės Amerika ir Kanada. Čia jas iki šiol vadina bizonų uogomis arba Nebraskos serbentais.
Gamtoje egzistuoja trys rūšys: apskritalapė, kanadinė ir sidabrinė.
Apskritalapė šeferdija (Shepherdia rotundifolia) – visžalis šilumą mėgstanti krūmas, kurį galima pamatyti tik JAV Kolorado valstijoje. Selekcininkų ji nedomina.
Kanadinė šeferdija (Shepherdia canadensis) – neaukštas krūmelis, brandinantis smulkias rūgščiai karstelėjusias geltonas uogas. Populiarumu nepasižymi.
Sidabrinė šeferdija (Shepherdia argentea) – visai kas kita. Šie krūmai ganėtinai aukšti – gali ištįsti ir iki 6 m, dekoratyvūs, užaugina gana stambias uogas (iki 1 g). Palyginti su giminaičių, jas net galima vadinti saldžiomis, be to, labai aromatingomis.
Svarbiausia, kad vitaminų sidabrinės šeferdijos uogose keliskart daugiau nei šaltalankiuose (vitaminų E ir C – net triskart).
Nepakenks pakartoti, kad sidabrinė šeferdija – pati neįnoringiausia iš visų rūšių, ramiai ištverianti kone arktinius speigus, nebijanti sausros ir staigių temperatūrų šuolių. Kenkėjai ir ligos jos irgi niekada nepuola.
Šeferdijas itin vertino Šiaurės Amerikos indėnai. Tą pastebėję ispanai jūrininkai savo laiku atgabeno „amerikietišką šaltalankį“ į Senąjį žemyną.
Europoje netikras šaltalankis daugybę metų buvo auginamas išskirtinai kaip dekoratyvinė puošmena. Kol XIX amžiaus pradžioje augalu susidomėjo garsus mokslininkas, selekcininkas iš Anglijos Džonas Šeferdas. Būtent jam pavyko išvesti krūmą stambesnėmis uogomis, galiausiai ir pavadintą autoriaus garbei.
Neįprastas skonis ir gydomosios savybės greitai išpopuliarino sidabrinę šeferdiją. Iš uogų galima virti drebučius, džemus, kompotus, užpilus, spausti sultis, gaminti vyną, konditerinį aliejų.
Nepraslydo šeferdijos ir pro medikų akis – tapo vertingu augalu įvairiems antpilams, nuovirams, aliejams gaminti. Vėliau jų uogos, žievė, lapai imti dėti į įvairius vaistažolių mišinius.
Sovietų Sąjungoje pirmasis šeferdijos sodinukais XX amžiaus pradžioje apsirūpino garsusis biologas ir selekcininkas Ivanas Mičiurinas – atsisiuntė iš Europos. Jis naująją kultūrą nepaprastai vertino ir pranašavo jai didžią ateitį.
4-ajame dešimtmetyje I. Mičiurinas ėmėsi išvesti naujas šeferdijų rūšis, taip pat ir kryžmindamas jas su šaltalankiais. Selekcininkas dievagojosi, kad naujasis augalas padės žmonėms ilgiau išsaugoti jaunystę ir pailginti gyvenimą. 1937 metais I. Mičiurinas mirė, o jo bandymai kažkam pasirodė neperspektyvūs ir buvo nutraukti. Šeferdijas išgelbėjo tik tai, kad jos išgyvena bet kokiomis sąlygomis ir gana lengvai dauginasi.
Mokslas šiuo augalu iš naujo susidomėjo tik 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Šeferdijos parūpo ir medelynams. Bet tik tam, kad ir vėl kuriam laikui pamirštų.
