Bruknynas sode ir puoš, ir vaišins

Kaip palengvinti sau gyvenimą, kad kasmet nereikėtų klampoti po mišką ir mėgstamas uogas būtų galima rinkti čia pat, savo kieme.

Maistui ir medicinoje bruknės naudojamos jau šimtus metų – juk tai tikras naudingųjų medžiagų lobynas.

Saldžiarūgštės uogos trykšta vitaminais, organinėmis rūgštimis, mikroelementais (jose, pavyzdžiui, gana daug kalio), polifenoliais, o jose esantis cukrus – lengvai pasisavinamas. Dėl tokios sudėties bruknių uogos nepaprastai naudingos gydantis avitaminozę, stiprinant kraujagyslių sieneles ir didinant jų elastingumą, mažinant širdies ligų riziką, keliant gerojo cholesterolio kiekį kraujyje.

Ir tai dar ne viskas.

Bruknės reguliuoja žarnyno ir skrandžio darbą, padeda kamuojant galvos skausmui ir sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui.

Galų gale, tai labai gardžios uogos, o ir jas brandinantys augalai neprasti – dailūs, dekoratyvūs, visžaliai, šliaužiantys žeme ar svyrantys iš vazonų, nelygu kaip auginsite. Yra net stambiažiedžių ir margalapių bruknių veislių. Tai kodėl gi neįsirengus nediduko uogyno?

Du derliai per metus

Bruknės – nedideli (10–35 cm), lėtai augantys visžaliai krūmokšniai, priklausantys gausiai ir žavingai erikinių augalų šeimai.

Jų šaknys primena virvelę – labai ilgą, bet besidriekiančią negiliai po žeme, o ūgliai būna aplipę blizgiais odiškais tamsiai žaliais lapeliais.

Bruknės žydi pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje apie 20 dienų, kad vabzdžiais spėtų apdulkinti žiedelius. Blyškiai rausvi varpeliai trumpais raudonais žiedkočiais išsiskleidžia ant pernykščių ūglių viršūnių. Žiedai – po 2–8, retai kada iki 18 – būna susitelkę į trumpas tankias nusvirusias kekeles. Ne visiems žinoma, kad jie dar ir kvepia – silpnai, bet labai maloniai.

Vasaros pabaigoje bruknių krūmokšniai dažnai pražysta antrąkart.

Vienas žinomiausių bruknių bruožų – jų uogos iš pradžių būna baltos, vėliau, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį, kai sunoksta, tampa ryškiai raudonos, blizgančios ir iki 12 mm skersmens.

Aišku, tai nedaug, palyginti su kultūrinėmis bruknėmis, kurių skersmuo siekia iki 1,1 cm, o jos sveria beveik po 40 g. Remontantinių veislių krūmokšniai netgi gali duoti du derlius per metus.

Nokstančiose uogose rūgščių mažėja, o cukraus daugėja.

Nuo veislinių bruknių krūmokšnio per sezoną surenkama 200–500 g uogų. Jeigu nenulesa paukščiai ir nesunaikina kiti gyviai, nes bruknes mėgsta visi.

Drauge su grybais

Kaip ir kiti erikinių šeimos atstovai, bruknės – mikotrofai. Tai reiškia, kad maitintis joms padeda ant šaknų augantys grybai, su kuriais uogų krūmokšniai sudaro simbiozę (mikorizę).

Per grybus bruknės pasisavina visas reikalingas medžiagas iš dirvožemio, o grybai mainais gauna augalų išskiriamas medžiagas.

Šiems grybams klestėti reikalinga rūgšti terpė. Dirvožemio pH artėjant prie 6, mikoriziniai grybai žūva, su jais susieti augalai nustoja augti ir suserga.

Derėti bruknės, kurių egzistuoja per 20 veislių, pradeda sąlyginai greitai – vidutiniškai trečiaisiais arba ketvirtaisiais augimo metais. Be to, yra viena gudrybė, kaip šį procesą paspartinti: įsigyti ne pirmamečių, bet ir antramečių sodinukų.

Teoriškai galima sodinti net trimečius. Tačiau tokie gerai išsivystę ir stambūs augalai turi didelės apimties šaknų sistemą, todėl labai nenoriai prigyja naujoje vietoje. Arba išvis aikštijasi ir tarsi specialiai neskuba duoti uogų, tad naudos iš jų būna dargi mažiau nei iš dvimečių ar net pirmamečių.

Rūgštu, saulėta, puru

Gamtoje bruknės auga visose miškingose zonose – tiek sausuose, tiek drėgnuose spygliuočių, mišriuose, lapuočių masyvuose, krūmynuose, kartais ir durpingose pelkėse. Taigi ne tiek ir daug yra vietų, kurios šioms uogoms nepatiktų.

Be to, bruknės vienodai gerai jaučiasi ir saulėkaitoje, ir daliniame šešėlyje. Tačiau gausiai dera tik esant geram apšvietimui. Todėl sode jos puikiausiai tiks takelių pakraščiams apželdinti, po aukštais krūmais arba žemais medžiais – nelabai ir svarbu. Daug aktualiau užtikrinti bruknėms tai, kas yra būtina sąlyga ir natūraliose augimvietėse: nuo vėjų apsaugotas plotelis su lengvu, puriu, orui ir vandeniui laidžiu dirvožemiu, kur geras drenažas.

Dar bruknėms skirta žemė turėtų būti rūgšti – pH 3,5–4,5. Tad jeigu dirvožemis jūsų sklype labiau šarminis, bruknyno vietą teks gausiai mulčiuoti jį parūgštinti galinčiais „agentais“: spygliais, aukštapelkių durpėmis, skiedromis, pušų žieve ir pan. Bet ir to nepakaks – žemę teks reguliariai rūgštinti (pavyzdžiui, siera – 40 g vienam kvadratiniam metrui).

Civilizuota priežiūra

Bruknių sodinukus galima sodinti visą vegetacinį periodą.

Atstumai tarp krūmokšnių ir tarp eilių turėtų būti mažiausiai 30 cm, daugiausia – 50 cm (priklausomai nuo veislės, kokio dydžio jie augs).

Duobių gylis – gana solidus, apie 25 cm. Idealu, jeigu galėtumėte jas užberti aukštapelkių durpių ir smėlio, pjuvenų, spyglių mišiniu.

Sodinti reikia atsargiai, kad šaknų kaklelis atsidurtų su dirvožemio paviršiumi ir jokiu būdu neužsibertų.

Pasodintas bruknes būtina palaistyti ir mulčiuoti.

Miške bruknių neprižiūri niekas, tačiau sode teks tai daryti.

Uogienojai nuosaikiai, bet reguliariai laistomos (kas antrą kartą vandenį parūgštinant citrinų rūgštimi – 1 šaukštelis 3 litrams vandens arba 100 ml acto 10 litrų vandens).

Kita sąlyga – kruopščiai purenti žemę. Svarbu neleisti, kad ji perdžiūtų, ir nepažeisti paviršinės bruknių šaknų sistemos.

Dar lieka ravėjimas ir tręšimas 2–3 kartus per sezoną.

Trąšos – atskira tema. Organinių trąšų, tokių kaip galvijų ar paukščių mėšlas, bruknės nepakenčia, nes jos šarmina dirvožemį. Turinčių chloro trąšų uogos taip pat nemėgsta. Tad jeigu nenaudosite specializuotų trąšų erikiniams augalams, galima patiems pasigaminti mišinį iš 50 g dvigubo superfosfato, 30 g kalio sulfato, kelių kalio permanganato kristalų, 2 g vario sulfato ir 2 g boro rūgšties 10 litrų vandens.

Karštu sausu oru pageidautina uogienojus purkšti.

Ir vėl apie grybus

Bruknes labai sveika valgyti, bet pačios uogos – ne sveikuolės. Jas puola visokie grybeliai (rūdžių, moniliozės, sklerotiniozės, ekzobazidiozės, paprastasis bruknėgrybis ir kiti). Dėl to išplonėja, susisuka ir sutrumpėja stiebai, lapai išblykšta ir pasidaro šviesiai rožiniai. Šakelės ištįsta, pradeda augti šluotomis, uogos mumifikuojasi.

Todėl bruknių uogienojus būtina profilaktiškai apdoroti nuo patogenų specialiomis priemonėmis – fungicidais. Tokiais kaip Bordo tirpalas.

Iš vabzdžių kenkėjų į bruknes pirmiausia gali pasikėsinti lapsukiai ir skydamariai. Nuo jų purškiama ankstyvą pavasarį, naudojami atitinkami insekticidai.

Žaisti su sėklomis – ne mėgėjams

Jeigu yra tokia būtinybė, subrendusiems bruknių krūmokšniams atliekamas sanitarinis genėjimas – pašalinamos visos apšalusios, nudžiūvusios, pasenusios ir nusilpusios šakelės.

Kartą per 5–7 metus uogyną derėtų atjauninti – pavasarį nurėžti visus uogienojus iki pat žemės.

Bruknės itin atsparios šalčiams – ištveria iki 30 laipsnių žemiau nulio net tada, kai nėra sniego dangos. Taigi dengti žiemai jų neprireiks.

Tačiau jeigu sezonas visiškai besniegis, žemė gali per daug išdžiūti. Tokiu atveju uogyną vis dėlto rekomenduojama uždengti.

Dauginamos bruknės sėklomis, šakniastiebiais ir stiebų dalimis. Tiesa, sėklų daigumas ne kažin koks – netgi natūraliomis sąlygomis tesiekia 10–30 proc., todėl sodininkystėje rekomenduojama bruknes dauginti vegetatyviniu būdu.

Tam pasirinkti 10–12 cm ilgio auginiai pjaunami pavasariui baigiantis, šaknydinami aukštapelkių durpių ir smėlio mišinyje (2:1). Ir šakelės užberiamos juo taip, kad paviršiuje kyšotų ne daugiau kaip 4 cm.

Jaunus sodinukus, dažniausiai susodintus eilute laikinoje lysvėje, reikia reguliariai laistyti, kad žemė visą laiką būtų drėgna. Tol, kol bus persodinti į nuolatinę augimo vietą. O tai galima tik tada, kai augaliukai būna jau gerai išsivystę – ne menkesnio kaip 10 cm aukščio ir turintys 3–4 ūglius.