Eglutė žalioji, kodėl tu nežaliuoji?

Spygliuočiai mėgėjai keisti savo spalvą, tačiau šį procesą įmanoma sustabdyti.

Sidabrinės eglės, melsvi kadagiai, auksaspalvės pušaitės… Kiek spygliuočių aistruolių bandė pasisodinti tokį grožį savame sklype. Deja, išsvajotas ir, reikia manyti, sunkiai gautas bei brangiai kainavęs egzempliorius dažną savininką nuvilia. Mat anksčiau ar vėliau neįprastas augalo atspalvis ima ir pradingsta.

Apie mėlyną ir geltoną

Egzotiškų atspalvių – melsvos ir sidabrinės – eglaitės atsirado, kaip turbūt numanote, po ilgų skirtingų rūšių kryžminimo metų.

Toks požymis, kaip spalva, anot selekcininkų, 100 procentų paveldimas tik dauginant medelius gyvašakėmis. Jeigu eglės auginamos iš sėklų, atspalvį išsaugo vos 30–40 proc. egzempliorių. O kitų sėjinukų spygliai gali būti patys įvairiausi – nuo žalsvai melsvų iki tiesiog žalių.

Spalvą taip paprasta „pamesti“ dėl to, kad, pavyzdžiui, melsvumą, spygliams suteikia ne kas kita, o vaškingos apnašos. Kad išsaugotų sukauptą drėgmę ir apsisaugotų nuo ultravioletinių spindulių, spygliuočiai sintetina specialias medžiagas: askorbo rūgštį, fenolio junginius ir pigmentus. Visos kartu jos ne tik tampa savotiškais šarvais augalams, bet ir juos nuspalvina. Patrinkite mėlynosios eglės spyglius tarp pirštų ir įsitikinsite, kaip palyginti lengvai tos apnašos nusiima atidengdamos įprastą žalumą.

Kodėl jos išnyksta savaime, niekieno netrinamos? Nes rudeniop ar artėjant žiemai apsaugos poreikis išnyksta ir ją užtikrinantys procesai augalo viduje sulėtėja. Šaltuoju metų laiku melsvas elgaičių atspalvis tampa vis mažiau pastebimas, jį pamažu keičia žalias. Bet pavasarį, prasidedant naujam sezonui, apsauginio sluoksnio formavimosi procesas turėtų vėl aktyvuotis, o jūsų augintinės – džiuginti originaliu atspalviu.

Geltonus spyglius lemia visai kas kita. Toks atspalvis priklauso nuo vyraujančio pigmento. Jeigu dominuoja chlorofilas a (melsvai žalias pigmentas), spygliai tampa tamsiai žali. Jei prisikaupia daugiau chlorofilo b (gelsvai žalio pigmento) arba karotinoidų (turinčių gelsvai oranžinį atspalvį), spygliai pagelsta.

Spalvinės metamorfozės

Kodėl nežalios eglės bėgant laikui pažaliuoja, priežasčių gali būti ir daugiau, ne tik metų laikų kaita.

Skaisčiai žali, netgi salotiniai būna jaunučiai spygliuočių ūgliai. Tačiau bręsdami jie ilgainiui pasidengia vaškingomis apnašomis ir įgauna rūšiai būdingą atspalvį, iš minkštų ir švelnių virsdami stangriais ir aštriais.

Taip pat esama eglių, kurioms kintantis spyglių atspalvis laikomas rūšies ypatybe. Prie tokių priskiriamos dygiosios eglės ‘Bialobok’. Tam tikrais mėnesiais jų spygliai gali būti net ne dviejų, o iškart trijų atspalvių.

Tik atsiradę spygliukai išsiskiria baltai gelsva spalva. Praėjus kelioms savaitėms jie pamažu pažaliuoja, tada tampa mėlyni. Dėl to ‘Bialobok’ eglė atrodo trispalvė: jauni ūgliai – beveik balti arba šviesiai žali, antramečiai spygliai – mėlyni, trečiamečiai – tamsiai žali.

Dėl natūralių, prigimtinių, kultūros savybių spyglių spalvą keičia ir kadagiai. Net tie, kurie turi būti žali. Artėjant žiemai, jų spygliai įgauna bronzinį, pilkšvai rudą arba kokį nors kitokį atspalvį. Ir to priežastis dažniausiai būna sumažėjusi oro temperatūra. Šąlant augalas ima intensyviai gaminti antocianus – pigmentus, nudažančius spyglius raudonai violetine spalva. Šios atsiradimas byloja, kad kadagys pradėjo ruoštis nepalankioms sąlygoms. Galiausiai antocianų suteiktas rausvumas susijungia su natūraliu spygliu žalumu ir jie įgauna daugiau ar mažiau rudą – „žieminį“ atspalvį, kuris pavasarį vėl palaipsniui atsimaino į įprastą.

Atsargiau su siera!

Kaip įsitikinote, toli gražu ne visada pakitęs spygliuočių apdaras byloja apie augalo bėdas. Todėl specialistai pataria prieš įsigyjant naują augintinį visada pasidomėti jo vystymosi ypatybėmis, kad galėtumėte sezoninius pokyčius atskirti nuo ligos.

Kita vertus, labai dažnai pakeisti spalvą spygliuočius paskatina jų priežiūros klaidos. Štai dėl ko medelynuose eglės ir kadagiai visada būna tobulai melsvi, o nupirkti ir pasisodinti dažnai tampa niekuo neišsiskiriančiais.

Vienas tokius nepageidautinus pokyčius lemiantis neapsižiūrėjimų – spygliuočių tręšimas netinkamomis trąšomis.

Melsvo atspalvio augalas gali netekti dėl magnio trūkumo. Pabandykite jį patręšti magnio sulfatu – 20 g ištirpdykite kibire vandens ir palaistykite, o spyglius nupurkškite augimo stimuliatoriumi.

Daugelyje spygliuočių trąšų yra magnio druskų ir sieros. Magnis, kaip jau minėta, reikalingas, kad spygliai išsaugotų spalvą, o siera rūgština dirvą. Būtinai atsižvelkite į šį faktą perkant trąšas. Jeigu jūsų sklype žemė rūgšti, trąšų su siera gali būti per daug.

Kuo daugiau saulės

Melsvai pilko spyglių atspalvio ryškumas priklauso ne tik nuo trąšų ir dirvos, bet ir nuo augimo vietos.

Praktiškai visi dekoratyvių atspalvių spygliuočiai mėgsta dosniai saulės nušviečiamas vietas. Auga jie, žinoma, ir šešėlyje, tačiau tokiomis sąlygomis su laiku virsta tradiciniais žaliais – praranda visą savo puošnumą.

Jeigu eglė, augdama pavėsyje, melsvą savo drabužį pakeitė į žalią, galima pabandyti ją persodinti į tinkamesnę vietą. Tik nepamirškite, kad eglių šaknys plečiasi į šalis, todėl kaskite medelį ne pagal lajos perimetrą, o kokiu pusmetriu toliau. Ir geriau šakėmis, o ne kastuvu, kad nepažeistumėte šaknų.

Stenkitės iškelti eglę su visu žemės gumulu ir iškart pasodinti į naują, iš anksto paruoštą, gausiai prilaistytą duobę.

Sodindami būtinai atkreipkite dėmesį, kaip eglė augo senoje vietoje, ir įkurdinkite ją identišku rakursu: šakos, kurios žvelgė į pietus, turi ir vėl augti pietų pusėn.

Ne visada parudavę ar pabalę spygliai reiškia nuosprendį augalui – gana dažnai spalvą jiems galima grąžinti ištaisius priežiūros klaidas. Suktaspyglės pušys ‘Chief Joseph‘ (nuotraukoje kairėje) ir dygiosios eglės ‘Bialobok‘ (dešinėje) – puikūs pavyzdžiai, kaip efektingai gali atrodyti spygliuočiai: jų spygliai skirtingais metų laikais nusidažo net keliomis spalvomis.

Mėgėjai rūgščiau

Dirvos rūgštingumo lygis spygliuočiams nepaprastai svarbus.

Natūraliai augančiuose spygliuočių miškuose žemė būna užklota nukritusių spyglių paklote. Ji labai rūgšti, tad veikia ir dirvos pH.

Dekoratyviniai spygliuočiai, kaip ir laukiniai jų giminaičiai, mėgsta rūgštesnę žemę. Taigi šarmingose dirvose gali iš melsvų virsti žaliais.

Parūgštinti sklypo vietas, kur auga spygliuočiai, galima tiek spygliais, tiek aukštapelkių durpėmis (pageidautina jų priberti tiesiai į duobę sodinant). Kai kurie sodininkai tam tikslui naudoja 9 proc. actą (100 ml į 10 litrų vandens), oksalo arba citrinų rūgštį (1 šaukštelis į 3 litrus vandens).

O jeigu gyvenate netoli miško, galite parsinešti pušų spyglių ir jais mulčiuoti augalus.

Sveikatos niekas negarantuoja

Tai dar viena priežastis, kodėl spygliuočiai keičia atspalvį. Ligą arba kenkėjų antpuolį galima įtarti, jeigu spygliai įgauna nebūdingą spalvą, pavyzdžiui, rožinę, rausvą, pilką, rūdžių.

Kad taip nenutiktų, profilaktiškai apdorokite augalus kuriuo nors spygliuočiams tinkamu fungicidu ir insekticidu.

Bet taip pat turėkite omenyje, kad egzistuoja dar viena – kiek mažiau tikėtina, bet jokiu būdu neatmestina spyglių spalvos pasikeitimo priežastis: oro tarša.

Ore esančios kenksmingos medžiagos gali sutrikdyti augalų vidinius apykaitos procesus. Todėl pravartu periodiškai pastiprinti jų imunitetą nupurškiant plataus spektro augimo reguliatoriais ir adaptogenais.

Parengė Kostas ŠALKAUSKIS